Nors šį rudenį A.Butkevičiaus Vyriausybė rengia jau trečią savo kadencijos valstybės biudžetą, kuris yra pirmas biudžetas eurais, neatrodo, kad ši Vyriausybė išsikapanojo iš vystyklų.

Vyriausybė susipančiojusi abstrakčiu, nerišliu, dažnai prieštaringu kalbėjimu, apsistačiusi gausiomis neapibrėžtų įgaliojimų darbo grupėmis, kurios nesusivokia, kada savo darbą pradėjo ir kada turėtų baigti.

Seimas, demonstruodamas jau įprastą bravūrą, į rudens sesijos darbų programą įrašė net 708 teisės aktų projektus (ir tai be lydinčiųjų įstatymų korekcijų). Įpusėjusi savo kadenciją Vyriausybė į programą pasiūlė įrašyti 270, Prezidentė – 24, Seimo nariai (frakcijos) – net daugiau nei 400 įstatymų.

Prieš pateikdama biudžeto projektą Seimui Finansų ministerija demonstruoja sveiką protą: įvertinusi naują realybę atnaujino šalies ekonomikos augimo prognozes. Dėl pokyčių Lietuvos įmonių eksporto rinkose, lėtesnio eksporto partnerių gausėjimo, sumenkusių ekonominių santykių su Rusija, prastėjančios padėties naftos rinkoje anksčiau patvirtinti BVP augimo skaičiai 2014–2016 m. mažinami – atitinkamai 0,5; 0,9; 0,2 procentinio punkto. Finansų ministerija prognozuoja, kad šiemet BVP didės 2,9 proc. Planuojama, kad kitais metais šalies ekonomika kils 3,4 proc., 2016 – 3,8 proc., o 2017 m. – 4,3 proc.

Bet matant, kad nei Vyriausybė, nei politinės partijos neturi entuziazmo ieškoti tiesesnio kelio į Lietuvos valstybės ekonominės bei socialinės galios stiprinimą ir yra apimtos kadencijos vidurio snaudulio, tenka konstatuoti, jog Lietuvos politikoje vėl nutinka tai, ko ir reikėjo tikėtis: A.Butkevičiaus Vyriausybė nepasinaudojo ekonomikos augimo laikotarpiu ir neatliko jokių rimtų viešojo sektoriaus reformų. Netrukus Seimas ir Finansų ministerija vėl praneš apie dar vieną socialiai orientuotą biudžetą, kurio didžiąją dalį sudarys pensijos, kitokios socialinės išmokos, išlaidos švietimui, sveikatos apsaugai, teisėsaugai. Vėl bus priimtas biudžetas be orientacijos į Lietuvos valstybės modernizavimą, be rimtų investicijų į prioritetines šalies ekonominio ir socialinio, akademinio vystymo kryptis, be apskritai valstybės gyvenimo prognozės bent keliolikai metų į priekį.

Svarbiausia, vėl gresia deficitinis biudžetas, kuris ir toliau didins valstybės skolą. Ir lauksime kitos krizės, per kurią paaiškės, kad teks didinti mokesčių naštą verslui ir dirbantiesiems. Pamažu pradėtas atleisti viešojo sektoriaus diržas, nors, atrodo, artėja nauja taupymo banga. Tiesa, viešajam sektoriui teks pasispausti dėl papildomų šimtų milijonų krašto apsaugai.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Kęstutis Glaveckas primena, kad „diržų veržimas niekada nebuvo pasibaigęs, tik šiek tiek buvome atsipūtę. Man regis, reikės dar bent per vieną skylę pasispausti“. Ką tokia Seimo nario frazė reiškia mokesčių mokėtojams? Kam reikės pasispausti dar per vieną skylę? Ar verslui ir dirbantiesiems, ar biudžetininkams?

Neatmestina, kad netrukus galime sulaukti dar mažesnių BVP augimo prognozių dėl apskritai pasaulyje besikeičiančių ekonominių ir socialinių nuotaikų. Juolab sunku suvokti, kodėl kitais metais mūsų ekonomika turėtų augti net puse procentinio punkto sparčiau nei šiemet. Kuo šį augimą pagrindė Finansų ministerija? Negi ekonominių santykių su Rusija gerėjimu?

Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas pranešė, kad Rusijos embargas labiausiai paveiks Lietuvą. Tai susiję su Lietuvoje pagaminto maisto eksportu į Rusiją, kuris sudaro apie 2,7 proc. BVP. Pranešta, kad Lietuvos vaisių, daržovių eksporto sektoriai yra pažeidžiamiausi, nes trys ketvirtadaliai eksporto skirti Rusijos rinkai. Kitų valstybių ekonomiką eksporto į Rusiją apribojimas paveiks silpniau, nes jose maisto eksportas į Rusiją sudaro mažiau nei pusę procento.

Toks šaltas dušas turėtų leisti nubusti ir pradėti rimčiau vertinti gresiančias ateities rizikas, o ne kiekvieną ketvirtį tiesiog koreguoti ekonomikos augimo skaičius ir taip mulkinti rinkėjus, neatskleidžiant jiems realistinio ateities vaizdo. Prieš dvi savaites Vokietijos kokybiškos spaudos flagmanas „Der Spiegel“ savo redakcijos skiltyje paskelbė, kad Vokietijos politikai privalo pradėti ruošti piliečius lėtam ekonominiam nusileidimui ir socialinės gerovės standarto pasikeitimui, kad piliečiai galėtų rimtai pasirengti naujiems iššūkiams ir priimdami sprendimus žinoti, kas jų laukia. Ar galvas į smėlį sukišę arba snūduriuojantys ir bravūriškai šūkčiojantys Lietuvos politikai neturi panašios pareigos?

Šiame naujame politiniame ir ekonominiame bei euro įvedimo fone mestas kaulas ir mažiausiai uždirbantiems. Trišalė taryba pritarė valdančiosios koalicijos politinės tarybos siūlymui nuo spalio 1 dienos didinti minimalią mėnesinę algą (MMA) 35 litais (10 eurų). Siūlymą didinti MMA socialiniai partneriai teiks svarstyti Vyriausybei. Pasak socialinės apsaugos ir darbo viceministro Gintaro Klimavičiaus, „tik laipsniškai didindami mažiausiai uždirbančių žmonių atlyginimus padėsime žmonėms išbristi iš socialinės atskirties, motyvuosime dirbti jaunimą, efektyviau kovosime su šešėline ekonomika“.

Minimalią algą didinti jau nuo šių metų spalio pasiūlyta valdančiosios koalicijos politinės tarybos susitikime. Jei MMA nuo spalio didėtų iki 1035 Lt, tai sudarytų 300 eurų. Pastarąjį kartą minimali mėnesinė alga iki tūkstančio litų buvo padidinta 2012-ųjų gruodį.

Didėjančios Rusijos grėsmės akivaizdoje ypač keistai atrodo kone visų Lietuvos politinių partijų džiaugsmas atsikračius valdančiojoje koalicijoje Lietuvos lenkų rinkimų akcijos partijos. Jei Kremliaus ir Lietuvos konservatorių-krikščionių demokratų draugo, Vengrijos premjero Viktoro Orbano, kuris panašėja į diktatorių, bukas tautinis priešiškumas kitataučiams bei jų teisėms įgaus reikšmingą vietą ir Lietuvoje, nereikėtų stebėtis, kad Lenkų rinkimų akcijos rinkėjai dėl neįvykdytų pažadų, susijusių su gatvių, pavardžių rašyba, ne tik dar glaudžiau konsoliduosis tarpusavyje, bet ir ieškos (padedami Kremliaus – tikrai suras) sąjungininkų už Lietuvos ribų. Šios partijos buvimas valdančiojoje koalicijoje, kad ir neturint patirties didžiojoje politikoje, nesugebant elgtis solidžiai, buvo šiokia tokia garantija, kad panašaus plauko kaip Valdemaras Tomaševskis populistai jos dar labiau nemarginalizuos ir nepavers Lietuvos valstybės prieše.

Atrodo, tokia galimybė prarasta dėl politinės bravūros ir siekiant pademonstruoti savo politinė jėgą. Tokia politinė pergalė ateityje gali tapti dideliu pralaimėjimu.