Seni Katynės nusikaltimai ir nauja tragedija lemtingai kryžiuojasi ne tik tarpusavy, bet ir su artėjančiu istorijos iškraipymo paradu Maskvoje, kuri gegužės 9-ąją bus išsipuošusi pagrindinio Katynės žmogžudžio portretais.

Žodiniais Rusijos vadovų pareiškimais Katynės nusikaltimas kartu su kaltininku jau pripažintas, tik dar neįvardytas kaip karo nusikaltimas. Nebėra kaip versti kaltės nei vokiečiams, nei NKVD – sovietų valstybinio teroro organizacijai, kuri save vadino “partijos durklu”, ir tuo apsiriboti; 1940 m. nuosprendis Lenkijos karo belaisviams tapo plačiai žinomas, ir pirmasis didysis parašas yra Stalino.

Žudynių 70-osios metinės ir dabartinės Lenkijos vadovybės žūtis paskatino Rusijos valdžią leisti parodyti piliečiams teisingą ir įspūdingą Andrzejaus Wajdos filmą “Katynė”. Pagal tradicinį, nuo carų laikų, Rusijos žmonių mentalitetą – ką valdžia leido, yra teisinga. Tai turės pasekmių. Ateis diena, nors gal negreit, kai leis rodyti ir “Pasakojimą apie sovietiją” (“The Soviet Story”), ir “FSB sprogdina Rusiją”, ir Andrejaus Nekrasovo “Rusų kalbos pamokas” apie Gruzijos karą. Bet pirmasis esminis klausimas yra teisybė apie praeitį.

Rusijos vadovas Vladimiras Putinas buvo įsakęs išmesti iš vadovėlių viską, kas didžiąją valstybę rodytų bent kiek nepatraukliai, skatintų žiniją ir nereikalingą galvojimą. Tai ką dabar rašys apie Katynę? Apie Staliną labai kritiškai yra atsiliepę Stačiatikių bažnyčios įtakingas ideologinis vadovas arkivyskupas Ilarijonas ir net Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas (po to kiek aptilęs). Tačiau Maskva nūnai sutiks gegužės 9-ąją – lyg tyčia, Europos dieną – išsidabinusi žmogžudžio paveikslais! Iš tiesų, joks priešas nesugalvotų raiškesnės demonstracijos, kad dabartinė Rusija – ne Europa.

Kita vertus, atsiras lyderių, kurie keliaus nusilenkti didžiojo Stalino šlovei. Matome vietinių agitatorių (Lenkijoje juos pavadintų agentūra), kurie įtikinėja, kad ir Lietuvai reiktų skubėt nusilenkti. Net nurodo, kaip ir kas turėtų tai atlikti. Spektaklis, tik nelabai linksmas. Vilniuje jį papildys Rusų sąjungos eitynės, bent šimtą metrų. Tikėkimės, kad ten atsidūrusių senų žmonių niekas neužgaulios, kaip ir išvakarėse pasipuikuosiančių gėjų. Kur link jie visi eina, o gal ir mes kartu?

Rusija eina į savo didžiuosius išmėginimus. Tiesos kalbėjimas – vienintelis vaistas nuo smurto religijos ir nepakantumo visiems “ne našiams” branduolinio fašizmo mutacijoje. Kai kuriuos primityviausius jau tramdo. Tačiau Katynė – senasis nusikaltimas ir nauja tragedija – būtų esminė proga siūlyti Rusijos vadovams keisti kursą. Tik klausimas, ar Rusija turi tikrų draugų, kurie rimtai patartų.

Atrodo, mūsų garbinga šalis bent jau nedalyvaus vienaakės veidmainystės šventėje. Kad Vokietijos nugalėjimas neatnešė Lietuvai laisvės, tai visuotinai žinomas faktas, kad ir kiek plūstųsi koks imperinis portalas “Regnum”.
Galbūt katynių susikaupė jau per daug arba Rusija, kuriai ne viskas sekasi, panoro būti civilizuota šalis. Apie tai galėtų byloti sprendimas atnaujinti žudynių bylą, o jos eigą prižiūrėsiąs pats D.Medvedevas. Archyvų atvėrimas, dokumentai su žudikų pavardėmis. Tarp jų ne tik SSRS viršūnės, bet ir konkretūs šaudytojai – egzekutoriai. Šių net pavardės jau žinomos, paskelbtos prieš 10 metų. Tai 125 žmonės, pasirašę, kai atsiėmė piniginį “paskatinimą” už atliktą varginantį darbą. “Visa sušaudymo komanda iš Maskvos”, – apibūdina “Memorialo” vicepirmininkas Nikita Petrovas.

Osvencimo, Buchenvaldo budeliai, net sargybiniai atrandami, teisiami, tai gal ir šitų šaudytojų ne visi dar mirę? Proga papasakoti, pasiryžti atgailai.

Kas nors tai tikrins, D.Medvedevas pasižadėjo prižiūrėti. Apie Katynės ligšiolinį nutylėjimą N.Petrovas teisingai tarė “Echo Moskvy” laidoje kitą dieną po lėktuvo katastrofos: “Taip Rusija darosi Stalino nusikaltimo bendrininke. Dar ir mus daro bendrininkais, nes tai mūsų šalis šiandien slepia tiesą apie praeitį, mūsų šalis šiandien dangsto Stalino nusikaltėlius”. Juolab naujosios tragedijos šviesoje Rusijos pozicija atrodanti “smulki ir negarbinga”.

Iš tiesų, Rusija nebegali ten pasilikti, toje pozicijoje, ir čia šiokia tokia vilties prielaida. Atidengs… ir dar sykį sugros himną “Nas vyrastil Stalin”?.. Na, gal ne.

Yra dar ką atidengti ir lėktuvo katastrofoje: ar tikrai, kaip rašoma internete, Smolenske yra du aerodromai, bet į geresnį civilinį su gerokai ilgesniu ir platesniu tūpimo taku Lenkijos prezidento lėktuvo nenukreipė, o nukreipė į blogesnį karinį? Ar tikrai lėktuvas ėjo į žemę, prieš pat trenksmą, su išjungtais arba neveikiančiais motorais (paliudijo prezidento laukęs vienintelis vietinis pareigūnas!), pilotams nė nemėginant vėl pakelti jo į orą? Ar tikrai, kaip rašo rusų ekspertas, lėktuvui galėjo būti teikiami klaidingi duomenys? Kodėl aerodromas apskritai nebuvo uždarytas?

Bet straipsnis darosi per ilgas, priminsiu nebent iš praeities, kad trims mėnesiams praėjus po anos Katynės mūsų tėvynę užgriuvo birželio penkioliktoji. Jos septyniasdešimtmetį taip pat netrukus minėsim. Gal pastatysim tinkamą paminklą pirmajai sovietų okupacijos aukai – pasienio karininkui Aleksandrui Barauskui ten, kur buvo nužudytas.

Tolimieji Kremliaus politikai – tiesų išsukinėtojai – ligi šiol neigia Lietuvos okupaciją. Tik iškėlę okupacijos žalos atlyginimo reikalavimą, privertėme kalbėti apie realius įvykius. Žinoma, koks nors Rusijos URM’o šnekutis ir vėl pasakys, kad A.Barauskas 1940 m. birželio 15-osios rytą pats užkrito ant sieną peržengusių raudonarmiečių netyčia išsitrauktų kardų; o paskui vienas jų neatsargiai pasišvaistė pistoletu, ir ginklas pats iššovė lietuviui karininkui į galvą…
Taip A.Barauskas tapo pirmuoju Lietuvos piliečiu, kurį prieš 70 metų iš buržuazijos vergovės išvadavo nenugalimoji raudonoji armija.

Ir šitoje moralinėje kryžkelėje Rusija negalės amžinai stovėti; tikėkim, kad ji pasirinks tiesos kelią, ir mūsų širdys atlėgs be pažeminimo. Prieš 20 metų sakiau: “Mums nereikia pergalės, tik taikos ir Taikos sutarties.” Kada nors tai pasakys ir Rusija. Su Boriso Jelcino Rusija jau turėjom ir taiką, ir draugystę.