Naująją Vilniaus universiteto biblioteką suprojektavęs architektas Rolandas Palekas apgailestauja, kad net statydami išskirtinius pastatus pasauliniame kontekste atrodome lyg mokinukai, kurie naują medžiagą iškala, bet esmės nesuvokia.

Rodydamas savo studijoje išdėliotus naujausių darbų maketus architektas Rolandas Palekas aiškina nesiekiantis, kad visi jo projektuoti pastatai būtų išskirtiniai ir tarsi šauktų: „Žiūrėkit į mane, koks aš unikalus!“ Mat gerą architektūrą, turinčią išliekamąją vertę, išskiria ne dydis ar neįprastos formos.
Vis dėlto architekto ir jo vadovaujamos R.Paleko ARCH studijos komandos sukurtas naujosios Vilniaus universiteto bibliotekos – Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) projektas būtent ir stebina neįprastu fasadu. Kitų metų pradžioje duris lankytojams atversiančio modernaus centro plastiškos formos ir dvi didžiulės stiklinės sienos, atveriančios vaizdą į pušyną, – gana netikėtas sprendimas mūsų akiai, pripratusiai prie pilkų sovietmečiu statytų universitetų korpusų. Nepabijojęs parodyti, kad kultūros pastatas gali būti modernus bei išskirtinis savo architektūra, o biblioteka – ne vien knygų saugojimo, bet ir bendravimo, poilsio zona, R.Palekas šiemet sulaukė ne vien kolegų įvertinimo.
Per apdovanojimus „Statybų generolai“ MKIC pastatas pripažintas Metų sprendimu, o Lietuvos architektų sąjunga R.Paleko darbą išrinko vienu iš penkių geriausių pastarųjų dvejų metų projektų. Tad jis keliaus į prestižinį Europos architektūros konkursą „Mies van de Roche“.
„Kai buvau jaunesnis, apdovanojimai buvo kur kas svarbesni nei dabar, – nusijuokia architektas. – Beje, tai ne mano asmeniniai, o visos mūsų studijos apdovanojimai. Net jeigu tai mano eskizas, labai svarbu pasitikrinti, išgirsti kritiką. Tad su kolektyvu visuomet diskutuojam, dalijamės idėjomis.“
Prisimindamas, kaip gimė MKIC pastato idėja, R.Palekas pasakoja, kad šįkart sąmoningai siekė sukurti išskirtinį projektą. „Gavau galimybę suprojektuoti seniausio Lietuvos universiteto itin reikšmingą kultūros pastatą, tad išskirtinėmis formomis norėjau parodyti, kad biblioteka – knygos ir mokslo šventovė“, – dėsto R.Palekas.
Pietinėje pastato pusėje palikti siauri langai, kad knygos būtų pagarbioje prieblandoje, o visos erdvės atsiveria tarsi didžiulėm dviem akim į miško pusę. „Šalia esantį mišką buvo svarbu išeksponuoti interjere, kad pakėlus akis nuo knygos atsivertų jo grožis“, – erdvinę bibliotekos idėją apibūdina žinomas architektas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto docentas.

Atrodome kaip mokinukai, nesigilinantys į esmę

Beje, R.Paleko vadovaujamos komandos, kuriai priklauso ir jo žmona, taip pat architektė Alma Palekienė, darbų sąraše yra ir daugiau ambicingų visuomeninių pastatų, puikiai įsiliejusį į miesto erdvę. Tai modernus parodų centro „Litexpo“ paviljonas, LNK televizijos pastatas, J.Jasinskio gatvėje įsikūręs biurų pastatas „Viktorija“.
Svarbu tai, kad nors R.Palekas nuolat ieško naujų sprendimų ir jo darbai priskiriami modernios architektūros krypčiai, jie visuomenėje nesulaukia prieštaringų vertinimų, tokių kaip, tarkim, Kauno Laisvės alėjoje stūksantis garsusis „stiklainis“.
„Jeigu drįsti ateiti ir keisti miestą ar jo dalį, tai būk mielas, pagerink ją, o ne pablogink. O jei žinai, kad kokybės nepavyks suteikti, tai turėk valios ten nelįsti. Toks suvokimas kiekvienam architektui turėtų būti svarbiausias. Juk naujas statinys turi suteikti miestui naujų impulsų, ji pagerinti. Ne mažiau svarbu ir kiek projektas bus įdomus ateinančioms kartoms“, – dėsto R.Palekas.
Jo nuomone, tokie miestuose išdygstantys nesusipratimai, kaip tas Kauno „stiklainis“, ne tik liudija architektų atsakomybės trūkumą, bet ir yra daugelį metų besitęsiančio nesusikalbėjimo tarp projektuotojų ir kultūros vertybes saugančių specialistų rezultatas. „Nėra aiškių taisyklių ir reglamentų, tik daug draudimų bei vienas kitam prieštaraujančių įstatymų. Be to, specialistai, atsakingi už paveldą, dažnai bijo dėti parašą po projektu, kad pasikeitus situacijai negautų už tai per galvą. Tad per tokį drumzliną vandenį išlenda neaišku pagal kokius kriterijus kurti darbai“, – kritikuoja R.Palekas.
Architektas apgailestauja, kad dabar pas mus daug pilkų pastatų iškyla ir dėl to, kad projektuotojas, atsidūręs įvairiausių apribojimų lauke, tik stengiasi tarp jų išlaviruoti, nemąstydamas apie pridėtinę projekto vertę.
Kita optimistiškai nenuteikianti tendencija – kūrybinio darbo nuvertinimas. R.Paleko žodžiais, Lietuvoje tapo įprasta taupyti ne statybinių medžiagų, įrangos elementų, bet kūrybinio intelekto sąskaita. „Dažnas užsakovas perka, pavyzdžiui, žaliuzes, nesigilindamas, kiek jos kainuoja, tačiau net nepagalvoja, kad jų galbūt visai nereikia. Už tą sumą projektuotojas sugalvotų tokį sprendimą, kuris sukurtų nepalyginti didesnę vertę“, – teigia VGTU Architektūros fakulteto docentas.
Jo nuomone, dėl tokio požiūrio pasauliniame kontekste mes vis dar atrodome kaip stropiai namų darbus atliekantys, bet į temą visai nesigilinantys mokinukai. Išsivysčiusiose šalyse, atvirkščiai, pabrėžiama kūrybinio prado, tarpdisciplininių dalykų, naujų idėjų svarba.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.