Renata BALTRUŠAITYTĖ

Dėl stiprumo beriamas cukrus gadina gerą biržietišką alų, kaip viltingas išeitis peršantys siužetai – šiuolaikinę lietuvių prozą.

Rašytojas Algimantas Zurba po trijų nesėkmingų bandymų sulaukti Kultūros tarybos finansinės paramos naujo romano „Aušrų migla“ leidybai suprato: nieko nepeš. Ir savo pusantrų metų triūso vaisių, sumokėjęs leidyklai, išleido pats.

Kiek jėgų romanas kainavo sunkiai bevaikštančiam, stuburo problemų prispaustam žmogui – žino tik jo namiškiai. O pats rašytojas tebesistebi, kokia antžemiška nuojauta Kultūros tarybai talkinantiems literatūros ekspertams padeda iš kelių lapų teksto bei trumpos anotacijos nustatyti, kuris kūrinys vertas būti leidžiamas su valstybės parama, o kuris – ne. Stebisi žinodamas, kad tris kartus tokiu „neakivaizdžiu“ būdu atrankose atsijotas jo romano rankraštis taip ir nesulaukė nė vieno eksperto, pasiryžusio užmesti akį į leidykloje gulintį pusės tūkstančio lapų romano rankraštį: visiems pakako tų kelių lapų su anotacija. Iš trumpos ištraukėlės ekspertai ne vien ryžosi spręsti apie kalbos vaizdingumą, ką logiškai dar galima būtų suprasti, bet ir įvertino neplono romano siužetą, susidarė nuomonę apie jo veikėjų charakterius ir t.t.

Subrendusių rašytojų kūriniai, patekę į Kultūros tarybos vertintojų girnas, panašios pagarbos nesulaukia.

A.Zurba porą dešimtmečių vadovavo jaunuosius literatus ugdžiusio „Moksleivio“ žurnalo redakcijai ir ilgokai pirmininkavo respublikinio jaunųjų filologų konkurso vertinimo komisijai. Kolegos, tose komisijose dirbę kartu su juo, bei patys jaunieji prozininkai, pabuvę moksleiviškų kūrinių aptarimuose, gali paliudyti: neįmanoma įsivaizduoti atvejo, kad nors vienas rašinėlis komisijos narių būtų likęs neskaitytas. Net jei jis respublikinio konkurso nebuvo vertas… O štai subrendusių rašytojų kūriniai, patekę į Kultūros tarybos vertintojų girnas, panašios pagarbos nesulaukia.

Vertinimai iš lubų

„Jei negauni paramos – norėtum bent jau paaiškinimo, kuo tavo kūrinys neįtinka. Bet ir jo negauni. Antra vertus, ką išsamiau galėtų paaiškinti žmonės, patys tavo kūrinio neskaitę? Jie formaliai pildo balų lenteles net nesivargindami patikrinti, ar anotacijos teiginiai atitinka rankraščio turinį. O kam gaišti laiką rankraščiui, jei ekspertų sąrašas įslaptintas ir už paviršutiniškus nuosprendžius jiems niekas negresia“, – piktinasi A.Zurba.

Jie rankraštį bent jau perskaitydavo, išnagrinėdavo ir tik tuomet skelbdavo sprendimus, o ne burdavo skaičiukus iš lubų.

Rašytojas teigia suprantąs, kad Kultūros tarybos veikimo modelis nuo pat jo kūrimo pradžios labiau taikytas scenos menams ir renginių organizatoriams, o ne tyliai pavieniui besikrapštantiems dailininkams ir literatams. Tuo metu buvo tikimasi, kad ilgametes tradicijas turėjusi leidybos rėmimo programa kaip ir anksčiau bus tiesiogiai finansuojama Kultūros ministerijos. Netrukus paaiškėjo, kad ir ji nugarmėjo į bendrą Kultūros tarybos programų katilą.

„Netgi sovietmečiu veikusiose valstybinėse leidyklose kiekvienas publikavimui siūlomas kūrinys turėdavo sulaukti dviejų nepriklausomų recenzijų, kurių vertinimais leidykla remdavosi nuspręsdama, traukti kūrinį į leidybos planus ar netraukti. Galima abejoti tuometiniais vertinimo kriterijais ir tuo, ar visi recenzentai teikdavo pirmenybę meniškumui. Bet jie rankraštį bent jau perskaitydavo, išnagrinėdavo ir tik tuomet skelbdavo sprendimus, o ne burdavo skaičiukus iš lubų pagal individualų nusistatymą konkretaus autoriaus atžvilgiu“, – sako A.Zurba.

Pasaka, kuri išgaravo

Tikėdamiesi, kad ilgainiui Kultūros tarybos vertinimo anketos tobulės ir bus labiau atsižvelgiama į atskirų kultūros sričių specifiką, sukame kalbas į patį romaną. Jo veikėjui Pranui Veinoriui, nagingam žemdirbių dinastijos atstovui, kultūros finansavimo temos vargiai būtų įkandamos. Ne apie tai „Aušrų migla“: jaut­riausiais šio kūrinio skaitytojais taps tremties patirties turinčios šeimos ir jų palikuonys, nuosavu kailiu patyrę, ką reiškė sugrįžus iš naujo kurtis ne savo noru paliktoje tėviškėje.

Veinoriui dar pasisekė: grįžęs rado tė­vų namus neužimtus, niekam ant praeities nuospaudų nemynė ir į svetimą turtą kėsintis neketino. Tėviškėnai savo ruožtu irgi pasitaikė supratingi: kuo galėjo – padėjo, davė neblogą darbą kolūkyje, o vėliau ir sklypo miestelyje naujam namui statytis nepagailėjo. Gyvenimas su solidžia sąskaita taupomojoje kny­gelėje už taigoje parduotą sodybą galėjo virs­ti sočiai nuobodžia pasaka. Bet, žinoma, ne­virto.

Ne vienas toks po reabilitacijos atšiauriam krašte ilgėliau užtruko, kad iš ruseliams turguje pardavinėjamų sūrių bei skilandžių susikrautų padoraus pi­nigo.

„Sakyčiau, dėl to labiausiai buvo kalti ne aplinkiniai, o paties Veinoriaus biržietiškas „honoras“: jo ūkis apylinkėje turėjo būti di­džiausias, namai – turtingiausi, o žmona ir vai­kai – prašmatniausiai aprengti. Kad visi žiūrėdami galvotų: ne iš tokio molio Veinoriai drėbti, kad Sibiras juos priveiktų. Ne vienas toks po reabilitacijos atšiauriam krašte ilgėliau užtruko, kad iš ruseliams turguje pardavinėjamų sūrių bei skilandžių susikrautų padoraus pi­nigo. Bet atšiauriame krašte sukaupti turtai re­tam suteikė išsvajotą laimę Lietuvoje“, – pa­stebi ne vieną panašų sugrįžusį tremtinį pa­ži­nojęs rašytojas.

Romane vaizduojamos vietovės realistiškai „nufotografuotos“ paties Algimanto tėviškėje – Satkūnų apylinkėse Biržų rajone. Ir knygoje Veinoriams priskirtas vėjo malūnėlis, turtingo ūkininko simbolis, tikrai stovėjo šalia tremtin išvežtos šeimos pamiškės sodybos. Vietos gy­ventojai daugelio pavaizduotų veikėjų prototipus nesunkiai atpažįsta.

„Mūsų krašte įprastos mažybinės vardų formos, tai skambindami man sako: „Na, Al­gi­mantuk, jau kad skaitom apie Joniuką, tai skaitom…“ Tik, sakau, nepamirškit paprašyti, kad Joniukas už tai nepyktų. Gal nesupyks, nes ir dorybių jo personažui pridėjau, ir vilties spindulėlį finale įleidau, nepasmerkiau alaus baloje su visam pražūti“, – viliasi prozininkas.

Sunkiai paeinantis rašytojas tėviškę pastaraisiais metais retai beaplanko, tačiau tikisi, kad rugpjūtį rengiamon biržiečių šventėn sugebės pribūti ir naują romaną su kraštiečiais gyvai aptarti. Traukia gimtinėn, kurioje prie kiekvieno namo vasarą noksta obuoliai ir tebėra gyvas, anot jo, „nebūtinai skubėjimas“.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA