Three Su-24M bombers return to Chelyabinsk Region from Khmeimim Air Base

Maskva tapo mažai prognozuojamu jėgos centru. Tai dar kartą patvirtino staigus ir netikėtas sprendimas išvesti savo pajėgas iš Sirijos, pareiškus, kad „pagrindiniai uždaviniai“ šioje pilietinio karo kamuojamoje šalyje yra įgyvendinti. Tačiau toks sprendimas paliko daugiau klausimų nei atsakymų. Tarp jų – ar tikrai Rusija traukiasi iš Sirijos ir kodėl ji tai daro? Nors pastaraisiais metais Kremliaus logiką būna itin sunku suprasti, galima pabandyti apžvelgti bent jau pagrindines versijas, susijusias su šiuo sprendimu.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Staigi pradžia

Pirmiausia reikėtų priminti, kad oficiali Rusijos operacijos Sirijoje pradžia buvo tokia pat staigi kaip ir jos pabaiga. Maskva pasiuntė savo aviaciją į šią valstybę praeitų metų rugsėjo 30 dieną. Iki to momento Kremlius visus planus įsitraukti į aktyvią karinę operaciją Sirijoje laikė paslaptyje. Anuomet irgi buvo daug spėliojama, kodėl Rusijos aviacija buvo pasiųsta į šį karštąjį tašką.

Maskva buvo oficialiai pareiškusi, kad planuoja kautis Sirijoje su teroristine „Islamo valstybės“ (ISIS) organizacija, kuri yra užgrobusi dalį šalies teritorijos. Žinoma, iš karto kilo klausimas, kodėl Rusijos aviacija nusprendė veikti tik Sirijos teritorijoje, nors ISIS kontroliuoja dalį žemių ir kaimyniniame Irake.

„Syrian Observation for Human Rights“ duomenimis, dėl Rusijos pajėgų vykdytų bombardavimų žuvo apie 1,7 tūkst. taikių gyventojų.

Tiesa, atsakymas į šį klausimą buvo rastas gana greitai. Beveik iškart po šios operacijos pradžios pasirodė informacija, kad Rusijos aviacija bombarduoja Sirijos diktatoriaus Basharo al-Assado oponentų – vadinamosios susivienijusios opozicijos – kontroliuojamą teritoriją, o prieš ISIS nukreipta tik apie 20 proc. visų antskrydžių. Rusija taip pat buvo smarkiai kritikuojama ir dėl didelio skaičiaus civilių žmonių žūčių per jos vykdomą operaciją. „Syrian Observation for Human Rights“ duomenimis, dėl Rusijos pajėgų vykdytų bombardavimų žuvo apie 1,7 tūkst. taikių gyventojų.

Būtina paminėti ir tai, jog Maskvos sprendimas įsitraukti į karinę operaciją Sirijoje buvo siejamas su jos geopolitiniais žaidimais. Įtarta, kad Kremlius taip bando priversti Vakarų pasaulio valstybes, kurios dalyvauja sprendžiant Sirijos klausimą, sėsti prie vieno derybų stalo, atnaujinti tarpusavio dialogą, nutrūkusį dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą.

Vakarai neįsivėlė į jokius sandėrius ar suokalbius su Kremliumi. Tai tapo dar vienu geopolitiniu Rusijos pralaimėjimu.

Taip pat gana plačiai buvo aptarinėjama versija, kad taip Kremlius nori nukreipti pasaulio dėmesį nuo Ukrainos problemos ar net išmainyti Maskvos palaikomą B.al-Assadą ir savo vaidmenį Sirijos konflikte į teisę daryti Ukrainoje ką nori, Vakarams nesikišant į šią, kalbant Maskvos terminais, „Rusijos ypatingo strateginio intereso zoną“.

Iš tikrųjų sunku pasakyti, kokia buvo esminė Maskvos intencija, paskatinusi operacijos Sirijoje pradžią, tačiau gana aišku, kad Vakarai neįsivėlė į jokius sandėrius ar suokalbius su Kremliumi. Tai tapo dar vienu geopolitiniu Rusijos pralaimėjimu, koks, kaip numanoma, yra ir dabartinis pasitraukimas.

Įvykdyti uždaviniai?

Kaip jau buvo minėta, Maskva nusprendė trauktis iš Sirijos staiga, deklaravusi esminį „uždavinių įgyvendinimą“. Tokie pareiškimai irgi verčia tik stebėtis, nes akivaizdu, kad nei deklaruoti, nei numanomi slapti uždaviniai iš tikrųjų įgyvendinti nebuvo.

Teroristinė organizacija ISIS nėra nugalėta. Ji tebekontroliuoja dalį Sirijos teritorijos. Taip pat nėra nugalėtos ir susivienijusios opozicijos jėgos (jeigu manytume, kad tai jos buvo pagrindinis Rusijos taikinys). Rusijos įsikišimas tik šiek tiek sustiprino B.al-Assado pozicijas, tačiau ne tiek, kad Sirijos diktatorius galėtų nustoti nerimauti dėl savo ateities.

Vienam sunaikintam kovotojui tenka 4,5 antskrydžio, kas byloja apie itin žemą Rusijos karinių oro pajėgų efektyvumą.

Pateikdamas oficialią operacijos statistiką, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pareiškė, kad per visą operaciją buvo įvykdyta daugiau negu 9 tūkst. antskrydžių, per kuriuos sunaikinta daugiau negu 2 tūkst. kovotojų. Nesunku paskaičiuoti, kad pagal šią statistiką vienam sunaikintam kovotojui tenka 4,5 antskrydžio, kas byloja apie itin žemą Rusijos karinių oro pajėgų efektyvumą ir akivaizdžiai paneigia teiginius, kad Rusija naudojo Sirijoje modernią ginkluotę.

Dar vienu operacijos Sirijoje rezultatu tapo sugadinti santykiai su Turkija, kurią Maskva dar ne taip seniai laikė strategine partnere. Verta priminti, kad šių dviejų valstybių santykiai stipriai atšalo, kai praeitų metų lapkričio 24 d. Turkija numušė į jos oro erdvę įskridusį rusų bombonešį „Su-24“. Tai buvo jau ne pirmas tokio pobūdžio pažeidimas. Be to, pažymima, jog bombonešis pažeidė Turkijos oro erdvę po to, kai subombardavo vadinamųjų turkomanų, kuriuos aktyviai palaiko Ankara, pozicijas.

Todėl galima teigti, kad Rusijos laimėjimai Sirijos fronte mažų mažiausiai yra abejotini.

Pasitraukimo versijos

Šiame tekste beliko aptarti versijas, kodėl Maskva nusprendė pasitraukti iš Sirijos. Jose atsispindi gana nemažai konspiracijos teorijų. Pavyzdžiui, kalbama, jog šis Maskvos žingsnis gali būti signalas, kad Kremlius planuoja naują puolimą Ukrainos rytuose, kur vis dar neišspręstas pseudoseparatistinis konfliktas.

Taip pat skamba versijos, kad Maskva rengia naują, netikėtą smūgį Rytų Europos regione. Tenka pripažinti, jog pastaraisiais metais demonstruojamas Rusijos vadovybės neadekvatumas neleidžia visiškai atmesti šių versijų.

J.Feltešinskio teigimu, Kremlius priėmė sprendimą palaikyti kurdus, kurie siekia įkurti savo nepriklausomą valstybę – Kurdistaną.

Originalią įžvalgą dėl pasitraukimo iš Sirijos pateikė Rusijos karo ekspertas Jurijus Feltešinskis. Jis mano, kad Maskva nusprendė „atiduoti“ B.al-Assadą, nes išlaikyti jį valdžioje darosi vis sunkiau ir sunkiau. J.Feltešinskio teigimu, Kremlius priėmė sprendimą palaikyti kurdus, kurie siekia įkurti savo nepriklausomą valstybę – Kurdistaną. Kartu tai reikštų Sirijos subyrėjimą, o su tuo B.al-Assadas negali sutikti. Kita vertus, Kurdistano sukūrimas taip pat būtų spjūvis į veidą Turkijai. J.Feltešinskis prognozuoja tiesioginį Turkijos ir Kurdistano karą, kurį lydės islamiška Turkijos radikalizacija. Tai būtų didelis išbandymas tiek NATO – organizacijai, kurios narė yra Turkija, tiek Europos Sąjungai, į kurią Ankarą nori įstoti. Todėl, J.Feltešinskio manymu, pasitraukimas iš Sirijos yra strateginis geopolitinis Rusijos sprendimas.

Tačiau istorikas Andrejus Zubovas mano, kad trauktis iš Sirijos Vladimirą Putiną galėjo priversti sunki finansinė padėtis Rusijoje, nes ekonomika pateko į sąstingį dėl gana žemų naftos kainų ir Vakarų pasaulio taikomų sankcijų. A.Zubovas mano, jog susiklosčiusi padėtis gali priversti Kremlių atsisakyti globalios geopolitinės konfrontacijos su Vakarais taktikos ir paskatins apleisti savo pozicijas tiek Sirijoje, tiek galbūt Ukrainoje.

Susiklosčiusi padėtis gali priversti Kremlių atsisakyti globalios geopolitinės konfrontacijos su Vakarais taktikos.

Kartu egzistuoja versija, kad Rusijai galėjo tekti trauktis iš Sirijos dėl objektyvių priežasčių. Karo aviacijos ekspertas Vadimas Lukaševičius atkreipia dėmesį į keistą epizodą su kovo 12 d. virš Sirijos numuštu karo lėktuvu. Galiausiai buvo pareikšta, kad tai Sirijos karinių oro pajėgų naikintuvas „MiG-21“, tačiau V.Lukaševičius nurodo, jog ši versija kelia daug abejonių. Pirmiausia, neaišku, ką ore virš karo veiksmų zonos darė naikintuvas, skirtas oro mūšiui, bet ne teritorijos bombardavimui. V.Lukaševičius primena, kad nei ISIS, nei susivienijusios opozicijos pajėgos savo karo aviacijos neturi, t.y. Sirijos konflikto kontekste oro mūšiai nevyksta. Be to, pranešama apie du lakūnus, vienas iš jų žuvo, o kitas spėjo išsigelbėti. Tačiau „MiG-21“ yra vienvietis lėktuvas.

Visa tai leido V.Lukaševičiui padaryti prielaidą, kad kovo 12 dieną iš tikrųjų buvo numuštas Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvas „Su-34“, kurį labai sunku būtų sunaikinti paprastų zenitinių pabūklų ugnimi. Tai taip pat leidžia numanyti, jog susivienijusios opozicijos pajėgos gavo mobiliuosius raketinius zenitinius kompleksus (juos kovotojams galėjo suteikti Saudo Arabija). Jeigu tai tiesa, tai Sirijos dangus tapo Rusijos aviacijai ne toks saugus kaip anksčiau. V.Lukaševičiaus nuomone, tokioje situacijoje Rusijos aviacijos lauktų neišvengiami nuostoliai, kurių neįmanoma būtų nuslėpti. Tai ir galėjo paskatinti rusų sprendimą nutraukti savo operaciją.

Dar vienas svarbus klausimas – kiek Rusija iš tikrųjų traukiasi iš Sirijos. Pažymima, kad kalbama apie aktyvios karinės operacijos nutraukimą, tačiau dalis Rusijos pajėgų liks šioje valstybėje.

Negalima teigti, kad Maskva visiškai prarado interesą šiame regione ir pasitraukė iš visų pozicijų. Reikalui esant, ji dar gali grįžti į žaidimą.

Verta priminti, kad Rusija turi Sirijoje karinę jūrų bazę Tartuso mieste. Be to, dėl savo įsitraukimo į konfliktą Maskva iš esmės įgijo šios valstybės teritorijoje dar vieną naują bazę Hmeimimo aerodrome, kur buvo dislokuota karo aviacija. Trauktis iš šios bazės Rusija irgi nesirengia. Todėl galima konstatuoti, jog nors Rusijos karinė avantiūra Sirijoje kol kas pasibaigė (kad ir kokios būtų tokio sprendimo priežastys), negalima teigti, kad Maskva visiškai prarado interesą šiame regione ir pasitraukė iš visų pozicijų. Reikalui esant, ji dar gali grįžti į žaidimą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 23 d.