Vladimiras Putinas įrodė, kad Rusija keičiasi. Pamažu, kaip tame V.Lenino veikale “du žingsniai į priekį, keturi atgal”, bet keičiasi. Rusijos vadovai prie pasaulio lyderių stalo nori sėdėti kaip lygiaverčiai partneriai. Siekia būti gerbiami, vertinami, prognozuojami ir pagal demokratijos taisykles gyvenantys partneriai. To reikia pačiai Rusijai. Tiek Kremlius, tiek gyvenantieji už jo sienų vis adekvačiau suvokia, kad milžiniškos gamtos išteklių atsargos nedaro Rusijos nei stiprios, nei turtingos.

Sėdėjimas ant žaliavų “adatos” padarė Rusiją labai priklausomą nuo pasaulinių krizių. Didelės Rusijos ekonominės, socialinės ir užsienio politikos ambicijos turi būti paremtos stiprios ekonomikos kūrimu. Tam reikia gerokai toliau technologiškai pažengusių partnerių iš Vakarų pagalbos ir visaverčio bendradarbiavimo, valstybės modernizavimo, realios rinkos ekonomikos, jos piliečių noro ir iniciatyvos kurti kitokią Rusiją. Todėl V.Putinas ir yra pirmas Rusijos vadovas, oficialiai pripažinęs Katynės įvykius kaip tuometinio sovietinio režimo (bet ne rusų tautos) kaltę. Neatsiprašyta, bet leista Andrzejaus Wajdos filmą “Katynė” parodyti per Rusijos valstybinę televiziją. Tai naujas Rusijos ir Lenkijos valstybinių santykių etapas. Susitaikymas vardan ateities.

O kokią Lietuvos valstybės ateitį kuriame mes? Lietuvoje gimęs Nobelio literatūros premijos laureatas Czeslawas Miloszas, rašęs ir kalbėjęs lenkiškai, bet save vadinęs lietuviu, ne kartą yra užsiminęs, kad Lietuvos valstybė buvo atkurta kaip filologinė kategorija. Folkloras ir tautinė kultūra, romantizuota ir suvenyrinė istorija buvo tas valstybės pagrindas, kuriuo lietuviai grindė savo tapatybę. Tarpukario Lietuvą Pirmąja Respublika galima vadinti tik savo tėvynę mylint aklai. Per kalbą, religiją, kaimo kultūrą ir folklorą kurta valstybė nebuvo jokia respublika, o viso labo Antano Smetonos režimas. Respubliką bandome kurti tik šiandien.

Gaila, kad ir šiandienos Lietuvos politinis elitas nežino dar Mykolo Romerio aiškintų sąvokų esmės – pilietinė tauta ir politinė tauta. Lietuvoje visada gyveno kelių tautybių piliečiai ir jų indėlis į Lietuvos valstybingumą yra milžiniškas. Mokėjimas su jais sugyventi ir ateityje lems, ar Lietuvos pilietinės tautos nariai (lenkai, rusai, baltarusiai, žydai ir kt.) bus Lietuvos valstybei lojalūs, jausis valstybės dalimi, noriai dalyvaus jos gyvenime, ar jausis izoliuoti ir bus priversti priešintis, konfrontuoti.

Ar tapsime modernia, atvira pasauliui, tolerantiška savo piliečiams ir kaimynams valstybe, priklauso tik nuo mūsų pačių. Seimo draudimas rašyti pavardes piliečio pase kitų kalbų lotyniškos kilmės raidėmis yra netolerancijos ženklas. Nepasitikėjimas ir neapykanta kitokiems, jų negerbimas yra tamsos požymis, kuris Lietuvai iki šiol trukdo tapti modernia ir laisva valstybe.

Kodėl vis dar negalime suvokti, kad lenko orumas reikalauja galimybės rašyti savo pavardę lenkiškai, ruso orumas reikalauja galimybės nežeminamam vaikščioti gegužės 9-ąją su raudonų gvazdikų puokšte, žydo orumas reikalauja atgauti tai, kas iš jo ir jo protėvių buvo paimta smurtu ir žudynėmis.