ELTA

“Lietuvai iškilo realus fizinio išlikimo klausimas: nebaudžiamas kyšininkavimas, korupcijos siautėjimas. Mes sieksime įvertinti visus, Lietuvą pavertusius ne žmonių, o buhalterinės biurokratijos valstybe, kurioje žmogaus teisės ir valia yra paminama nesąžiningo pareigūno, politiko, o neretai – tiesiog kriminalinio nusikaltėlio. Mes manome, kad Lietuvos žmonės pavargo nuo metų metais nemokšiškai, bet blogiausia – ne žmonių ir ne jų valstybės naudai vykdomų reformų. Tokių reformų kitaip, kaip griovimu, negalima pavadinti…
Mūsų partija – sparčiausiai auganti partija Lietuvoje. Šiandien Tvarkos ir teisingumo partijoje daugiau kaip 17 tūkst. narių. Ir mes sukursime Trečiąją Respubliką. Tai bus žmonių Respublika”, – fašizmą menančiais šūkiais save ir partijos narius drąsina Rolandas Paksas, partijos “Tvarka ir teisingumas” pirmininkas, šiurkščiai Lietuvos Respublikos Konstituciją pažeidęs ir dėl to per apkaltą iš prezidento posto pašalintas politikas.
Pernai sausį Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) didžiosios kolegijos priimtas sprendimas, kad priesaiką sulaužiusiam R.Paksui iki gyvos galvos taikytas draudimas dalyvauti Seimo rinkimuose yra neproporcingai ilgas, paskatino šį “silpnavalį vyruką su ašara aky” ir vėl kelti sparnus revanšistiniam erelio skrydžiui.
“EŽTT atstatė Lietuvoje pamintą teisingumą. Antikonstitucinis 2003–2004 m. sąmokslas žlugo. Sumaišties ir tamsos metai baigėsi”, – nuolat kartoja Seimo rinkimams vėl besirengiantis R.Paksas. O šią jo mintį atrajoja visas būrys jam ištikimų “lipdukų”.
Tačiau tiesa yra ta, kad EŽTT nepanaikino 2004 m. kovo 31 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo, o tik dar kartą patvirtino, jog šiurkščiai pagrindinį šalies įstatymą pažeidęs eksprezidentas R.Paksas yra nubaustas teisėtai ir teisingai, tik bausmė yra per didelė.
Bet į teisiškai neišprususį politinį rinkėją apeliuojantys paksininkai pateikia informaciją tokiu kampu, koks jiems naudingas: R.Paksas su bendražygiais dar 2003–2004 m. įsisąmonino jo tuomečio viešųjų ryšių technologo Aurelijaus Katkevičiaus įteigtą mintį, kad jei tiki tuo, ką sakai, tai, ko gero, ir nemeluoji.
“Veidas” dar kartą primena, kaip R.Paksas iškilo į politines aukštumas, kokius priėmė vadybinius sprendimus, būdamas premjeras, prezidentas, kokių patyrė nuoskaudų ir politinių virsmų.

Skausmingai siekė pripažinimo
“Tiesą sakant, Rolandą nuo pat vaikystės kažkoks nenumaldomas nerimas nuolat ragino, skubino, skatino veikti… Su kiekviena klase plėtėsi ir ratas užsiėmimų, už kurių vaikinas mėgino “užsikabinti”. Gitara ir futbolas, boksas ir akordeonas, antra vieta tarp Telšių rajono dešimkovininkų ir estradinis ansamblis, ledo ritulys ir klarnetas, antras atskyris bėgiojant krosą ir pramoginiai šokiai – visur neblogai sekėsi, buvo įdomu. Bet vis tiek – ne tai, ko reikėjo. Aviamodelius konstravo nuo mažumės, dalyvavo respublikinėse varžybose. Devintoje klasėje pasiprašė į sklandymo klubą. Pavasarį atvažiavo į Vilnių pirmąkart šokti parašiutu, bet instruktoriai, pažiūrėję į anketą ir jos savininką, šokti neleido – per jaunas. Taigi vaikiškas maksimalizmas nesyk atsigręžė į jį nepasitenkinimu savimi”, – 1983 m. žurnale “Sparnai” apie kolegą ir bičiulį R.Paksą nuo vaikystės persekiojančią baimę nepasirodyti nevykėliu ir būti pripažintam rašė lakūnas ir žurnalistas Edmundas Ganusauskas.
Buvęs R.Pakso suolo draugas iš Telšių Žemaitės vidurinės mokyklos laikų, ilgametis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Alfredas Bumblauskas, “Veido” prieš keletą metų paprašytas prisiminti buvusį bičiulį paauglystės metais, atitarė, kad Rolandas nuolat siekęs būti tarp lyderių. Jį ypač žavėjo žmonės, turintys gerą humoro jausmą, – kompanijų sielos.
“Buvo mūsų klasėje toks Vacys. Kai tik jis prasižiodavo, visa klasė iškart imdavo kvatoti. Vacys buvo lyderis. Rolandas nebuvo tas žmogus, kuris galėjo viešai skelt “šposus”, – pasakojo A.Bumblauskas. – Tačiau kaip visi nustebome, kai devintoje klasėje Rolandas parašė humoreską, kuri pateko į respublikinį moksleivių konkursą.”
Studijuodamas Vilniaus inžineriniame statybos institute R.Paksas susirado aeroklubą. Skraidyti jį išmokė pirmasis mokytojas, tapęs draugu visiems laikams, klubo instruktorius, 2001 m. R.Pakso į AB “Lietuvos avialinijos” vadovus prastumtas Stasys Jarmalavičius.
1982 m. vienas žymiausių aukštojo pilotažo specialistų, daugelio varžybų vyriausiasis teisėjas, Kuibyševo aviacijos instituto prorektorius Jurijus Tarasovas, kalbėdamasis su E.Ganusausku, prasitarė: “Mano nuomone, SSRS šiuo metu yra keturi vienas kito verti aukštojo pilotažo meistrai: Kairys, Smolinas, Nikitiukas ir Paksas.”
Tarptautinėje arenoje lakūnas R.Paksas debiutavo 1982 m., iškart pasaulio čempionate Austrijoje. Tarp geriausių planetos pilotų jis buvo septintas. SSRS tautų VIII spartakiadoje R.Paksas laimėjo finale ir tapo čempionu.

Vėjavaikis avantiūristas
Šiandien analizuojant šio prieštaringai vertinamo politinio herojaus biografijos faktus dėliojasi vaizdas, kad tai politikas, taip ir neišaugęs paaugliškų nevisavertiškumo kompleksų. Viena vertus, jis ganėtinai baikštus ir silpnas, kita vertus, jis demonstruoja viražus danguje – lakūnas, akrobatas. “Iš tikrųjų taip jis stengiasi įveikti save, nugalėti kompleksus. Taip sau ir kitiems savo drąsą įrodinėja silpnieji”, – mūsų savaitraščiui sakė vienas buvusių R.Pakso bendražygių.
Toks apibūdinimas gal pernelyg kritiškas – juk R.Paksas įrodė gebąs ir verslu užsiimti. Tačiau ir čia išryškėja nemaža avantiūrizmo dozė. Tereikia prisiminti, kaip buvęs statybos bendrovės “Restako” vadovas už Rusijoje, Chanty Mansijsko mieste, suremontuotą sanitarijos ir epidemiologijos centrą gautą pelną, 210 tūkst. JAV dolerių, gabeno lagaminais į Lietuvą per Austriją.
Beje, avantiūrizmas, kaip pastebi R.Pakso politinį kelią sekantis Seimo narys socialdemokratas Vytenis Andriukaitis, šį veikėją suvedė ir su jam sėkmingą politinį karjeros startą davusiu buvusiu Seimo pirmininku, Tėvynės sąjungos lyderiu prof. Vytautu Landsbergiu. “Lakūnas R.Paksas turėjo išgabenti V.Landsbergį iš parlamento, jei rusų kariškiai būtų puolę”, – dramatiškus pirmųjų nepriklausomybės metų įvykius prisimena V.Andriukaitis.
O dar po keleto metų, 1997 m. balandį, verslininkas R.Paksas tapo konservatorių deleguotu sostinės meru. Jis pakeitė iki tol buvusius nepopuliarus šios partijos atstovus Alį Vidūną ir Algirdą Čiučelį.
Bet siekdamas pranokti savo pirmtakus R.Paksas ir čia griebėsi avantiūrų: didino atlyginimus bei priedus savivaldybės klerkams, ištaškydamas 33 mln. Lt, bet nesumokėjo 100 mln. Lt fizinių asmenų pajamų mokesčių. Be to, R.Paksui valdant savivaldybę už 385 tūkst. Lt buvo pripirkta mobiliųjų telefonų, dar už 77 tūkst. Lt – pranešimų gaviklių, kuriuos klerkai naudojo kaip žaisliukus, o telefonais praplepėdavo po 200 tūkst. Lt per metus. Negano to, skyrių vedėjams buvo nupirkti nauji, po 50 tūkst. Lt kainuojantys automobiliai, o kanceliarinių išlaidų apskritai niekas neribojo – prekėms buvo skiriama po 384 tūkst. Lt per metus. Žodžiu, gyvenimas R.Pakso savivaldybėje priminė socialistinį rojų.
O kai sostinės mero R.Pakso (antrąkart tapusio premjeru) įpėdinis Artūras Zuokas 2000-aisiais pamatė, kad sostinės skola – 420 mln. Lt ir siekia metinį šios savivaldybės biudžetą, Vyriausybės vairininkas taip pat lengvabūdiškai mestelėjo, girdi, Finansų ministerija padarysianti užskaitas ir panaikinsianti didmiesčio skolas. “Aš Vilnių myliu labiau”, – kvailai teisino savo nebrandžius ketinimus tuometis ministras pirmininkas.
R.Pakso vėjavaikiškumą, negalvojimą apie pasekmes ir gyvenimą, tarsi rytoj ateitų pasaulio pabaiga, liudija ir jo sandėriai su neaiškiais politiniais rėmėjais tiek per 2000 m. Seimo rinkimus, po kurių Seimo Liberalų sąjungos frakcijos seniūno pavaduotojas Klemensas Rimšelis ganėtinai atvirai stebėjosi, iš kur jų partija rinkimams turėjo tiek pinigų; tiek per 2003 m. prezidento rinkimų kampaniją, kai pretendentas į šalies vadovus pasirašė dvidešimties punktų įsipareigojimų sutartį su Jurijumi Borisovu: mainais už finansinę paramą rinkimuose suteikti šiam svetimšaliui Lietuvos pilietybę, prezidento patarėjo pareigas, apdovanoti Lietuvos Respublikos valstybiniais apdovanojimais.
Galiausiai, kaip paaiškėjo per R.Pakso prezidentavimo skandalą, jis, negalvodamas, kad kas nors imsis narplioti prezidento rinkimų kampanijos išlaidas, pateikė dar ir melagingą finansinę ataskaitą Vyriausiajai rinkimų komisijai – J.Borisovas parėmė R.Pakso rinkimų kampaniją ne 1,2 mln. Lt, o 1,1 mln. JAV dolerių.
Pagaliau net apkaltai einant į pabaigą R.Paksas su žmonele toliau pagal savo skonį įsirenginėjo prezidento rezidenciją Turniškėse ir vėjais paleido dar 196 tūkst. Lt mokesčių mokėtojų pinigų.

Užgriuvus atsakomybei pabėga
Iki šiol R.Paksas neišmoko ir dar vienos lyderiui būtinos pamokos – viešo kalbėjimo meno. Jis noriai bendrauja tik iki tol, kol pašnekovas klausia parankių dalykų, bet vos tik išgirsta sudėtingesnį klausimą, politiko veidas akimirksniu įsitempia ir sustingsta.
Mėgindamas paslėpti šį savo trūkumą R.Paksas dar į savivaldybę pasikvietė buvusią televizijos žurnalistę Dalią Kutraitę, kuri kūrė jautraus ir jausmingo mero, vėliau premjero įvaizdį. D.Kutraitei antrojoje R.Pakso Vyriausybėje tapus kanclere, politiko įvaizdį kūrė teatrologė Rūta Vanagaitė.
Per prezidentinį skandalą išaiškėjo, kad šalies vadovas nė žingsnio negali žengti dar be vienos moters – gruzinės burtininkės Lenos Lolišvili. Jos patartas R.Paksas fizinius ir dvasinius negalavimus gydėsi apsivyniojęs galvą tualetiniu popieriumi.
“Žmogų dažniausiai traukia tie dalykai, kurių jis labiausiai bijo, arba tie, kurių jam labiausiai trūksta, – aiškina buvęs Seimo narys psichologas Vytautas Čepas. – Akivaizdu, kad R.Paksas varžosi bendraudamas su žmonėmis. Nereikia būti psichologu, kad pamatytum, koks jis būna įsitempęs. O tiek D.Kutraitei, tiek R.Vanagaitei bendravimas su žmonėmis – jų profesija.”
Seimo narys socialdemokratas Algimantas Salamakinas netgi juokavo, kad moterys R.Paksui, suvaidinusiam partinę auką, dukart padėjo dar ir pabėgti iš premjerų, o socdemas Gediminas Kirkilas tuomet prilipino jam “įvaizdžio premjero” etiketę, nes tauta šį politiką kaip kokią princesę Dianą vadino “širdžių premjeru”.
Įvaizdis sumaišė ir įtakingųjų prezidento Valdo Adamkaus patarėjų protus. Tarkim, Albinas Januška, duodamas  interviu “Veidui”, sakė: “Prezidentas mano, kad R.Paksas yra didis ir doras Lietuvos politikas ir vaidina pozityvų vaidmenį Lietuvos politiniame gyvenime. Jį remia daug žmonių… O gerbti R.Paksą prezidentas pradėjo dar nuo tų laikų, kai šis kritišku metu sutiko tapti šalies premjeru ir prisiėmė atsakomybę.”
Tiesa, vėliau, jau pretenduojant į šalies vadovus, naujieji įvaizdžio kūrėjai, kaip anuomet sakė A.Katkevičius, “iš silpnavalio vyro su ašara aky darė erelį”. Ir jiems pavyko trumpam apdumti rinkėjams akis.
Bet šiandien analizuodami keliolikos metų įvykius matome, kad erelis tėra višta. Jis nežino, kaip elgtis esant kritinei situacijai, ir suradęs tariamų kenkėjų atsistatydina: 1999 m. lapkritį dėl savo pasitraukimo R.Paksas apkaltino JAV bendrovę “Williams International”, neva vienašališkai primetusią Lietuvai nenaudingą “Mažeikių naftos” pardavimo sutartį, nors iš tikrųjų premjeras R.Paksas pasitraukė, nes nesugebėjo suvaldyti valstybės finansų krizės (kaip vėliau teigė buvęs finansų ministras Algirdas Šemeta ir jau miręs ūkio ministras Vincas Babilius, R.Pakso Vyriausybei delsiant pasirašyti susitarimus, Lietuvos įsipareigojimai “Mažeikių naftos” apyvartiniam kapitalui atkurti padidėjo nuo 80 iki 860 mln. Lt, o visi finansiniai įsipareigojimai išaugo 1 mlrd. Lt). O 2001 m. iškoneveikė politinį partnerį socialliberalą Artūrą Paulauską bei liberalus politikuojant, nors tikroji priežastis – stringantys eurointegraciniai reikalai ir paties premjero negebėjimas derinti interesų, nesusigaudymas Briuselyje.
O R.Pakso bailumas ypač gerai atsiskleidė 1999 m. birželį, prisiekiant premjeru pirmąkart: tuomet savo “prisistatomąją” kalbą R.Paksas pavadino greičiau ne šventine, o “didžiausios kada nors užgriuvusios atsakomybės”.
Neatsistatydino R.Paksas tik iš prezidentų: patartas vietinių ir Rusijos viešųjų ryšių veikėjų iš bendrovės “Almax”, laukė apkaltos baigties, nes netikėjo, kad už jo pašalinimą balsuos daugiau kaip 85 parlamentarai.

Postuose išliko tik lojalūs
Nepasitikėjimas svetimais, įtarumas, favoritizmas ir saviškių protegavimas – tai tie bruožai, kurie žlugdė R.Pakso karjerą visuose postuose. “Premjeras visur aplink save mato priešus, todėl jis pasirinko gana savitą elgesio modelį – kovotojo su tik jam pačiam matomais slibinais. Iš esmės R.Pakso veikla primena švento Jurgio kovas, dramatiškus spektaklius, bet valstybei tai nieko gero neduoda”, – pirmuosius liberalų ministro pirmininko žingsnius atleisti vienu metu daugumos valstybinių įmonių vadovus komentavo Andrius Kubilius.
Ir iš tikrųjų, vos prisiekus Ministrų kabinetui, tuomečio premjero patarėja R.Vanagaitė ėmė rūpintis “Kvebeko modelio” įdiegimu valstybės tarnyboje: į visas valstybės ir valdymo institucijas išsiuntinėjo žmones, renkančius informaciją apie kiekvienos svarbesnės institucijos vadovo politines simpatijas bei lojalumą liberalams.
Pirmiausia premjerui užkliuvo buvusios jo lietuvių kalbos mokytojos sūnus, “Sodros” vadovas Aidas Pikiotas, neparėmęs liberalų sprendimų, kaip gelbėti bankrutuojančią “Sodrą”.
O kai tų laikų AB “Lietuvos dujos” generalinis direktorius Vytautas Mikaila sukritikavo Vyriausybės sprendimą nedidinti dujų kainos vartotojams, nors padidėjo iš Rusijos gaunamų dujų kaina, dešinioji premjero ranka, ūkio ministras Eugenijus Maldeikis, pasiūlė jam pačiam trauktis iš pareigų.
Iš pelningai dirbančios AB “Lietuvos energija” generalinio direktoriaus pareigų buvo atstatydintas Arūnas Keserauskas, į AB “Spauda” vadovo Antano Skaisgirio krėslą pasodintas D.Kutraitės sutuoktinis Virginijus Giedraitis. O štai “Lietuvos geležinkelių” generaliniu direktoriumi paskirtas skandalingojo liberalų susisiekimo ministro Gintaro Striauko globėjas eksministras Jonas Biržiškis. Draugystė su G.Striauku ir R.Paksu nulėmė ir Donato Kaubrio tapimą “Klaipėdos naftos” vadovu.
Lojaliais, apsukriais pataikūnais arba pragmatiškais rėmėjais jis apsistatė ir Prezidentūroje. Tiesa, neilgam, bet šiandien visa senoji šutvė vėl šalia R.Pakso – prie Lūksto ežero vėl skraidė oro balionai, trenkė muzika ir liejosi ugningos kalbos. Gal jie ir toliau tegul linksminasi ir skrajoja, nes kaip moka (tiksliau, nemoka) valdyti valstybę, jau parodė.