"Veido" archyvas

1905 m. gruodžio 3 d. Vilniuje padaugėjo žmonių, mat į Didijį Vilniaus Seimą atvyko 2 tūkst. delegatų

Tokiais žodžiais Didįjį Vilniaus Seimą, dirbusį prieš 105 metus, pavadino pirmasis mūsų tautinio judėjimo tyrinėtojas Mykolas Romeris.

1905 m. revoliuciniai įvykiai caro imperijoje paskatino visas jos pavergtas tautas kilti į kovą dėl savo teisių, dėl laisvės ir demokratijos. Svarbu, kad ir mūsų seneliai bei proseneliai šioje kovoje ne tik neatsiliko nuo kaimynų, bet kai kur juos dargi pralenkė. Čia derėtų išskirti Didijį Vilniaus Seimą, kuris priėmė istorinius dokumentus, liudijančius apie tautos subrendimą savarankiškam gyvenimui, ir subūrė visas to meto mūsų politines jėgas siekti šio svarbaus tikslo.

Pasirengimas Seimui

Po 1863 m. sukilimo bet kokia organizuota lietuvių veikla, net kultūrinė ar ūkinė, buvo žiauriai slopinama – kur kas stipriau nei lenkų, latvių ar estų. Tad surengti politinį mūsų tautiečių susibūrimą buvo neįmanoma. Ir tik įbaugintas pralaimėto karo su Japonija bei gausių streikų, demonstracijų visoje Rusijoje, caras ryžosi tam tikroms nuolaidoms: 1905 m. spalio 30 d. jis paskelbė manifestą, kuriame pažadėjo “dovanoti gyventojams tvirtus pilietiškos laisvės pamatus, paremtus ant tikros ypatos neliečiamybės, laisvės sąžinės, žodžio, susirinkimų ir sąjungų”.

Priminsime, kad tuo metu Lietuvoje jau veikė dvi politinės partijos – socialdemokratai (LSDP) ir demokratai (LDP), pastaroji kilusi iš Vinco Kudirkos suburto varpininkų sąjūdžio. Tačiau ne jų lyderiai buvo Didžiojo Vilniaus Seimo surengimo iniciatoriai. Idėja jį sušaukti kilo “Vilniaus žinių”, pirmojo lietuviško dienraščio, redakcijoje, kur vyravo dar vienos politinės jėgos, vėliau pasivadinusios Tautiška lietuvių demokratų partija (TLDK), veikėjai: Jonas Basanavičius, Petras Vileišis, Emilija Vileišienė, Donatas Malinauskas ir kiti.

Istorikai taip ir neišsiaiškino, kas pirmas sugalvojo sukviesti tautiečius į Vilnių – J.Basanavičius ar Jonas Kriaučiūnas, vienas iš dienraščio redaktorių. Nors demokratai, o ypač socialdemokratai šios idėjos palaikyti neskubėjo, vis dėlto jos šalininkų atsirado. Buvo sudarytas specialus komitetas su J.Basanavičiumi priešakyje, kuris 1905 m. lapkričio 4 d. “Vilniaus žiniose” paskelbė “Atsišaukimą į lietuvių tautą”. Jame, remiantis caro manifestu, lietuviai buvo kviečiami į Vilnių “apsvarstyti politiškąjį Lietuvos padėjimą – iš kiekvieno valsčiaus ar parapijos nors po vieną žmogų”. Taip pat buvo kviečiami atvykti ir “visi Lietuvos inteligentai ir visi tie, kurie prie lietuvystės prisipažįsta”.

Laiko iki paskirtos Seimo datos buvo likę visai nedaug – vos mėnuo, tačiau jo pakako, nes, rengėjų nuostabai, tautiečių reakcija į šį kvietimą buvo žaibiška. Iš karto visame krašte prasidėjo mitingai, susirinkimai – pasiuntiniams į Vilnių rinkti, pasiūlymams ir reikalavimams reikšti. O tas aiškiai rodo, kad daugelio metų “Aušros”, “Varpo” pastangos žadinant tautą nenuėjo veltui, žinoma, žmonių aktyvumą žadino ir bendra revoliucinė atmosfera. Tada sukruto ir socdemai, ir demokratai, ir kunigija: visi jie įsitraukė į Seimo, jo dokumentų rengimo darbą, nors lyderiai ir toliau buvo J.Basanavičiui artimi veikėjai.

Susirinko visa Lietuva

Jau 1905 m. gruodžio 3-iąją Vilnius staiga pasikeitė: vietiniai gyventojai stebėjosi, o gal ir kiek išsigandę tvirtino: “Lietuva atsirado!” Mat čia suvažiavo per du tūkstančius mūsų tautiečių, gerokai daugiau, negu tikėjosi organizatoriai. Dauguma – kaimo žmonės, tai yra daugiau nei tūkstantis ūkininkų, keliasdešimt dvarininkų, keli šimtai inteligentų – mokytojų, kunigų, studentų, taip pat būta ir darbininkų. Beje, žmonės susirinko ne tik iš įvairių Lietuvos vietovių, bet ir iš Latvijos, Estijos, Peterburgo, Maskvos, Odesos, Varšuvos, Prūsijos. Dalyvių galėjo būti ir daugiau, bet ne visiems pakako lėšų kelionei. Nors tai buvo lietuvių renginys, jame dalyvavo ir po keletą baltarusių, žydų, lenkų.

Todėl gruodžio 4-osios rytą miesto salė (dabar Nacionalinė filharmonija) buvo perpildyta. Seimo darbą savo kalba pradėjo J.Basanavičius, pasidžiaugdamas, kad ilga ir sunki tautiečių kova dėl savo teisių jau duoda rezultatų, kad Vilniuje beveik po 500 metų pertraukos vėl skamba lietuvių kalba. Tiesa, jis pridūrė: “Nors čia ir susirinko visokios partijos, geistina būtų, idant tasai suvažiavimas ir nebūtų partyviškas, bet tik Lietuvių tautos suvažiavimas”.

Iš tiesų salėje susirinkus tokiai margai ir pagal politines pažiūras, ir pagal turtinę padėtį, ir pagal išsilavinimą, ir pagal interesus publikai, pavojaus jai nesusikalbėti tarpusavyje būta didžiulio. Tad nieko keista, kad net Seimo prezidiumo rinkimai sukėlė didelius ginčus ir truko ištisas dvi valandas, kol buvo išrinkti J.Basanavičius, kun. Pranas Bučys, Antanas Smetona, Steponas Kairys ir Juozas Stankūnas – visų pagrindinių dalyvaujančių jėgų atstovai.

Tačiau ir tokiam prezidiumui publiką valdyti sekėsi nelengvai, ne kartą Seimas buvo atsidūręs ties žlugimo riba. Ypač didelių nesutarimų kilo tarp radikaliai nusiteikusių socialdemokratų ir atsargių, nuosaikių kunigų. Padėtį gelbėdavo arba J.Basanavičius, turėjęs didelį autoritetą, arba demokratų atstovai, ypač jų lyderis Povilas Višinskis, mokėjęs nuraminti karštakošius radikalus, arba advokatas iš Talino Andrius Bulota, savo galingu, skardžiu balsu kviesdamas dalyvius laikytis tvarkos.

Todėl per palyginti trumpą laiką Seimui pavyko aptarti svarbiausius, aktualiausius to meto klausimus ir priimti reikalingus nutarimus. Tai visų pirma reikalavimas “Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo”. Autonomijos buvo reikalaujama lietuvių etnografinėse ribose, įvertinant ir kaimynų baltarusių, ir Lietuvos lenkų interesus. Seimas nurodė ir tai, kokiomis priemonėmis reikia šio tikslo siekti: nemokėti mokesčių, neleisti vyrų į kariuomenę, reikalui esant – streikuoti vieningai ir miestuose, ir kaimuose. Kartu Seimas pareikalavo, kad Lietuvoje “turi būti vartojama prigimta žmonių kalba”, kad visos valdiškos mokyklos, iki tol tarnavusios nutautinimo įrankiu, būtų paverstos lietuviškomis.

Tiesa, vienu svarbiu klausimu jokio sprendimo priimti taip ir nepavyko, nors jis buvo svarstytas ilgai ir karštai, – tai žemės klausimas. Mat nė viena partija dar neturėjo aiškios nuomonės, ką reikia daryti. Šį klausimą, kaip žinoma, sėkmingai išsprendė tik Steigiamasis Seimas, 1922 m. priėmęs Žemės reformos įstatymą.

Seimo rezultatai ir reikšmė

Seimas baigė darbą vėlyvą gruodžio 5-osios vakarą, jo nutarimai buvo priimti vienbalsiai, per naktį išspausdinti 36 tūkst. egzempliorių tiražu ir rytą išdalyti Seimo dalyviams, kad šie išplatintų visame krašte. Jie visur buvo laukiami, visur jiems pritarė, taigi tautinis judėjimas dar labiau suaktyvėjo. Todėl labai greitai pusę ar net daugiau Lietuvos teritorijos valdė sava, žmonių išrinkta valdžia, o mokytojus rusus visur šalino ir keitė lietuviais.

Caro valdžia netrukus atsikvošėjo ir ėmėsi represijų, bet dėl to Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmė netapo menkesnė – iš esmės tai buvo svarbiausias politinis mūsų istorijos įvykis po 1863 m. sukilimo. Apie tai kalba jo rezultatai, visų pirma valstietijos įpilietinimas: tas faktas, kad Seime taip gausiai ir aktyviai dalyvavo valstiečiai, kurie tuo metu sudarė absoliučią tautos daugumą (beveik 92 proc.), neginčijamai parodė, kad mūsų visuomenė jau tautiškai susipratusi, kad veikia tauta, o ne “saujelė litvomanų”, kaip mėgdavo tvirtinti mūsų priešai.

Kitas šio Seimo pasiektas rezultatas – jame buvo parodytas labai aukštas mūsų tautinio judėjimo politinės brandos lygis: net visai priešingų ideologijų veikėjai sugebėjo dirbti išvien, bendro tikslo labui ir rasti visiems priimtinus sprendimus, kompromisus.

Beje, šis Seimas didelę įtaką turėjo ir Vilniaus likimui: nors kol kas lietuvių čia gyveno labai nedaug, niekam iš viso krašto atstovų nekilo abejonių, kur bus būsimos mūsų tautinės valstybės sostinė – tik čia, Gedimino įkurtame mieste.

Todėl Seimas, vykęs Vilniuje, tapo svarbiu įvykiu ilgoje ir sunkioje kovoje dėl istorinės sostinės, kuri 1939 m. pagaliau buvo laimėta.

Dar viena įdomi aplinkybė: Seimo rengėjai tokio darbo patirties, aišku, neturėjo, be to, jiems teko skubėti. Tačiau darbą jie organizavo gerai, negana to Seimo dokumentai buvo labai apgalvoti, surašyti taip, kad valdžiai būtų sunku prikibti. Tuo labiausiai rūpinosi teisininkas Jonas Vileišis – dėl to kol kas ir buvo laikinai apsiribota autonomijos, o ne nepriklausomybės reikalavimu. Už tą atsargumą Seimą vėliau piktai kritikavo bolševikai: kad jis neragino žmonių imtis ginklų, plėšti ir deginti dvarų, o priešingai – kvietė juos to nedaryti.

Mūsų valstiečiai paklausė šio protingo patarimo, o Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje tada buvo sudeginta, sunaikinta šimtai dvarų. Žinoma, nuo revoliucijos malšintojų nukentėjo ir Lietuva, bet ji išvengė masinių žudynių, ištisų kaimų deginimo, kurio imdavosi caro armija, keršydama kaimyninių kraštų gyventojams. Todėl galime teigti, kad mūsų tautinio judėjimo lyderiai buvo įžvalgesni, geriau įvertino, valdė padėtį ir pasiekė norimą rezultatų su mažesniais nuostoliais ir aukomis.

O istorikai tvirtina, kad nė vienai kitai caro engiamai tautai nepavyko surengti tokio visos tautos atstovų suvažiavimo, koks įvyko Vilniuje.