Romos kino festivalyje pergalę atšventė skandalingasis režisierius provokatorius Larry Clarkas. Šį netikėtumą lydėjo ir kita staigmena – švęsdamas netikėtą įvertinimą L.Clarkas naujausią filmą “Mergina iš Marfos” leido legaliai žiūrėti internete už simbolinę kainą.

7-asis Romos tarptautinis kino festivalis prikaustė ypatingą pasaulinės kino pramonės dėmesį dėl įtakingos, patikimos ir visiems žinomos Marco Muellerio asmenybės. Aštuonerius metus sėkmingai vadovavęs Venecijos kino festivalio filmų atrankai profesionalas buvo skandalingai iššveistas iš pareigų ir sukeldamas dar griausmingesnį skandalą pasirašė trejų metų sutartį su Romos meru Gianni Alemanno, kuris visuomet svajojo sostinėje turėti patį geriausią Italijos kino festivalį ir nukonkuruoti senąją Veneciją.
Dešiniųjų pažiūrų politikas nepagailėjo solidžių investicijų (apie 13 mln. eurų biudžetą Venecija gali tik pasvajoti), bet M.Muellerio atėjimas sulaukė didelio pasipriešinimo Italijoje, kur tarpusavyje aštriai kovoja Venecijos, Romos ir Turino kino festivaliai, o juos palaiko skirtingos politinės jėgos. Vos pasibaigus filmų mūšiui Romoje pasigirdo kalbų, kad brangiai kainuojančiam garsiajam vadovui teks ieškotis naujo darbo, kai per artimiausius rinkimus Italijoje pasikeis valdžios sąstatas ir jis praras palaikančių politikų užnugarį.
Ambicingasis M.Muelleris pakeitė renginio datas ir Romos kino festivalį iš spalio pradžios perkėlė į lapkričio vidurį, kad užsitikrintų galimybę prisikviesti daugiau žvaigždingų filmų ir sulaukti Los Andželo kino mugėje AFM dalyvavusių kino pramonės atstovų. Jis užsibrėžė parodyti 60 pasaulinių premjerų ir šį tikslą įvykdė, nors sudaryta programa buvo smarkiai kritikuojama dėl per menkos įvairovės. M.Muellerio skonis nepasikeitė, tad didžiąją programos dalį vėl sudarė JAV, Azijos, Rusijos, Prancūzijos ir Italijos filmai.
Naujasis vadovas perkėlė į Romą visas Venecijoje pradėtas idėjas – naujųjų kino formų konkursą ir nepriklausomų itališkų debiutų konkursą, tačiau pagrindiniame konkurse visiškai netikėtai pirmenybę skyrė jauniems ir mažiau girdėtiems režisieriams. Sakykite, ką norite, bet M.Muellerio Venecijoje tikrai trūko atradimų ir išskirtinių debiutų, o dabar jis staiga atsisuko į pradedančiuosius ir suteikė reikalingą šansą kino naujokams – lenkų maestro Jerzy Skolimowskio sūnums Michalui ir Jozefo, meksikiečiui Enrique Rivero, amerikiečiams broliams Gabrieliui ir Alanui Polsky, italui Claudio Giovanessi ir kt.
Svarbu paminėti, kad M.Muelleriui stipriai nepasisekė dėl montažinėje ilgiau užtrukusio Quentino Tarantino, kurio vesternas “Pasileidęs Džango” buvo siejamas su Romos kino festivaliu nuo pat naujojo vadovo paskyrimo 2012 m. kovo mėnesį. Tai galėjo būti idealus atidarymo ceremonijos filmas su Leonardo DiCaprio, Jamie Foxxu ir Christophe’u Waltzu. Užkulisiuose kalbama, kad Romos kino festivalio datos buvo keičiamos ir dėl Q.Tarantino užgaidų, tačiau kultiniam režisieriui vis tiek pritrūko laiko.
Akivaizdu, kad pradėti rinkti aukštesnės prabos filmus dėl jam nepavaldžių aplinkybių pavėlavo ir pats M.Muelleris. Jis pripažįsta, jog nuvykęs į Kanus išgirdo blogą naujieną, kad keli pageidaujami kūriniai jau pažadėti kitiems festivaliams. Iškilmingai atidarymo ceremonijai atrankos komitetas surizikavo pakviesti šešerius metus gamintą tadžikų kilmės režisieriaus Bakhtiaro Khudojnazarovo epinę dramą “Belaukiant jūros”, kuri įsiminė ne tik įspūdingai nufilmuotais vaizdais, bet ir itin prasta vaidyba, vaikiško lygio vizualiniais efektais, neaiškiu pasakišku simbolizmu ir banaliais dialogais. Filmas pažėrė daug gerų idėjų ir ambicingų ketinimų, bet režisieriui jų nepavyko realizuoti. Vokiečių prodiuseriai bandė gelbėti prabangų kūrinį, pakviesdami į pagalbą Sergejaus Loznicos talkininką – mūsiškį Danielių Kokanauskį. Garsiausias montažo profesionalas iš Lietuvos vis dėlto nesugebėjo ištaisyti pasirengimo ir filmavimo procese padarytų klaidų.
Lietuviška pavardė nušvito ir itališkos dramos “Mėlynakis Ali” titruose. Romos priemiestyje Ostijoje vargstančių egiptiečių ir rumunų kilmės imigrantų bei neturtingose šeimose degraduojančių italų paauglių vagišių aprangą sukūrė lietuvė kostiumų dailininkė Medilė Šiaulytytė (2010 m. scenografė buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už darbą Rusų dramos teatro spektaklyje “Vargas dėl proto”).
Neprofesionalių aktorių suvaidintas ir autentiškai improvizuotas “Mėlynakis Ali” sulaukė neabejotino pripažinimo kaip pats stipriausias iš trijų itališkų konkursinių filmų. Jis objektyviai gavo specialųjį žiuri prizą ir apdovanojimą už geriausią debiutą. Įdomu ir tai, kad pirmą kartą kiną išbandžiusių jaunuolių tėvus įkūnijo tikrieji jų pačių gimdytojai.
Atrodo, kad lietuvių kostiumų dailininkė M.Šiaulytytė rimtai suleido šaknis Italijos kino pramonėje. Ji taip pat dirbo geriausiu filmu konkursinėje programoje “Itališkos perspektyvos” pripažintoje dramoje “Kosimas ir Nikolė”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.