Pastarosiomis dienomis taip jau susiklostė, kad vis lankausi įvairių televizijų laidose, kuriose man, kaip Rusijos nacionalistui, įvairūs žurnalistai užduoda tą patį klausimą: kur yra „rusų pasaulio“ ribos, kokios yra Rusijos ribos, kokiose ribose turėtų gyventi Rusijos žmonės?

Aleksandras Noinecas

Atsakau: užduodate keistus klausimus, gerbiamieji ponai.

Supraskime, kad Rusijos Federacija nėra Rusijos žmonių (ir žmonių apskritai) valstybė, todėl beprasmiška kreiptis į mane su prašymu nustatyti jos ribas. Visi sąmoningi Rusijos nacionalistai, ypač tie, kuriems pasisekė gyvai susidurti su Rusijos valstybe, tiksliau, su jos Centru „E“ (tai savarankiškas RF vidaus reikalų ministerijos padalinys kovai su ekstremizmu), Federaline saugumo tarnyba ir prezidento administracija, sutinka su mano nuomone, kad Rusijos Federacija yra nusikalstama ir antirusiška valstybė. Šiltus jausmus jai galima pajusti tik per klaidą, supainiojus Gogolio, Bulgakovo, Čechovo ir Tolstojaus Rusų Pasaulį su Putino „rusų pasauliu“. Tai du visiškai skirtingi ir vienas kitam priešiški pasauliai, bet klaidinimo ir verbavimo tikslams Putinas vartoja būtent šį terminą.

Kitaip sakant, Rusijos problema ta, kad jos teritorijoje egzistuoja Rusijos Federacija, kuri graužia savo pačios gyventojus, o visam pasauliui grasina atomine bomba.

Todėl klausimą „kokios turi būti Rusijos Federacijos ribos?“ aš suvokiu kaip klausimą „kokios turi būti Hitlerio Vokietijos ribos?“

Ogi jokios. Ji iš viso neturi egzistuoti šioje planetoje. Bent jau dabartine forma. Rusijos Federacija – tai represinis gryniausio blogio aparatas, kuris parazituoja rusų tautoje ir daugybėje tautinių mažumų, jomis misdamas. Jos neturi būti. Jos visos. Nes, kad ir kokios siauros būtų jos ribos, ji vis tiek nenurims. Ji gyva tuo, kad minta žmonėmis. Ir juos ės net užimdama vos poros hektarų teritoriją kur nors vidury taigos. Net jei išstumtume putinišką „rusų pasaulį“ toli už Uralo, jis ir iš ten grasintų branduolinėmis galvutėmis ir strateginėmis atakomis.

Štai kur visa paslaptis: nėra jokių priimtinų „rusų pasaulio“ ribų, jei tas pasaulis priklauso Putinui.

Antroji paslaptis: jei „rusų pasaulis“ yra ne Putino, o tikrasis rusiškas pasaulis – kaip kultūrinė erdvė, kurioje gali komfortiškai gyventi rusai, tokiu atveju vėlgi nėra jokių ribų.

Todėl, kad rusų pasaulis – tikrasis rusų pasaulis – tai Puškinas ir Gogolis. Tai Lermontovas ir Bulgakovas. Kai Holivude su Jonu Hammu ir Danieliu Radcliffe’u ekranizuojami Michailo Bulgakovo „Jauno gydytojo užrašai“, tai ir yra toji ekspansija, dėl kurios kiekvienam rusui pasidaro geriau gyventi. Tai „Holivudas mūsų!“, kada mandagūs žmonės stato Bulgakovą Kalifornijoje. Ir niekas neprotestuoja prieš tokią ekspansiją. Tai tikroji globali kultūros konkurencija, per kurią laimi didžiausias talentas. Ir šiose varžybose rusų pasaulis – tas tikrasis, ne putiniškas – yra vienas svarbiausių žaidėjų pasaulyje.

Mes, po velnių, gyvename dvidešimt pirmame amžiuje. Amžiuje, kuriame fizinės valstybių sienos iš viso praranda bet kokią praktinę reikšmę. Ekonomika – transnacionalinė. Biurokratija – tarptautinė. Pilietybė tampa atgyvena. Po kokių penkiasdešimties metų visa tai iš viso neteks prasmės.

Kas nepraras reikšmės? Nacionalinė kultūrinė savastis. Rusų pasaulis. Priklausymas kultūriniam kodui, kultūrinei erdvei, kurioje žmogus gyvena ir tobulėja.

Indai plėtos indišką kultūrinę erdvę nepaisant to, kur bus fiziškai – Bombėjuje ar Niujorke. Taip par ir kinai. Ir prancūzai, vokiečiai. Ir rusai.

Todėl rusų pasaulis yra ten, kur yra rusų. Kur yra rusų kultūros erdvė. Susitinka du žmonės, pasikalba apie Pelevino ar Akunino knygą – štai jums ir rusų pasaulio salelė. Ar turi teisę Putinas arba Rusijos Federacija reikšti į ją savo teises? Ne, Putino iš viso neturi būti, jis su rusų pasauliu neturi nieko bendro, jis apskritai ne iš šios epochos. Jam reikia į XVI amžių, pas Ivaną Rūstųjį, kur bajorams kankinimų celėse kaip bausmė barzdos skutamos.

Beje, kai nacionalizmas suprantamas kaip siekis kurti nacionalinę valstybę, man tai atrodo visiška atgyvena, kuri turėjo pasilikti praėjusiame amžiuje.

Nacionalizmas – tai interesų kova dėl kultūrinės ekspansijos ir pilietinių bet kurios nacijos atstovų teisių, nepaisant faktinės jų gyvenamosios vietos.

Ar rusams reikalinga nacionalinė valstybė? Dievai žino. Aš nežinau. Nesu tikras. Man asmeniškai nereikalinga. Mano interesai kur kas platesni už bet kokias valstybines sienas. Neabejoju, kad rusams bet kurioje šalyje verta išsaugoti savąjį politinį ir ekonominį identitetą. Dar svarbiau, kad egzistuotų kokia nors aukščiau valstybės esanti nacionalinė organizacija, besirūpinanti rusų interesais. Savotiška tarptautinė profesinė sąjunga arba taryba, kaip koks Krymo totorių Medžlisas.

Nė vienas iš čių išvardytų dalykų su Rusijos Federacija (RF) neturi ir negali turėti nieko bendro. RF čia iš viso niekuo dėta, jai pasaulio žemėlapyje nėra vietos. Vietoj jos turi susikurti visiškai kitokia Rusija, kurioje galiotų visai kiti principai. Kokie? Man nerūpi kokie. Tegul vietos gyventojai sprendžia, nes aš vis tiek ten negyvensiu. Svarbiausia, kad ten būtų ginamos rusų teisės, o visa kita – jau ne mano rūpestis.

Vertė Rima Janužytė

Aleksandras Noinecas (g. 1981 m., rusų mokyklą baigė Ukrainos mieste Nikolajeve), šį kovą pasirodžiusio tnklalapio „Petras ir Mazepa“ („Piotr i Mazepa“) kūrėjas bei vienas pagrindinių autorių. A.Noinecas apibūdina save kaip „politinį ukrainietį“, tai yra kaip lojalų Ukrainos pilietį, kuris tuo pat metu yra rusų nacionalistas. Bendradarbiavo su populiariu rusakalbiu tinklaraštininku Jegoru Prosvirinu, tinklalapio „Palydovas ir pogromas“ („Sputnik i pogrom“) kūrėju. Jų keliai išsikyrė, kai J.Prosvirinas pritarė Krymo aneksijai, kurią įvykdė Rusija.
Tinklalapis „Petras ir Mazepa“, pavadintas caro reformatoriaus ir jo bičiulio Ukrainos etmono, galiausiai perbėgusio pas švedus, vardais, pasak A.Noineco, dabar yra devintas pagal lankomumą Ukrainoje (reikia atsižvelgti, kad jo turinys ne pramoginis – tai politinių straipsnių srautas). A.Noinecas teigia, kad tarp 13 tūkst. skaitytojų, kurie dalijosi tekstais, būta Vatikano nuncijaus Kijeve.

Kodėl pasirinko pavadinimą „Petras ir Mazepa“, tinklalapio kūrėjas aiškina taip: „Todėl, kad tai siutina. Yra dvi pretenzijos: „Kodėl jūs mūsų šventą etmoną pastatėte greta to žvėries?“ ir „Kodėl jūs mūsų didįjį carą pastatėte į vieną eilę su niekšingiausiu išdaviku?“ Išties redakcijos pozicija tokia, kad Petras – teisingos eurointegracijos pavyzdys: Europa statoma namie. O Mazepa – neteisingos eurointegracijos pavyzdys: parsiduodama Europai. Na, Petras dar nemylėjo Maskvos.“

Klausimą „kokios turi būti Rusijos Federacijos ribos?“ aš suvokiu kaip klausimą „kokios turi būti Hitlerio Vokietijos ribos?“