Ronaldas Reiganas

Savaitgalį suėjo šimtas metų nuo dienos,  kai daugeliui lietuvių savame Ilinojuje gimė Ronaldas Reaganas – žmogus, kuriam buvo lemta pakeisti ne tik Jungtinių Valstybių, bet ir viso pasaulio veidą.  Šio Vilniaus ir Berlyno garbės piliečio įnašas į komunizmo žlugimą ir mūsų išsivadavimą buvo pats didžiausias iš visų šio pasaulio galingųjų. Viso labo todėl, kad jis nuoširdžiai tikėjo, jog šiame pasaulyje Gėris nugali blogį.

Ronaldas Reaganas JAV prezidentu buvo išrintas 1980-ųjų spalio 7-ąją. Prie galingiausios Laisvojo pasaulio šalies vairo stojo politikas, savo tikslu paskelbęs siekį sugrąžinti Amerikai bei amerikiečiams pasitikėjimą savimi, o pasauliui – pasitikėjimą laisvės jėga. R.Reaganas ne tik atstatė Amerikos jėgą, bet buvo pirmuoju Laisvojo pasaulio lyderiu, išdrįsusiu mesti iššūkį tuo metu antrajai pasaulio galybei – Sovietų sąjungai, atvirai pavadindamas ją “blogio imperija”. R.Reaganas nuosekliai antikomunistinius išsivadavimo judėjimus ir, kai jo kadencija atėjo į pabaigą, Vidurio ir Rytų Europoje sovietinis “lageris” jau buvo žlugęs, o iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo likę pusantro mėnesio.

Kodėl R.Reaganui pavyko pasiekti to, kas daugybei Vakarų pasaulio lyderių atrodė neįmanomu dalyku? Atsakymas į šį klausimą yra paradoksaliai paprastas ir lengvai suprantamas daugeliui amerikiečių, tačiau nesuvokiamas daugumai europiečių. R.Reaganas tiesiog buvo krikščionis, katalikas, giliai tikintis žmogus, neabejojęs, jog pasaulyje egzistuoja Dievas ir velnias, gėris ir blogis. Būdamas šventai įsitikinęs, jog jis ir Amerika, kaip Laisvojo pasulio lyderė, yra Dievo ir gėrio pusėje, R.Reaganas jautė pareigą visomis jėgomis kovoti su blogiu, kurio politiniu įsikūnijimu laikė komunistinę sistemą.

Taip toks, regis, neapčiuopimas dalykas, kaip vieno politinio lyderio tikėjimas Dievu atvedė prie labai apčiuopiamų pasikeitimų visame pasaulyje. Bet tam, kad pasiekti pergalę, R.Reaganui teko įveikti ne tik savo priešo – sovietinės sistemos,  tačiau ir savo sąjungininkų europiečių pasipriešinimą. Pastarieji, seniai į krikščionybę, kaip ir į bet kurią kitą religiją, žiūrintys tik kaip į savotišką tradiciją, o ne pasaulėžiūrą, kuria privalu vadovautis kasdieniame gyvenime, nepajėgdavo suprasti JAV prezidento elgesio motyvų. Europiečių požiūriu, kovoti prieš Sovietų sąjungą – reiškė kovoti prieš nusistovėjusią pasaulio tvarką, kurios keitimas gali sukelti neprognozuojamas pasekmes, o geriausiu atveju – daug nereikalingų nepatogumų. Kam kovoti su sovietais, jeigu su jais galima prekiauti? Kam kovoti už kažkokių rytų europiečių žmogaus teises ir laisves, jei tai kelia nepatogumus mums patiems? Ir galiausiai – o ar tikrai jiems toje sovietinėje sistemoje bloga gyventi?

Dėl šios priežasties R.Reaganas tapo vienu nemėgstamiausių politikų ne tik Sovietų sąjungoje (kas yra visiškai suprantama), bet ir Vakarų Europoje. Į Europos didmiesčių gatves išsiliejo daugiatūkstantinės minios, protestuodamos prieš tai, ką sovietinė ir kairioji europinė propaganda vadino “karo kurstymu”. Tačiau jokios demonstracijos nebuvo pajėgios pakirsti R.Reagano tikėjimo savo darbų teisumu, tad nieko keista, kad galiausiai jis pasirodė buvęs teisus – Gėris nugalėjo ir “blogio imperija” žlugo. Didelei (ir nemaloniai, mat jie pasirodė buvę neteisūs) europiečių nuostabai.

R.Reaganas buvo tas, ką Europoje priimta vadinti “fundamentalistu”,  suteikiant šiam žodžiui kiek galima neigiamą reikšmę. Lietuviškai šnekant, žmogumi, išpažįstančiu pamatines vertybes – krikščionybę, asmens laisvę, tradicinę šeimą, laisvąją rinką. Visa tas vertybes, kurios dabartinėje Europoje yra tiesiogine to žodžio prasme užguitos. Gal iš to ir kyla visos problemos, jau kuris laikas kamuojančios visą Europos Sąjungą, kuri net krikščionybės sampratą išbraukė iš savo  Konstitucijos?