Rusiškam Krymui – metai
Šią savaitę Rusijoje džiugiai, o Ukrainoje su kartėliu prisimenamas lygiai prieš metus Rusijos glėbin iš Ukrainos kontrolės išslydęs Krymas. Pačiame pusiasalyje, kaip ir Maskvoje, ši sukaktis pažymima su fejerverkais, o Kijeve Ukrainos prezidentas Petro Porošenka dalija pažadus neatsisakyti savo suverenių teisių į Krymą ir jį anksčiau ar vėliau susigrąžinti.
Ukrainai Krymo praradimas – ne tik skaudus pralaimėjimas, bet ir lūžio taškas, pakurstęs separatistų judėjimą Rytų Ukrainoje, o jau metus besitęsiantis konfliktas ne tik kasdien silpnina Ukrainos ekonomiką, bet ir reikalauja tūkstančių aukų. Maskvai Krymo prisijungimas – principinė pergalė, gerokai padidinusi prezidento Vladimiro Putino populiarumą namuose, tačiau šis „malonumas“ – gana brangus. Viena vertus, sunku išmatuoti ekonominę žalą, kurią Rusija jau patyrė dėl Vakarų sankcijų. Iš kitos pusės, Krymo išlaikymas privertė Maskvą į gerokai braškantį šalies biudžetą įrašyti naują ir gana ryškią eilutę.
Rusijos finansų ministerijos skaičiavimais, bendra parama Krymui ir Sevastopoliui iš viso sudarė 124,7 mlrd. rublių (1,83 mlrd. eurų), o didžioji šios sumos dalis teko privalomosioms išlaidoms – biudžetininkų atlyginimams, socialinėms išmokoms, įstaigoms išlaikyti, Pensijų fondo biudžeto deficitui padengti. Jei susumuosime dar ir Krymo patirtas išlaidas bei dabar jau Maskvai nesumokėtus mokesčius, bendra Krymo metinė kaina Rusijai yra apie 140 mlrd. rublių (2 mlrd. eurų).
Beje, aneksijos metinių proga pasirodė oficialiai dar nepatvirtinta žinia, jog Rusijos valdžia Krymui esą ketina suteikti specialiosios ekonominės zonos statusą, panašų į galiojantį Kaliningrado apskrityje. Tokiu atveju Krymo gyventojai pirmuosius šešerius metus būtų atleisti nuo pajamų bei nekilnojamojo turto mokesčių, o ateinančius 49 metus čia veiktų specialus fiskalinis režimas.
Komentarai (4)
Komentuoti
Loading ...
Rusijos imperija ir jos pakaitalas SSRS buvo užgrobusi Baltijos šalis šimtmečiais. Galimai taikosi tą padaryti dar kartą. Turime tokį kaimyną, kurios režimas savo kalbomis ir konkrečiais veiksmais tapo pačia pavojingiausia žmonijai valstybe, turinčia galimybę sukelti branduolinį karą. Tokiais ginklais jau yra gąsdinama ir tai gali būti rimtas perspėjimas dėl perspektyvos. Karas šiuolaikiniais masinio naikinimo ginklais būtų žmonijai ir kitai gyvasčiai didžiulė katastrofa. Apnuodyti visą Žemės paviršių radioaktyviomis nuosėdomis turimų ginklų pakaktų net keliems kartams. Dabartiniams Žemės gyventojams ir vieno karto – absoliučiai per daug. Visi, kurie grasina masinio naikinimo ginklų puolamuoju panaudojimu turi sėsti tarptautiniame teisme ant nusikaltėlių suolo. Kol kas, nesant tokiai galimybei, bylos turi būti nagrinėjimos kaltininkams nedalyvaujant. Nuosprendis, atitinkantis nusikalstamas veikas, bus moralinis paskatas taikos siekiančiai pasaulio bendruomenei. Paranojiniams bepročiams turi būti atimta galimybė sunaikinti Žemės gyventojus ir vis kita. Nors tai ir paradoksas, tačiau demokratijos apsigynimui dažnai sutrukdo pati demokratija. Agresyvus Rusijos režimas gerai atliko “namų darbus” šioje srityje ir geba demokratinių šalių demokratija pasinaudoti savo agresyviems siekiams. “Kremlinų” demokratijai sklisti panaudojami tie svertai bei tie demagogijos skleidėjai, kuriems galimai gauti “sidabriniai” svarbesni už ir vertesni už moralės sampratas. Labai tikėtina, kad buvusioji KGB neišleido savo agentų į pensiją ir jie gali būti panaudojami labai lengvai vien tik todėl, kad bijo savo praeities išryškinimo. Žinoma, naivu būtų manytis, kad Rusijos specialios tarnybos neieško naujų kadrų savo “kontoros” papildymui. Kartos keičiasi, o Rusijos režimo tikslai darosi tik agresyvesnio bei įžūlesni. Jau naudojamos naujoviškos svetimų valstybių žemių užgrobimo technologijos, kurios peesipina su šiuolaikiniais tankais , raketnešiais ir prislaptintais Rusijos kariškiais, kurie ta technika naudojasi. Ja sudedami paskutiniai tyrimo taškai dėl keleivinio lainerio sunaikinimo “Buk” raketa,atgabenta į Rytų Ukrainą iš Rusijos. Prezidentas V.Putinas jau pats prisipažįsta, kad jis buvo pagrindinis Ukrainos žemių grobimo iniciatoriumi. Kaip rašė Vladimiras Bukovskis, “tiesa visuomet yra naivi ir pernelyg savimi pasitikinti. Ji tikra, kad triumfuos, jeigu žmonės ją pažins ir todėl visuomet yra prastai organizuota. O melas ciniškas, klastingas ir stiprus savo disciplinuotumu”. Tik Ukrainos grobimas atkreipė didesnį Pasaulio demokratinės visuomenės dėmesį. Jau pasirodo bandymai raiškiau veikti informacinėje erdvėje, kurioje Rusijos pozicijos yra net labai stiprios. Pralaimėjus informacinį karą įžūliems demagogams galima netgi prarasti Pasaulio šalių visuomenės palaikymą šventame kare su agresija ir smurtu. Netgi Europos Sąjungoje jau yra kelis valstybės, kurios nėra labai aiškiai apsisprendusios dėl Kremliaus veiksmų įvertinimo. Kol visos demokratiją kuriančios šalys nesusivienys prieš pavojingą blogį, Pasauliui gali grėsti nauja katastrofa. Šiuolaikinės ginkluotės galimybės – šiurpinančios, o kas paskutinį kartą tikrino kokio agresyvaus lyderio psichinę būseną? Neteko apie tai girdėti… Neturi jokios teisės koks ligonis turėti savo rankose lemtingą lagaminą su lemtingu mygtuku…
Mažutėlis Žemės grūdelis Visatos erdvėje turi daug problemų. Apart grėsmės iš Kosmoso, homo sapiens’ai susikūrė papildomų problemų, kurias žmonijai teks rimtai spręsti. Svarbiausios jų – neišnaikinti gyvybės žemėje moderniškomis masinių naikinimo ginklų technologijomis ir užtikrinti gamtos apsaugojimo ir atsinaujinimo galimybes. Pasauliniai ir regioniniai karai dėl visokiausių, dažniausiai visiškai absurdiškų pretekstų – absurdas pakeltas kubiniu laipsniu. Kol kas žmonija niekaip negali apsisaugoti nuo agresyvių imperijų ir jų diktatorių atsiradimo. Karine jėga pagrįstų santykių aiškinimasis iššaukia papildomas grėsmes žmonijos ir gamtos aplinkos išlikimui.
Ukrainos grobimas pradeda strigti šiaurės imperijos gerklėje. Jei sudėti visus Ukrainoje jau žuvusių karstus į vieną eilę, tai susidarytų maždaug 1,5 kilometro ilgio juosta. Sirijoje tas atstumas būtų toks, kad vargu ar net aukštas prezidentas jį lengvai įveiktų. Jei į vieną eilę rankomis susikabintų susikabintų žuvusiųjų artimieji ar priversti bėgti iš sugriautų miestų ir kaimų,tai grandinė nusitęstų tūkstančius kilometrų. Prie visų tokių netekčių tektų pridėti ir visą tą žalą, kurią patiria žmonija žudymo technologijoms gaminti. Tokia beprotybė paskutiniu metu įgauna naują pagreitį. Agresyvūs režimai ir teroristinės jėgos bandomos stabdyti, tačiau kol kas nelabai sėkmingai.
Lietuvių ir visų Lietuvos gyventojų siekis atsaugoti savo šalį nuo naujos okupacinės bangos – šventa pareiga.Ją vykdydami turime jausti, kad esame visų Pasaulio jėgų, kovojančių už stabilumą ir taiką visame Pasaulyje dalelė. Galime didžiuotis, kad Baltijos jūros pakrantėje esanti Lietuva priklauso demokratiniam pasauliui, kuris ieško būdų pasipriešinti naikinančioms Pasaulį jėgoms. Tik tokiu būdu galime išsaugoti savo teisę garbingai gyventi laisvi bei išsaugoti savo šalies dvasingą kultūrą ir būtį. Kai visos žmonijos dalys ir dalelės apsijungs bendriems žmonijos svarbiausiems tikslams, blogis gali būti sutramdytas ir priverstas trauktis. Tikiu gėrio pergale. Teroristams ir jų rėmėjams neturi būti vietos Žemėje…
kievo žudikai,tuoj visi kabos kartuvėse,kaip ir lietuviški fašistai
pikasas gaidys ir pydariukas