Lietuvos krašto apsauga po 2001 m. rugsėjo 11-osios pasikeitė iš esmės: dabar turime ne kariuomenę, o misijų junginį, kuris neturi nieko bendro su tikrąja krašto apsauga nei ginkluotės, nei pasirengimo požiūriu.

Lietuva tarptautinėse taikos palaikymo misijose pradėjo dalyvauti dar 1995-aisiais, kai dar nebuvo NATO narė ir kai prioritetas dar buvo savo krašto apsauga: į šalies gynybą tuomet buvo orientuota tiek ginkluotė, tiek karių pratybos. Tokia strategija mūsų šalis vadovavosi iki pat 2001 metų.
Po Rugsėjo 11-osios padėtis iš esmės pasikeitė: apie gynybos reikalus beveik pamiršome, o visą dėmesį nukreipėme į tarptautines misijas. Nors tuometis Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis pasisakė už “normalią” kariuomenę, tačiau krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius buvo linkęs visą dėmesį skirti NATO užduotims.

Susitelkė į tarptautines misijas

Netrukus po Rugsėjo 11-osios, lapkričio mėnesį minint Jėgerių dieną, J.Kronkaitis Pirmojo specialiųjų pajėgų eskadrono “Erelis 02″ vadui majorui (dabar pulkininkui leitenantui) Valerijui Šereliui tarė: “Ruošk vyrus, netrukus būsime Afganistane.” Vėliau, paklaustas, iš kur žinojo apie būsimas misijas, atsakė, kad geras vadas turi žvelgti į priekį.
Jo žodžiai išsipildė su kaupu. Iki šiol jau tūkstančiai mūsų karių dalyvavo misijose Afganistane bei Irake. Nedaug trūko, kad dalinys būtų pasiųstas ir į Libiją.
Tačiau kokios po Rugsėjo 11-osios pasirinktos strategijos – orientuotis į tarptautines misijas – pasekmės?
Viena vertus, galima džiaugtis, kad visos iki šiol vykdytos misijos buvo sėkmingos, nors 2008-aisiais per misiją Goro provincijoje žuvo pirmasis Lietuvos karys – seržantas Arūnas Jarmalavičius.
Be to, Lietuvai mokami ir politiniai dividendai – pelnėme patikimų tarptautinių partnerių vardą. Kartu dėl tarptautinės kovos su terorizmu Lietuvos kariuomenė įsigijo ginklų, kurių kitu atveju tikrai neturėtų. Pavyzdžiui, buvo perkami šarvuočiai, šaunamieji ginklai, o amerikiečiai Lietuvai pardavė technologiniu požiūriu unikalius stebėjimo prietaisus, kurių nebūtume galėję įsigyti net norėdami: amerikiečiai tokių neparduotų jau vien dėl technologijų slaptumo.

Patys krašto neapgintume?

Vis dėlto tai – tik viena medalio pusė. Galima teigti, kad dėl persiorientavimo į tarptautines misijas mūsų ginkluotė dabar jau nebetinkama koviniams veiksmams Lietuvoje. Pavyzdžiui, turimi šarvuočiai, kurie puikiai tinka Afganistane, yra per platūs Lietuvos miškams. Be to, išleidome milijonus technikai, kurią paprastai galima pavadinti transportine: pavyzdžiui, lėktuvai “Spartan” arba C-17 skirti būtent gabenimui, o ne koviniams veiksmams. Svarbu ir tai, kad bene 70 mln. Lt išleista sunkvežimiams, kurie irgi naudingi tik vykdant tarptautines misijas. Iš viso, apytiksliais skaičiavimais, per dešimt metų Lietuva įvairiai transporto technikai išleido apie 600 mln. Lt.
Kita problema – karių parengimas. Dabar sunkiai rastume aukštesnio rango karį, kuris nebūtų dalyvavęs tarptautinėse misijose. Žinoma, dalyvavimas tokiose misijose pakeičia karių požiūrį, praplečia jų suvokimą. Tačiau kita vertus, turime daugybę misijose profesionaliai dalyvaujančių karių, bet kovinės brigados, kuri esant reikalui gintų Lietuvą, de facto neturime.
Tiesa, dabartinė Lietuvos kariuomenės vadovybė bei Vyriausybė susizgribo ir jei dar nesiėmė veiksmų, tai bent prabilo apie tai, kad būtina daugiau dėmesio skirti krašto gynybos pajėgų stiprinimui.
Vis dėlto kol kas, stebint dešimt metų Lietuvos kariuomenėje vykusius pokyčius, galima konstatuoti, kad iš esmės vietoje kariuomenės turime misijų junginį. Šiuo požiūriu niekuo neišsiskiriame: ta pačia linkme keičiasi ir visos Europos gynybos strategija. Kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje mažinama kariuomenė, ginkluotei skiriama vis mažiau pinigų, o svarbiausias kariuomenės uždavinys – dalyvauti karinėse misijose.
Palyginti su Europa, JAV kariniu požiūriu kur kas pranašesnės: jos turi stiprias ir oro, ir sausumos pajėgas, ir laivyną. Europoje naudojami ginklai, likę dar nuo šaltojo karo laikų, o naujos ginkluotės iš esmės neperkama.