Netrukus „Baltų lankų“ leidykla išleis tikrais dvigubo agento pasakojimais paremtą slaptą šnipų pasaulį narpliojantį Pete’o Earley romaną „Draugas Ž“. Istoriją, kuri šiame dokumentiniame pasakojime raizgosi tarp JAV, Rusijos ir Kanados, vainikavo 2010 m. ir Lietuvoje plačiai nuskambėjusi dešimties JAV sulaikytų Rusijos agentų byla.

Pete’as EARLEY

Sergejus ne tik vadovavo kasdienėms rezidentūros operacijoms ir vykdė ryšio palaikymo su agentais ir patikimais kontaktais priežiūrą, bet ir pats asmeniškai palaikė ryšį su dviem šnipais.

Pirmasis buvo gerai pažįstamas veidas iš praeities.

Vieną popietę, dalyvaudamas JT nusiginklavimo konferencijoje, jis pastebėjo vadinamąjį Artūrą, vieną iš savo penkių patikimų kontaktų Otavoje. Sergejus užverbavo Artūrą, kai šis dirbo Kanados ginklų kontrolės centre. Dabar jis buvo projektų vadovas Bran­duolinių ir cheminių ginklų neplatinimo studijų centre, kuris buvo sudėtinė Kalifornijos smegenų kalvės – Monterėjaus tarptautinių studijų instituto dalis. Vos tik konferencijai pasibaigus, Sergejus nuskubėjo su juo pasisveikinti, ir jiedu susitarė tą patį vakarą kartu pavakarieniauti.

Nors nebuvo bendravę kelerius metus, Sergejus buvo įsitikinęs, kad Artūras ir vėl ims šnipinėti. Priežastis buvo labai paprasta.

– Artūras nekentė JAV, – vėliau pasakos Sergejus.

Be to, Artūras buvo taip įsivėlęs į pagalbą rusams Kanadoje, kad jam būtų buvę sunku pasakyti „ne“. Pastarąjį kartą jiedu buvo susitikę 1993 metais Otavos restorane „Hy’s Steak House“. Artūras buvo ką tik grįžęs iš faktų nustatymo kelionės po Ukrainą, ir Maskva nekantravo išgirsti jo pasakojimą. Tuo metu Rusija ir Ukraina vis dar kivirčijosi dėl penkių tūkstančių branduolinių raketų, kurias Ukraina paveldėjo, nustojus egzistuoti Sovietų Sąjungai. JAV stengėsi tarpininkauti jų susitarimui, ir dėl šių derybų Ukraina sutiko leisti Kanados ir JAV inspektorių komandai inventorizuoti branduolinį arsenalą ir pateikti rekomendacijas, kaip ir kur saugoti raketas, kad jos nepatektų teroristams, kol abi valstybės ginčijasi dėl tolesnio šių ginklų likimo. Artūras buvo inspektorių komandos narys, tad jiedviem pietaujant Sergejus paprašė šių patikrinimų juodraščio kopijos.

– Gal išprotėjai? – atsakė Artūras. – Negaliu tau duoti šios kopijos. Už tai galiu būti pasodintas į kalėjimą iki gyvos galvos.

– Na, tuomet tiesiog man papasakok, – tarė Sergejus ir išsitraukė rašiklį, kad galėtų užsirašyti ant servetėlės.

Vėliau Sergejus papasakos, kas nutiko paskui.

– Artūras man pradėjo diktuoti, o aš rašiau ant servetėlės.

Po keleto sekundžių lioviausi ir pasakiau: „Žinai, brolau, aš esu kvailas vaikis. Visi šie techniniai terminai ir detalės pranoksta mano suvokimą. Gal tu gali man tai užrašyti?“ Per stalą pastūmiau jam servetėlę ir padaviau rašiklį, ir jis pradėjo rašyti ant servetėlės svarbiausias savo ataskaitos dalis.

Tai buvo spąstai.

– Aš supratau viską, ką jis man sako, bet norėjau, kad jis užrašytų. Norėjau, kad viskas būtų tikslu, bet taip pat norėjau turėti servetėlę, išrašytą jo ranka. Tai buvo įkaltis, ir jis žinos, kad jį turiu.

Sergejus Centrui persiuntė Artūro pranešimą ir prikeverzotą servetėlę.

– Artūras buvo vienas geriausių Kanados ginklų kontrolės ir karinės politikos ekspertų, ir jo vardas darėsi vis žinomesnis tarptautinėje bendruomenėje, – pasakojo Sergejus. – Jis buvo puikus šaltinis.

Prieš išvykdamas iš Kanados, Sergejus primygtinai siūlė Centrui toliau palaikyti ryšius su Artūru. Bet kai kanadietis persikraustė į Kaliforniją, SVR nusprendė nekontaktuoti su juo.

– JAV spaudė Rusiją apriboti savo žvalgybos veiksmus Amerikoje, taigi SVR siųsti ką nors į Monterėjų susitikti su Artūru buvo tiesiog pernelyg rizikinga. Štai kodėl aš taip apsidžiaugiau, pastebėjęs jį JT konferencijoje.

Jiems susitikus Niujorke ir nuėjus pavakarieniauti, Artūras tiesiog pratęsė tai, kuo buvo baigęs pastarąjį kartą.

– Jis pradėjo man pasakoti, ką buvo skaitęs apie slaptus „žvaigždžių karų“ tyrimus.

Artūras papasakojo, jog išbandant technologiją, kuri reikalinga, kad veiktų „žvaigždžių karų“ sistema, JAV kariškiams nepavyko pataikyti nė į vieną taikinį.

– Jis „žvaigždžių karus“ pavadino milžinišku fiasko ir pasakė, kad Rusijai neverta nerimauti dėl jų efektyvumo.

Artūras pažadėjo pagrįsti savo teiginius dokumentais, ir galiausiai Sergejus surašė išsamią šifruotę Centrui apie „žvaigždžių karų“ nesklandumus. Atsakydamas generolas Tru­bnikovas atsiuntė Sergejui asmeninį sveikinimą. Generolas pasakė, kad Artūro analize buvo pasidalyta su prezidentu Jelcinu.

Sergejaus ryšiai su Artūru buvo atnaujinti pačiu laiku. Netrukus po šio susitikimo Artūras baigė darbą Kalifornijoje ir išvyko dirbti į Tarptautinę atominės energijos agentūrą (TATENA), kurios būstinė įsikūrusi Vie­noje, Austrijoje. Ši tarnyba buvo įsteigta 1957 metais, siekiant skatinti taikų ir saugų branduolinės energijos naudojimą, ir spaudoje dažnai vadinta JT „branduolinės energijos sarginiu šunimi“. Artūro naujasis JT tikrinimo grupės vyresniojo eksperto darbas buvo stebėti branduolinius ginklus, priklausančius penkioms pripažintoms branduolinėms valstybėms ir dar penkioms, kurios buvo įtariamos turinčios branduolinių ginklų.

– Vos tik pasakiau Centrui, kad Artūras dirba Vienoje, man buvo nurodyta pasirūpinti, kad jis susipažintų su vienu iš mano bendradarbių Europoje. Vėliau buvau informuotas, kad Artūras turėjo puikią prieigą prie amerikiečių bei europiečių paslapčių ir labai sklandžiai pradėjo dirbti su kitu operatyvininku. Žinau, kad jis iki šiol tebedirba šioje agentūroje, ir neturiu jokio pagrindo manyti, kad būtų liovęsis bendradarbiauti su Rusijos žvalgyba.