„Pagrindinė naujojo premjero užduotis – skatinti iniciatyvą veikti ir kartu užtikrinti, kad kiekvienas jo ministras per kadenciją įgyvendintų bent po penkis svarbiausius darbus su aiškiais rezultatais, kurie mus visus pastūmėtų keliais žingsniais į priekį“, – tikina Robertas Dargis, buvęs Vyriausybės kancleris, vienas stambiausių nekilnojamojo turto plėtotojų, savo verslą įsukęs nuo nulio, o nūnai vadovaujantis Lietuvos pramonininkų konfederacijai. Tad ką jis pats konkrečiai darytų, jei būtų premjeras?

Viešųjų valstybės finansų stabilumas – vienas kertinių dalykų. Nuo jo priklauso, kokio investuotojų pasitikėjimo sulauksime, kiek lėšų turėsime atiduoti skoloms aptarnauti, galiausiai – ar įsivesime eurą. Laikytis Mastrichto kriterijų ir nedidinti valstybės skolos svarbu dabar, kai gyventojų mažėja ir kiekvienam jų tenka nemaža įsipareigojimų dalis. Ypač kai skolos tvarkymo išlaidos siekia per 2 mlrd. Lt, arba beveik 6,5 proc. viešųjų finansų.

Tiesioginės užsienio investicijos. Turime dirbti taip, kad Lietuva būtų patraukliausia šalis investuoti Rytų Europoje. Norėdami įgyti kitą pagreitį ir pirmauti, privalome garantuoti stabilią, prognozuojamą verslo aplinką.
Užsienio investicijos Lietuvai reiškia ne tik papildomas pajamas į biudžetą, bet ir pasidalijimą žiniomis, modernios vadybos mokyklą, čia investuojančios įmonės nutiesia kelią iki savo rinkų. Visa tai bendrai sukuria kur kas didesnį ekonominį ir politinį saugumą visai Lietuvai.
Čia daug darbo turi nuveikti ir savivaldos vadovai, miestų merai, kurie geriausiai žino savo regiono pranašumus.

Mokesčiai. Šiandien bet koks mokesčių didinimas skausmingas, o dalis mūsų žmonių pragyvenimo šaltinio ieško svetur. Taigi pirmiausia turime užsidirbti būdami dar labiau konkurencingi. O didesnis konkurencingumas šių dienų aplinkybėmis prasideda ir nuo verslo aplinkos stabilumo.
Reikalingas sutarimas, kad mokesčiai negali būti keičiami dažniau nei kas ketverius metus. Išskyrus tuos atvejus, kai jie mažinami ar paprastinama mokėjimo sistema. Daugiau sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, reinvestuojamo pelno paskatos suteiktų nemažą postūmį užsienio investicijoms.

Progresiniai mokesčiai. Norėdami išlaikyti talentingus ir idėjų turinčius žmones, progresinių mokesčių negalime sau leisti. Pagal prieš rinkimus skelbtą sumanymą, tokia mokesčių sistema paliestų apie 15,6 proc. dirbančiųjų. Jų apmokestinimas didelių papildomų pajamų į biudžetą neatneš, tačiau demotyvuos daugiausiai pridėtinės vertės kuriančius darbuotojus ir apsunkins vidurinio sluoksnio kūrimąsi.
Priešingai, turime rasti kelių, kaip mažiau apmokestinti mūsų dirbančiuosius (kurie moka bene daugiausiai mokesčių ES). Vienas būdų kompensuoti prarastas biudžeto pajamas – bendras ir visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, kuris pakeistų dabar galiojančią fragmentuotą žemės ir nekilnojamojo turto (NT) apmokestinimo sistemą, įvestų daugiau skaidrumo ir aiškumo.

Viešasis administravimas. Turime toliau tęsti valstybės įmonių valdymo skaidrinimą, jos turi būti depolitizuotos, valdomos pagal bendrus verslo principus, pagal aplinkybes siekiant maksimizuoti pelną.
Valstybė turi nuolat vertinti, kaip efektyviai naudojamas jos NT – tam pasitarnautų minėtas bendras NT mokestis, kurį turėtų mokėti ir valstybė. Pagal sumokamų mokesčių sumą būtų lengviau įvertinti, ar tikrai verta išlaikyti dabar turimą plotą, kai vienam valdininkui skiriama apie 50 kv. m.
Būtina atsisakyti ir perteklinio nepamatuoto reguliavimo: vien statybų sektoriuje galioja 320 licencijų bei sertifikatų. Todėl turėtų veikti Saulėlydžio ir Saulėtekio komisijos, kurios nuolat stebėtų verslo aplinką ir teiktų sprendimus, kaip ją pagerinti. Komisijos turėtų vertinti ir rengiamų įstatymų projektų galimas spragas, kiek jie gali prisidėti prie verslo aplinkos konkurencingumo ar jam pakenkti.
Be abejonės, visi valstybiniai projektai turi būti įvertinti sąnaudų ir naudos analizės pagrindu. Lygia greta viešojo administravimo srityje turi būti išplėstas el. paslaugų naudojimas.
Kartu dera labiau supaprastinti bankroto ir restruktūrizavimo procedūras, nes dabar jos trunka kelerius metus, dėl to įšaldomos ir rinkoje galinčios suktis bankų lėšos.

Švietimas ir mokslas. Mūsų ekonomikos ateitis, verslo galimybės rasti reikalingų darbuotojų, jaunimo nusivylimas darbo rinka neretai prasideda vidurinėje mokykloje, dešimtokams renkantis profiliavimo kryptį. Juk dažnas šešiolikmetis renkasi tai, kur jam tuo metu lengviau mokytis, o ne tai, kas duotų jam daugiau vertės po kelerių metų.
Negalime kalbėti apie proveržį valstybėje, kai informacinių technologijų egzaminą laikė 1800, fizikos ir chemijos – po 3 tūkst. moksleivių.
Taip verslas lieka be reikalingų darbuotojų, jauni universitetų absolventai – be lauktų perspektyvų, o verslininkai inžinierių ar IT specialistų dairosi svetur. Todėl valstybė turi remtis technologinės krypties mokslus, kuriančius didelę pridėtinę vertę: biomediciną, chemiją, farmaciją, nenustumdama į šalį ir tradicinių sričių, kurios Lietuvoje stiprios: maisto, baldų, tekstilės ar metalo pramonės.
Aukštojo mokslo programos turi būti kuriamos kartu su verslu, pagal numatytas valstybės vystymosi kryptis bei tęsiant aukštojo mokslo reformą, kuri įveda daugiau konkurencijos tarp aukštųjų mokyklų. Reikia padėti mokslininkams išnaudoti savo laimėjimus versle, juos komercializuoti, taip suteikiant daugiau grąžos mokslo sektoriui ir daugiau galimybių plėstis.
Įvertinę dabar vykdomos studijų reformos laimėjimus ir trūkumus, turime koreguoti ir priėmimo į universitetus tvarką. Motyvacinis pokalbis padėtų atsirinkti studentus, kurie renkasi specialybę suprasdami, ką nori studijuoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.