Rudens nostalgijos apimti mes neretai susimąstome ir apie savo rudenį. Ir imame skęsti liūdesyje ar pyktyje. Bet gal geriau būtų priešingai – pilnomis rieškučiomis pasisemti ramybės, išminties ir patirties derliaus.

Kai ateina rugsėjo 1-oji, nejučia vis dažniau imi žvilgčioti nebe į atokvėpį nuo vasariškos kaitros, o į žvarba čaižantį lietų nešančius debesis, vakarais imi ilgėtis šviesos, kuri kasdien vis trumpina savo gyvavimą. O gatvės pražysta gėlėmis. Deja, bet šios gėlės irgi nebe tos, kurios akį džiugina darželiuose ir soduose, o priderintos prie nuotaikos ir mokyklinių uniformų. Kardeliai, jurginai, astrai… Rudens gėlės, kurias nešantys vaikai vėl verčia pajusti kažin kokį keistą, bet jau ne vienus metus pažįstamą maudulį širdyje.

Širdies maudulys… Iš kur jis? Juk visai ne dėl to, kad sulig rugsėjo 1-ąja staiga susergame kokia širdies liga. Nors gal iš tikrųjų susergame? Susergame liga, kuri daugeliui jau pažįstama iš kada nors patirtos netekties, išsiskyrimo skausmo ar tiesiog atsisveikinimo su artimu žmogumi, mylimu žaislu ar ta pačia džiaugsmą ir atilsį atnešančia vasara.

Susergame rudens nostalgija – liga, kuri žmogų verčia ilgesingai svajoti apie šiltą vasarą ir su nerimu žvelgti į besiartinančią žiemą.

Kartu su gėles nešančiais vaikais rugsėjo 1-ąją ne vienas mūsų svajonėse nukeliaujame į savo vaikystę ir imame vartyti prisiminimų lapus. Gerokai, matyt, nustebtume pamatę, kad savo dydžiu kartais slėgusi mokykla šiandien tėra mažas namelis, kukliai pasislėpęs po dabartinį mūsų gyvenimą ženklinančiais dangoraižiais. Bet ji sava, nes čia mes galime rasti pažįstamas duris, kurių rankena mena ne tik šimtų ir tūkstančių vaikų, bet ir mūsų jau prieš daugelį metų ją lietusią ranką. O už tų durų pamatytume ir savo suolą, kuriame sėdėjome, rašėme, skaitėme, o kartais ir tyliai slėpėme netinkamo žodžio ar vertinimo išsunktą ašarą. Šiandien mes dideli lyg tie dangoraižiai, ir niekas mūsų nenuskriaus, bet kadaise tegalėjome viltis, kad rugsėjo 1-oji neatneš nusivylimo, o namie likusi mama nenubaus už dar vieną ne ypač vykusį pažymį.

Ir vėl atsigręžiame į mamą, kuri, atrodytų, niekada nepavargsta savo vaikui atstoti tos taip reikalingos užuovėjos, kai pučia negandų vėjai, teikti šilumą, kai į sielą įsiskverbia nerimo ar nevilties šaltis, atgaivinti, kai nejučia įsiveli į pernelyg karštas kovas. O viso to mokyklos duris pravėrusiam vaikui labai labai reikės.

Rugsėjo 1-oji ne vienam mažyliui tampa dar vienu išbandymu. Tenka palikti kiemo draugus, nerūpestingas vasaros linksmybes ir tapti bent jau sąlyginai rimtu ir mokslų ištroškusiu piliečiu. Deja, neretai mes, suaugusieji, pamirštame, kad vaikas nėra tas, kuris užsidėjęs rimties ir susikaupimo, ko taip mūsuose tapo tiesiog privaloma laikytis, kaukę, virsta mažu suaugusiuoju. Jo galvoje nuolat švilpia vėjai, o mintys nevalingai nuneša į žaidimų aikštelę. Kokios tuomet pamokos gali rūpėti? O čia, žiūrėk, ir mokytojas netikėtai “pažadina iš miego”. Gerai, kad tolerantiškas ir atlaidus. O jei ne? Jeigu, jo akimis žiūrint, vaikas turi kiaurą pamoką sėdėti ramiai, nesiginčyti ir, neduok Dieve, nebandyti ko nors nesuprasti ar neišgirsti?

Visi baigėme mokyklas ir visi pripažinsime, kad yra jose tokių mokytojų. Bet ne čia didžiausia bėda. Blogiausia, kad mokytojas, matyt, ne visuomet yra pats tikras savo teisumu. Ir tuomet tenka mamai ar tėčiui keliauti į mokyklą ir kažkodėl tapti mokytojo sąjungininku. O vaikui tuomet labiausiai palaikymo ir paramos reikia. Ir nesvarbu, kad jam galbūt ne aštuoneri, bet jau aštuoniolika. Dar šį pavasarį girdėjau istoriją, kai klasės auklėtojos iškviestas tėvas viešai prieš klasę pažadėjo su savo sūnumi “susitvarkyti”, kai tas pareis namo. Tai apie kokį palaikymą kalbame? Vaikas ne tik nenuramintas, bet paprasčiausiai dar sykį pažemintas – ir dar draugams girdint. O jam paprasčiausiai reikėjo savo drąsa pasipuikuoti prieš klasės draugus, nes gilumoje oi koks nesaugus jautėsi. Mes neretai pamirštame, kad daugelis mūsų savo baimę po “drąsos” kauke slepiame.

Nekalbu čia apie įžūlumą, neadekvatų siautėjimą, patyčias, kurių mokyklose ir taip netrūksta. Bet neretai ir mes, tėvai ar mokytojai, patys jas paskatiname, nenorėdami įsigilinti į vaiko sielos virpesius, jo emocijų blyksnius ir suprasti, kad buvimas didelėje grupėje iš jo reikalauja ir nemažos stiprybės. Juk galbūt ir netinkamas atrodantis elgesys slepia pagalbos šauksmą ar norą atkreipti dėmesį? O tada ir reikia supratimo, bet ne bausmės.

Labai įspūdinga pasirodė, kai mano pacientė kartą papasakojo apie vaiko problemas mokykloje ir jos dalyvavimą tame. Pokalbį su jau paauglystę bebaigiančiu vaiku ji baigė tokia fraze: “Kad ir kas nutiktų, aš visuomet būsiu su tavim…” Ir tai visiškai nereiškė, kad buvo suteiktas leidimas daryti ką nori: “su tavim” reiškė sprendimų, atsakymų, išeičių ieškojimą. Ir kartu tą palaikymą, kurio mums visiems rudenį reikia.

Taip, taip, rudenį mums reikia palaikymo. Nes rudenį susergame nostalgija, liūdesiu, turime atsisveikinti su vasara, o gal ir pajusti dar vienų metų pabaigos artėjimą. Mat metai – tai kaip ir žmogaus gyvenimas: žiūrėk, gimstame, skleidžiamės lyg pavasaris, sprogstame karščiu lyg vasara, o čia ir ruduo pasirodo. Ir staiga sustojame lyg įbesti, supratę, kad metai link pabaigos juda, ir vasara niekada nebegrįš… Žinoma, kitąmet ji vėl mus džiugins, bet tai jau ne apie žmogaus gyvenimą. Mūsų metai, deja, iš naujo neprasidės.

Rudens nostalgijos apimti mes neretai susimąstome ir apie savo rudenį. Ir imame skęsti liūdesyje ar pyktyje, o kartais uždarume ir vienatvėje, blaškydamiesi bejėgiškoje kovoje su neišvengiamybe. Ir tada ta mūsų nostalgija tampa dar labiau nepakeliama. O juk paprasčiausiai pamirštame, kad sunkiausia yra rudens pradžioje, kai suvokiame, jog kažkas baigėsi ir daugiau nebebus. Juk ne veltui rudeniui tiek daug vardų suteikiame: niūrus, šaltas, liūdnas, tamsus. Bet pamirštame, kad jis turi ir kitokių – auksinis, derlingasis.

Taip ir su žmogumi: vos pakliūnam į gyvenimo rudens nagus, tuoj jam ir atsiduodam. Ir nebesuvokiam, kad tik ruduo duoda didžiausią derlių, nuspalvina žemę gražiausiomis spalvomis, suvaldo pernelyg įsibėgėjusį karštį ir numalšina troškulį. Nepamenu, kas yra pasakęs: “Senatvė – ne fizinė ar socialinė, bet dvasinė būsena…” Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar tą būseną įvertinsime kaip niūrią rudenišką tamsą, ar sugebėsime pilnomis rieškučiomis pasisemti ramybės, išminties ir patirties derliaus.