Ką tik valstybinėmis iškilmėmis startavęs suskystintų gamtinių dujų terminalas dar turės įrodyti, ar už energetinę nepriklausomybę nesumokėjome neprotingos kainos.

Aušra Lėka

Ką apie Roką Masiulį, vadovavusį suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projekto įgyvendinimui, sakysime įsibėgėjus terminalo veiklai? Ar kad jis atplukdė į Lietuvą tikrąją „Nepriklausomybę“, kaip simboliškai – „Independence“ ir vadinasi terminalo laivas-saugykla? Ar kad gausėjant alternatyvių energijos šaltinių ir mažėjant dujų paklausai pastatė per didelį, per brangų, Lietuvai ir jos gyventojams didžiulę finansinę naštą užkrovusį objektą, kurio, kaip ne regioninio, finansiškai nerėmė nė ES?

AB „Klaipėdos naftai“ ketverius su puse metų metus vadovavusiam R.Masiuliui teko atsakomybė šį projektą įgyvendinti nuo pat pradžios iki įkurtuvių salvių. Tiesa, įkurtuvių iškilmėse 45-erių R.Masiulis jau dalyvavo kaip energetikos ministras. Tai turbūt galima prilyginti ordinui už tokio sudėtingo objekto įgyvendinimą.

Projektą įgyvendinti tikrai nebuvo paprasta: maža sudėtingumo, nepaisant politinių partijų politinio sutarimo dėl jo būtinumo, projektą lydėjo politinių priešpriešų purslai, politikų komisijos tyrimai, ekspertų abejonės dėl terminalo techninių parametrų ir finansinių sprendimų

Nors niekas neabejoja, kad energetinė nepriklausomybė – vienas esminių savarankiškos valstybės piliorių, tačiau tebekirba ne viena abejonė, ar SGD terminalas tebėra ekonomiškiausia alternatyva energetinei bambagyslei su Rusija.

Politinis ar ekonominis objektas

Dėl SGD terminalo politinės reikšmės abejonių mažiau nei dėl ekonominės. Ar tai labiau politinis objektas? „Ir politinis, ir ekonominis – energetikoje abu šie dalykai glaudžiai susiję“, – neabejoja R.Masiulis.

Tačiau juk didėja alternatyvių energijos šaltinių panaudojimas, maža to, estai ir suomiai ketina statytis savą terminalą, o tai iš dalies paverstų niekais lietuvių ambicijas tapti regioniniu terminalu. Tad ar Klaipėdos terminalas nėra tiesiog per didelis Lietuvai? Ar tam, kad investicijos atsipirktų, nebus puolama keisti Lietuvos energetikos strategijos tikslų – pereiti prie savų energijos šaltinių mažinant dujų suvartojimą? Juk norint mažinti savikainą reikia didinti apimtis, tačiau, kaip skaičiuoja ekspertai, gali būti, kad mums reikės pusės milijardo kubinių metrų dujų per metus, o infrastruktūros turėsime dešimčiai milijardų. Ar tai nevirs padidėjusiomis „terminalo dedamosiomis“ dujų tarifuose, prievolėmis pirkti dujas iš terminalo ir menkiau plėtoti alternatyvius energijos šaltinius?

„Jokiu būdu taip negali būti. Energetikoje negalima švaistyti lėšų, – pabrėžia R.Masiulis. – Atvirkščiai: terminalo tikslas – kad turėtume alternatyvą ir taip sumažintume dujų kainą. Ir tą mes jau pasiekėme, nes dar šių metų viduryje „Gazpromas“ dujų kainą Lietuvai sumažino penktadaliu, tad terminalas jau atsipirko, vien dėl to apsimokėjo jį statyti. O jei suskystintų dujų rinka bus palanki, apsimokės ir dar daugiau.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.