Praėjusį antradienį, birželio 6-ąją, visos naujienų laidos prasidėjo nuo Roko Žilinsko. Per kelias minutes šmėstelėjo visas trumpas – žiauriai per trumpas – jo gyvenimas, taip ir nebaigęs skaičiuoti 45-ųjų metų. Vaikystė viename Vilniaus senamiesčio kiemų netoli Aušros vartų, aštuoniolika metų trukusi televizijos vedėjo ir užsienio naujienų redaktoriaus karjera, paskutinieji aštuoneri su puse metų Seime. Buvę kolegos televizijose ir parlamente sakė turbūt lig šiol garsiai neišsakytus žodžius apie jį – šiltą žmogų, talentingą žurnalistą, protingą politiką.

Rokui tai turėtų patikti – jam buvo svarbu būti apsuptam būrio žmonių, kuriems smagu su juo būti, kurie juo žavisi, nesigilinant, ar bičiulystė tikra, ar tai tik noras pasišildyti garsenybės šlovės spinduliuose ir pasinaudoti jo dosniu geraširdiškumu. Bet Rokas – žurnalistas, todėl faktų objektyvumas jam turėtų būti svarbiau už gerą toną, reikalaujantį – apie mirusįjį gerai arba nieko.

Mirtis – ne priežastis sakyti, kad jis buvo neeilinis politikas. Jis kruopščiai gilinosi į jam patikėtus klausimus, bet nebuvo kokių ypatingų strategijų iniciatorius, nepretendavo į aukštus politinius ar partinius postus. Apskritai į politiką jis pasuko atsitiktinai, tada, kai jo gyvenime buvo tikrai juoda. Po šešerių metų Lietuvos televizijoje ir dešimties LNK išskirtinis žinių vedėjas, užsienio naujienų redaktorius, kurio reportažai iš žymiausių pasaulio tarptautinių forumų, vizitų JAV ar Kinijoje įsimindavo ilgam, neteko darbo eteryje. Neblaivaus LNK vedėjo incidentas su policija buvo paskutinis lašas.

Tiesioginio eterio stresą, nestandartinį žinių vedėjo darbo režimą Rokas jau kurį laiką „balansavo“ alkoholiu. Jo namai kartais virsdavo tarsi kokios komunos buveine – bičiuliai, draugai, tik pažįstami ar net nepažįstami žmonės čia rasdavo namų šilumą, Roko su meile ir dideliu išmanymu pagaminto gurmaniško maisto. Ir gausybę alkoholio. Stebindavęs apsiskaitymu ir erudicija Rokas vis rečiau rasdavo laiko naujai knygai. Bohemiškas vyno gurkšnojimas virto priklausomybe.

Bet net ir alkoholis, kitaip nei daugeliui, jam kėlė ne agresyvumą, o gramzdindavo į švelnią melancholiją. Rokas net su visomis savo priklausomybėmis nekenkė niekam kitam – tik pats sau. Tad jo teistumas baudžiamojoje byloje dėl policininkų įžeidimo, vos nekainavęs jam Seimo nario mandato, ko gero, buvo gautas tik iš noro apginti draugą. Nes draugai Rokui visada buvo svarbūs. Jis buvo ramstis visiems, kam reikėjo jo pagalbos, ką jau kalbėti apie silpnos sveikatos mamą, močiutę, seserį, kuriai iki gyvenimo pabaigos jis buvo geras vyresnysis brolis.

Toks – pasiekęs dugną – jis iš bendro darbo ar iš bendrų vakarėlių pažįstamiems šoumenams atėjo siūlytis į jų steigiamą Tautos prisikėlimo partiją. Rokas su jam būdingu nuoširdumu pasinėrė į naują veiklą. Atsakydamas į pašaipas, kad čia šou, o ne politika, įtikinėjo, kad jie ateina pakeisti politikos, atnešti Lietuvai daug gero. Ir, buvo akivaizdu, pats tuo tikėjo.

Tiesa, ne viskas klostėsi taip, kaip norėta, ir galbūt ko Rokas politikoje buvo vertas. Seimo nario darbą jis dirbo kruopščiau, nei galbūt buvo matyti išorėje. Kai pirmą kadenciją kaip valdančiosios partijos narys gavo Atominės energetikos komisijos pirmininko postą, daug kas šaipėsi. Bet žurnalistinio darbo įgūdžiai pravertė – jis daug skaitė, juolab puikiai mokėjo anglų kalbą, tad galėjo gilintis į tarptautinius dokumentus šia tema, ir netruko tapti geru Ignalinos AE uždarymo ekspertu. Bet šia tema jį dažniau šnekino užsienio žurnalistai nei savi – Rokas tokiais klausimais taip ir netapo Lietuvoje autoritetu.

Jį dažniau kvietėsi gyvenimo būdo laidos. Čia jis buvo tikrai dėkingas pašnekovas. Rokas pirmas iš Lietuvos politikų atskleidė savo netradicinę seksualinę orientaciją. Atvirai pasakojo, kad Seimo nario mandatas nesustabdė jo nuo piktnaudžiavimo alkoholiu. Sustabdė tik atsidūrimas prie gyvenimo ir mirties ribos 2013-aisiais. Tada Rokas sau pasakė stop.

Tuomet jis jau buvo išrinktas į Seimą antrai kadencijai su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais. Visai neprognozuotai Rokas vienintelis iš Arūno Valinsko partijos užsikabino politikoje ir pernai buvo išrinktas į Seimą trečiąkart. Turbūt labiausiai už drąsą pripažinti savo priklausomybę ir atsitiesti. Už drąsą būti savimi. Kaip politikas jis atliko nemažą misiją, įkvėpdamas ir kitus atsitiesti, didindamas visuomenės toleranciją.

Vis dėlto palydėdami Roką amžinybėn buvę kolegos žurnalistai svarstė, gal daugiau jis būtų pasiekęs kaip žurnalistas, nes iš tiesų išskirtinai gerai valdė žodį, išsiskyrė retam duotu erudicijos, inteligencijos, gerų manierų, įtaigumo, puikios dikcijos ir savo žmogaus įvaizdžio deriniu. Lig šiol ne vienas televizijos žurnalistas, o dabar ir politikai vadovaujasi iš jo gautu tokiu paprastu viešo kalbėjimo patarimu – ne skaityti tekstą, o pasakoti kaip geram draugui…

O jei Rokui likimas būtų leidęs sulaukti žilos senatvės, turbūt niekas iš draugų nebūtų nustebęs, jei jis būtų nusipirkęs lėktuvo bilietą į vieną pusę ir vėl išskridęs į Indiją. Nors stažavosi ir JAV, ir Europos šalyse, daug kur keliavo, Indiją įsimylėjo nuo pirmosios žurnalistinės stažuotės. O gal, kaip kažkada siūlė, senatvėje jam būtų pavykę suagituoti bičiulius nusipirkti sodybą prie Vilniaus ir ten visiems kartu senti skaitant tik labai geras knygas, mėgaujantis tik gera muzika, valgant tik gurmanišką maistą, bendraujant su įdomiais ir gerais žmonėmis, o tokie Rokui atrodė bemaž visi, pasitaikę jo kelyje.

Ir jis pats, nepaisant priklausomybių ir silpnybių, visų jų gyvenime liks kaip koks puolęs angelas. Tikrai netobulas, bet kupinas gerumo.

Aušra Lėka