Šimtatūkstantinės protestuotojų minios Maskvoje, judėjimai regionuose bei interneto erdvėje Rusijai žada neramius metus. Tačiau nusikratyti valdžios įsikabinusių lyderių rusams nebus lengva.

Baltomis juostomis pasidabinę protestuotojai masinėmis eitynėmis užbaigė praėjusius metus ir tokiomis pačiomis nuotaikomis pradėjo naujuosius. Dar didesnį šurmulį jie ketina sukelti prieš kovo pradžioje vyksiančius prezidento rinkimus. Ši Rusijoje netikėtai prasidėjusi masinių protestų banga jau vadinama dar viena spalvotąja revoliucija, kurią Rusijoje šį kartą simbolizuoja balta spalva.
Bet ar tai reiškia, jog “mums su Putinu ne pakeliui” skanduojantys rusai pasieks, kad šalyje pasikeistų ir valdžios niekam užleisti nenorintys lyderiai, ir žmonėms įgrisusi santvarka?
Analitikų vertinimu, tai nebus drastiška revoliucija – kardinalios permainos neprasidėjo nė po vienos spalvotosios revoliucijos. Tačiau be rezultatų baltoji revoliucija irgi neliks, o tai, kas šiuo metu dedasi Rusijoje, jau primena pagal panašų scenarijų dėl suklastotų rinkimų rezultatų vykusius protestus Serbijoje 2000-aisiais, Gruzijoje 2003-iaisiais, Ukrainoje 2004-aisiais, Kirgizijoje 2005-aisiais. Po visų jų vyko didesnės ar mažesnės permainos, nors žodis “mažesnės” šiuo atveju tinka labiau.
Rusijoje kilę protestai, nors viso pasaulio spaudoje vadinami masiniais, kvapą gniaužiančiais ir stulbinančiais, nėra tokie jau didžiuliai. Tiesa, 100 tūkst. Maskvoje susirinkusių žmonių – nemaža minia, tačiau prisiminkime, kad prieš du dešimtmečius Vilniuje prieš sovietų valdžią protestavo per 300 tūkst. lietuvių.
Vis dėlto nepaneigsi – Rusijoje tokia minia prieš Vladimiro Putino valdžią neprotestavo dar nė karto. Regis, todėl V.Putinui teks jei ne atsisakyti valdžios, tai bent šiek tiek pamaloninti ir apraminti gyventojus tikromis ar tariamomis reformomis. Jis pripažįsta ir pats esąs “šiek tiek” nustebęs dėl kilusio rusų nepasitenkinimo, nors bando sumenkinti protestų dalyvius, apkaltinti juos parsidavėliškumu Vakarams, kvailumu arba pareikšti, kad protestuoja tik nuobodžiaujantys turčių vaikai.

Kodėl trūko kantrybė

V.Putinui nerimauti tikrai yra pagrindo. Juk visi ankstesni opozicijos bandymai maištauti buvo kur kas menkesni, o Kremlius juos bemat numalšindavo, po kiekvieno pasispardymo įvesdamas dar daugiau suvaržymų ir “drausmės”.
Pavyzdžiui, tuomet, kai Ukrainoje vyko vadinamoji oranžinė revoliucija, šioks toks opozicijos pagyvėjimas buvo juntamas ir Rusijoje – aktyvistai reikalavo bent šiek tiek modernizuoti politinę sistemą. Tačiau V.Putinas sistemą geležine ranka “modernizavo” savaip: 2005-aisiais Rusijoje atsirado daugybė naujų institucijų, organizacijų ir šūkių, kurių visuma vis labiau priminė totalitarinį režimą. Atsirado ir naujų, Kremlių be paliovos liaupsinančių televizijos kanalų: “Russia Today”, pravoslaviškas “Spas” bei karinis “Zvezda”.
Į tuomečių naujovių sąrašą galima įtraukti ir vadinamąjį Visuomeninį kabinetą ar lapkričio 4-osios paskelbimą nacionaline diena. Galiausiai viską taikliai apibendrino V.Putino ideologas Vladislavas Surkovas, pavadindamas Rusiją “suverenia demokratija”.
Nuo tada, kai buvo įvestas šis keistokas putininio režimo pavadinimas, opozicijos pastangos ką nors keisti tapo visiškai bevaisės. Užtat V.Putinas pasijuto visiškai atsipalaidavęs ir nebeabejojo, kad Rusijai, pasikeisdamas su dabartiniu prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, vadovaus kone amžinai.
Ukrainos politologas Andreas Umlandas įsitikinęs, kad kaip tik tas ramumas ir buvo didžiausia V.Putino klaida. Šio ir kitų politologų nuomone, pernykščių rinkimų rezultatai buvo tik pretekstas, o iš tiesų rusus protestuoti privertė stiprėjantis įniršis dėl vis didesnių suvaržymų ir ypač – dėl visas ribas peržengusios korupcijos.
“Kurdamas Rusijos valdymo sistemą, V.Putinas padarė kelias esmines strategines ir taktines klaidas. Jei būtų buvęs apdairesnis ir gudresnis, rusai ramūs būtų likę kur kas ilgiau”, – aiškina A.Umlandas.
Jo manymu, V.Putinas labiausiai prašovė būtent dėl atsainaus požiūrio į korupciją, išsikerojusią visose posovietinės Rusijos gyvenimo srityse. A.Umlandas pabrėžia, kad tuo rusiškasis modelis labiausiai ir skiriasi nuo kitų diktatūrų – Pietų Korėjos, Taivano ar Singapūro, kur postai perkami ar reikalai tvarkomi sumokant besąlyginiu lojalumu, o ne šlamančiaisiais.
“Jei jau kuri diktatūrą, negalima leisti kitiems valdžios vertikalėje esantiems tarnautojams kyšininkauti – tai mažina aukščiausio lyderio autoritetą, kelia chaosą, siutina gyventojus”, – aiškina politologas, kuris nesuvokia, kaip V.Putinas leido korupcijai išplisti taip plačiai ir įsišaknyti net specialiosiose tarnybose. Matyt, ne veltui vienas Rusijos žurnalistas, pradėjęs rašyti tinklaraštį apie baltąją revoliuciją, pasirinko pseudonimą Aleksej Navalnyj (rus. “navalnyj” – netikras).
Belieka palaukti ir sužinoti, ar mėginimai atskleisti Rusijos valdymo sistemos ydas, priartėti prie tikrosios demokratijos ir priversti Kremlių skaitytis su žmonių nuomone gali būti sėkmingi. Tam šimtatūkstantinės minios nepakaks: reikalingi ir nauji, charizmatiški lyderiai, ir senųjų antivakarietiškų bei imperinių nuostatų pasikeitimas, o kol kas Rusijoje tuo dar toli gražu nekvepia.