Scanpix

Italijos žurnalistas, šiemet traukiniu keliavęs po Rusijos platybes, nutarė atlikti nedidelę apklausą ir išsiaiškinti, ar šio traukinio keleiviai rusai smarkiai pyksta ant prezidento už negandas, patiriamas dėl sankcijų. Didelei italo nuostabai, bendrakeleiviai ne tik užstojo Vladimirą Putiną, bet ir pareiškė, kad jų tauta dar ne tiek iškentėjo, todėl jokios sankcijos jiems nebaisios.

Rima JANUŽYTĖ

Italų žurnalisto „apklausa“ nėra vieša ir Vakarų analitikams ji neprieinama. Apie ją „Veidui“ papasakojo Rusijoje keliavusio žurnalisto bičiulis lietuvis, iki šiol negalintis atsistebėti rusų tolerancija kančiai ir keista meile valdžios vertikalei. Tarkim, jei Lietuvos prezidentė prisivirtų tiek košės, kad mūsų šalis būtų nubausta tarptautinėmis sankcijomis, į gatves protestuoti tikriausiai išeitų net kantrieji lietuviai.

Kažko panašaus europiečiai tikėjosi ir Rusijoje. Prognozuota, kad sankcijos labai skaudžiai paveiks Rusijos ekonomiką, o sunki ekonominė padėtis privers rusus blaiviai pažvelgti ir į Vladimirą Putiną. O tada jo dienos valdžioje – suskaičiuotos, nes jei ne kritinė gyventojų masė, tai bent artimiausia V.Putino aplinka pasinaudos proga jį pašalinti iš valdžios ir tikėtis, kad už tai jiems bus atleista.

Juolab kad Rusijos prezidentas daugelyje kitų, net tolimiausių planetos kampelių yra tarp nekenčiamiausių planetos lyderių ir lenkia net kai kuriuos nuožmiausius diktatorius. Tai patvirtina instituto „Pew Research Center“ paskelbtas tyrimas. 45,4 tūkst. respondentų iš 40 šalių negalėjo sumeluoti: V.Putiną palankiai vertina vos 24 proc. pasaulio gyventojų.

V.Putinu žavimasi tik Vietname ir Kinijoje, kur jo gebėjimą teisingai tvarkyti pasaulio reikalus vertina atitinkamai 70 ir 54 proc. gyventojų.

Nepalankiausiai V.Putinas vertinamas Ispanijoje (92 proc.), Lenkijoje (87 proc.), Prancūzijoje (85 proc.) ir Ukrainoje (84 proc.). Be to, V. Putiną neigiamai vertina maždaug trys ketvirtadaliai Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos ir Artimųjų Rytų gyventojų.

Svarbiausia, kad pasaulio gyventojai V.Putino ypač nemėgsta būtent dėl to, kad per jį dabar kenčia paprasti rusai. Juos užjaučiantieji nesuvokia, kad patiems rusams ši kančia – lyg koks mazochistinis malonumas. Naujausių apklausų duomenimis, pačioje Rusijoje V.Putiną teigiamai vertina bene 88 proc. gyventojų, o apie jo pasitraukimą iš valdžios svaičioja tik nedidelė grupelė aršiausių oponentų.

Rusijos opozicijos radijo stotyje „Echo Moskvy“ žurnalistas Leonidas Radzichovskis yra sakęs, kad naftos kainai pasaulio biržose nukritus iki 70 JAV dolerių už barelį ir dar žemiau, vadinamoji putinomika parodė visišką savo neveiksmingumą, ir tuo netruks įsitikinti kiekvienas rusas. Tačiau šiandien nafta kainuoja tik 43–53 dolerius už barelį, o rusai vis tiek nepraregėjo.

Jiems tarsi nė motais, kad žiemą visiškai nuvertėjęs, o pavasarį šiek tiek atsigavęs Rusijos rublis vėl krinta, kad Rusijos regionai patiria didžiulių nuostolių, o maždaug 20 iš 83 regionų apskritai bankrutuoja. Rusų lyg ir nejaudina, kad silpna vidaus paklausa ir besitraukianti eksporto rinka sumažino dujų koncerno „Gazprom“ gamybos apimtis, o V.Putino planus rasti rusiškos energijos eksporto į Europą pakaitalą Kinijoje žlunga dėl pačios Kinijos ekonomikos ir entuziazmo investuoti į projektus su Rusija silpnėjimo.

Didžiausių pasaulio bankų, tokių kaip „JP Morgan Chase“ ir „Morgan Stanley“, analitikai teigia, kad Rusijos ekonomikos laukia gili recesija. Jau dabar Rusijoje infliacija didžiausia per pastaruosius 13 metų. Rusijos centriniam bankui tenka didinti bazinę palūkanų normą, o tai dar labiau stabdo ekonomikos augimą.

Investuotojai netiki, kad Rusijos ekonomika gali pasveikti, ir skuba atsikratyti šioje šalyje turimais aktyvais. Spėjama, kad iki metų pabaigos iš Rusijos pasitrauks dar 90 mlrd. dolerių užsienio kapitalo. Ekonomistų skaičiavimais, Rusijos BVP šiemet trauksis 3,5 proc.

Vaizdžiai sakant, Rusijos laukia tikras badas, bet rusams tai, regis, tik dar vienas jaudinantis iššūkis.

Malonumas kentėti

Interneto komentatoriai Rusijoje noriai vardija pavyzdžius, kai Rusija „didingai“ kentė badą. Rusijos Pavolgis išgyveno siaubingą badą 1922–1923 m., paskui 1932–1933 m., taip pat 1942–1944 m. per tuomečio Leningrado blokadą, kai miestą buvo apsupusi Vokietijos armija.

Rusams teko patirti ir pokario laikų badą 1946–1947 m., tačiau net to patys savo kailiu nepajutę jauni rusai įsitikinę, kad viską galima ir net būtina vertinti kaip pergalę, o ne pralaimėjimą. Ko gero, niekur kitur nėra toks gajus požiūris, kad tai, kas mūsų nesunaikina, padaro mus stipresnius. Pavyzdžiui, gyvenimas be ispaniškų pomidorų ar itališkų alyvuogių.

Vakaruose atrodo neįtikėtina, bet rusai demonstratyviai atsisako net tų užsienietiškų produktų, kurie dar likę jų parduotuvių lentynose, o grėsmingos išvaizdos kazokai surežisuotuose reportažuose dantimis lamdo Vakaruose pagaminto alaus skardines.

Sociologų vertinimu, sąmoningai vakarietiškų prekių šiandien neperka 25 proc. Rusijos gyventojų. Tačiau nėra duomenų, kad būtų išaugusi nepatenkintųjų V.Putinu dalis ar kad rastųsi žmonių, kaltę dėl ekonominių problemų verčiančių Kremliaus valdžiai.

„Prieš Antrąjį pasaulinį karą visiška izoliacija Sovietų Sąjungai atnešė patį didžiausią BVP augimą per visą žmonijos istoriją – 15–30 proc. per metus“, – giriasi ne vienas Rusijos naujienų komentatorius, matyt, nelabai jau žinantis, kad šis beprecedentis augimas – dar labiau precedento neturinčio milijonų konclageriuose uždarytų kalinių darbo rezultatas.

Tokį rusų požiūrį į savo vadą ekspertai aiškina įvairiai. Vieni įsitikinę, kad represijos prieš opoziciją ir įtvirtinta autoritarinė politinė sistema atgrasė šalies gyventojus nuo bet kokio domėjimosi politika. O apolitiška visuomenė nebejaučia Kremliaus pulso.

Kiti rusų polinkį į mazochizmą aiškina traumuotos asmenybės sindromu ar net sąmoningų valdžios pastangų rezultatu. Buvęs Rusijos strateginių tyrimų instituto bendradarbis Aleksandras Sytinas straipsnyje „Nesėkmės anatomija: apie Kremliaus užsienio politikos sprendimų mechanizmą“ teigia, kad minėtas institutas ne tik vykdo prezidento administracijos užsakymus, bet ir nuolat formuoja visuomenės nuostatą, kad Europos ir Rusijos civilizacijos skiriasi savo misija, o mąstyti kitaip, nei įprasta Vakaruose, yra visiška norma ir net ruso pareiga. Dėl to Krymo aneksija Rusijoje vertinama kaip laimėjimas, o sankcijos – tik nedidelė šios pergalės kaina.

„Nenuostabu, kad šio instituto ekspertai sveikino Krymo aneksiją ir stengėsi įteigti savo klientams iš prezidento administracijos poreikį remti Novorusijos idėją. Buvo siunčiama dešimtys pranešimų, atkreipiančių dėmesį į būtinybę Ukrainoje formuoti prorusišką pogrindį, o į Pietus, Mariupolio–Mikolajevo–Odesos kryptimi siųsti diversantų grupes ir sukurti Didžiąją Novorusiją, į kurios sudėtį įeitų ir Padniestrė, kuri, kaip ir Krymas, esą turėjo prisijungti prie Rusijos. Bet tuose pranešimuose nebuvo nė žodžio apie Ukrainos galimybę priešintis, jos kariuomenės ir savanorių mobilizaciją, galimas sankcijas ir jų pasekmes, galimą JAV ir NATO priklausančių Europos šalių reakciją“, – rašo A.Sytinas.

Savo tekstu jis siekė atskleisti savotiškas užsienio politikos formavimo tendencijas Rusijoje ir paaiškinti, kodėl V.Putino veiksmai nesukelia priešiškos elito ir visuomenės reakcijos.

Nuspėjamas nenuspėjamumas

Tiesą sakant, V.Putino pasitraukimo savotiškai bijo netgi kai kurie jo, švelniai tariant, nemėgstantys Vakarų lyderiai. V.Putino eros pabaigos jie ir tikisi, ir baiminasi. V.Putinas sunaikino nepriklausomas šalies institucijas, dėl to jam palikus valdžios postą Rusijoje neva įsivyrautų chaosas. Be to, jie tikina, kad tik V.Putinas yra pajėgus suvaldyti nacionalistus, kurie po jo valdymo šalyje įvestų fašistinį režimą. Pagaliau Arabų pavasario pavyzdžiai liudija, kad autoritarinį režimą retai pakeičia demokratinė santvarka.

„Žinodami liberalios opozicijos silpnumą ir V.Putino saugumo aparato stiprybę esame priversti baimintis, kad po jo pasitraukimo teks ilgėtis banditiškai nuspėjamo nenuspėjamumo“, – teigia svetainės „The New Republic“ apžvalgininkė Julia Ioffe.

„Jeigu JAV atsikratytų V. Putino, jos nebegalėtų kontroliuoti to, kas vyktų po to“, – perspėja ir žurnalo „Forbes“ analitikas Markas Adomanis.

V.Putiną nuo pasitraukimo iš valdžios savotiškai atkalbinėja net JAV valdžios elitas. „Mes nenorime jo pažeminti. Mes nesiekiame pakeisti režimo. Mes nesiekiame fundamentalių pokyčių Rusijoje. Mes norime, kad jis elgtųsi racionaliai“, – šių metų pavasarį pareiškė JAV viceprezidentas Joe Bidenas.

Paprastai tariant, J.Bidenas, kaip ir jo pirmtakai praeityje, bijo bet kokių pasikeitimų Rusijoje, manydamas, kad po V.Putino ten atsivertų tikra juodoji skylė. Vakarai, beje, taip pat manė ir po Michailo Gorbačiovo pasitraukimo,

Laukti, kol numirs, ar susitarti?

Pati geriausia išeitis iš putinomikos ir putinokratijos, analitikų vertinimu, būtų kompromisas arba susitarimas. Panašus susitarimo scenarijus buvo įgyvendintas dar ne taip seniai, tik ne į tą pusę, kai prezidentas Borisas Jelcinas drauge su oligarchais ir suinteresuotais asmenimis pasirinko V.Putiną kaip įpėdinį ir, pasinaudodami savo finansais bei įtaka žiniasklaidai, nulėmė rinkimų rezultatus dabartinio Rusijos prezidento naudai.

Neva ir šį kartą gali įvykti panašiai – tam reikia tik įpėdinio. Neatmetama, kad elitas gali pasiūlyti alternatyvų kandidatą, kuris būtų priimtinas ir Rusijos verslui, ir švelniosios linijos šalininkams, ir Vakarams. Pavyzdžiui, tokiu kandidatu, kai kurių analitikų vertinimu, galėtų tapti buvęs Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas.

Susitarimo scenarijų, tik kiek kitu kampu, išsamiai analizuoja ir liepos 27-osios „Laisvės“ radijo laida „Laukti, kol Putinas numirs, ar susitarti?“ Joje savo nuomonę apie įvykius Ukrainoje dėstė Europos universiteto Sankt Peterburge profesorius istorijos daktaras Aleksejus Mileris, kurio nuomone, laukti nebegalima: „Jei lauksime, kol numirs Putinas, iki to laiko numirs Ukraina.“

Tiesa, jo nuomone, rūmų perversmas artimiausiu metu Kremliuje neįmanomas, tad reikia siekti kompromiso su pačiu V.Putinu, nes be jo sutikimo Ukrainoje ir Europoje stabilumo nebus.

Priešingas scenarijus – atviras konfliktas tarp V.Putino ir jo aplinkos. Žurnalistas Rafas Šakirovas įsitikinęs, kad tai vienas labiausiai tikėtinų scenarijų, nes jis susijęs su daug žmonių, kurie turi skirtingų tikslų. Juolab kad V.Putino populiarumas valdžios elite susvyravo po konflikto su Ukraina ir opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymo.

Į Vakarus pasitraukęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas kalba apie tokį scenarijų, o straipsnyje „Vakarams liko tik vienas klausimas: ką daryti su Putinu“ rašo, kad reikia pastangų, kurios galėtų realiai sudrausminti V.Putiną, nes jo problema jau tapo globali. Pasak G.Kasparovo, geriausias scenarijus – didėjantis Rusijos elito suvokimas, kad V.Putino situacija beviltiška: „Kai tik elitas suvoks Putino doktrinos aklavietę, vaizdas ims keistis iš esmės. Prisiminkime fašistinę Vokietiją ir kariškių sąmokslą prieš Hitlerį 1944 m. liepą po sėkmingo sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje.“

Vis dėlto nuosaikesni V.Putino oponentai dar tiki, kad Rusija nėra galutinai prarasta ir čia tebeegzistuoja konstitucinio scenarijaus galimybė. Tam reikia vieno, nors ir sunkiai tikėtino, dalyko: kad V.Putinas pripažintų, jog nebegali eiti prezidento pareigų.

Rusijos konstitucijoje numatoma, kad tokiu atveju laikinuoju prezidentu tampa ministras pirmininkas, o po trijų mėnesių skelbiami prezidento rinkimai.

Kas juose laimėtų – V.Putino pasirinktas įpėdinis, opozicijos lyderis, o gal savo įtaka pasinaudojęs oligarchas?

Į šį klausimą atsako Rusijoje traukiniu keliavęs italų žurnalistas: „Atsistebėti rusų mentalitetu neįmanoma. Paklausti, už ką jie balsuotų, jei Putinas pasitrauktų iš valdžios, jie atsako paradoksaliai: už Putiną. Kito mums nereikia.“