Nuo gegužės pirmosios Vokietija ir Austrija atveria savo darbo rinką kitų Europos Sąjungos šalių piliečiams. Paradoksalu, tačiau nerimo dėl to daugiau nei džiaugsmo.

Lietuvoje veikiančiose kalbų mokyklose jau keli mėnesiai juntamas norinčiųjų pramokti vokiečių kalbos ar atnaujinti turėtas žinias antplūdis. Mokytojų teigimu, norinčiųjų skubiai pramokti vokiečių kalbos šiemet padaugėjo net 40 proc.

Viena tokių mokinių – Marina Kisielienė, vokiečių kalbos pamokas pradėjusi lankyti prieš pusantro mėnesio. Jos teigimu, grupėje esama ir nemažai besimokančiųjų dėl asmeninių priežasčių ar prireikus šios kalbos darbe Lietuvoje, tačiau didžioji dalis, kaip ir ji pati, vokiečių kalbos ėmė mokytis tikėdamiesi pavasarį emigruoti ir susirasti darbą Vokietijoje.

“Jau tariuosi dėl darbo Miunchene. Tikiuosi, kad viskas vyks sklandžiai ir gegužės pabaigoje jau dirbsiu privačioje klinikoje. Tačiau tam reikia šiek tiek prisiminti nuo mokyklos laikų primirštą vokiečių kalbą”, – savo planais ir lūkesčiais dalijasi medikė.

Tokia jos ir kitų tautiečių viltis išvykti dirbti į Vokietiją susijusi su pasikeitusia imigracijos ir įsidarbinimo Vokietijoje tvarka. Beje, ne vien Vokietijoje – nuo gegužės pirmosios Lietuvai, Latvijai, Estijai, Lenkijai, Čekijai, Slovakijai, Vengrijai ir Slovėnijai darbo rinką atveria ir Austrija.

Priminsime, kad Vokietija ir Austrija buvo vienintelės, kurios iki šiol naudojosi Europos Sąjungoje numatyta teise septynerius metus, nuo 2004-ųjų iki 2011-ųjų, savo nuožiūra riboti iš naujųjų ES šalių atvykstančios darbo jėgos srautus.

Dabar nori nenori savo darbo rinkos vartus tenka plačiai atverti abiem šalims, na, o Rytų europiečiai, regis, jau suskubo krautis lagaminus ir rengiasi emigruoti į Vokietiją ar Austriją, džiūgaudami, kad jau netrukus vykstant į šias dvi šalis nebereikės rūpintis darbo leidimais ir kitais formalumais.

Tiesa, Austrija mūsų tautiečiams, pasak ekspertų, neturėtų būti tokia patraukli kaip Vokietija ir dėl mažesnės rinkos, ir dėl didesnės konkurencijos tarp ten suvažiavusių lenkų, čekų, slovakų, vengrų ar ukrainiečių.

O Vokietija lietuviams buvo patraukli visais laikais. Statistikos departamento duomenimis, ji ne vienus metus yra ketvirta pagal populiarumą lietuvių emigracijos kryptis – po Didžiosios Britanijos, Airijos ir JAV. Tačiau iki šiol skaičiai nebūdavo stulbinamai dideli: į šią šalį kiekvienais metais išvykdavo apie 1,5 tūkst. tautiečių – apie 5–6 proc. emigrantų, kai išvykimą į Jungtinę Karalystę deklaruodavo apie 30–35 proc. lietuvių.

Kaip šios proporcijos keisis šiemet, prognozuoti nesiryžta niekas. Apie tai galime tik pasvarstyti. Štai Europos migracijos tinklo ir Tarptautinės migracijos organizacijos pernai darytos apklausos duomenimis, 30 proc. Lietuvos gyventojų norėtų išvykti dirbti į užsienį, o dirbti svetur norinčio jaunimo iki 29 metų – daugiau nei pusė. Vis dėlto, kaip rodo tyrimas, tikrai išvykti iš Lietuvos planuoja tik apie 12 proc. respondentų.

Ekspertai prognozuoja, kad šiemet Lietuvą iš viso paliks iki 100 tūkst. žmonių. Dauguma jų vis dar vyks į Didžiąją Britaniją ir Airiją, tačiau trečioje vietoje jau turėtų atsidurti Vokietija. Kitaip tariant, ji išstums JAV.

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biure dirbančio Manto Jeršovo nuomone, dalis emigrantų Vokietijos nesirinks dėl kultūrinių dalykų, darbo tvarkos ir poreikio mokėti kalbą.

Ir laukia, ir bijo

Vokietijos darbo birža prognozuoja, kad iki metų pabaigos į šalį atvyks 100–140 tūkst. darbo ieškančių imigrantų. Tad smalsu, kaip šią žinią vertina patys vokiečiai.

Inžinieriumi Miunchene dirbantis Klausas Vessmannas aiškina, kad naujos darbo jėgos pliūpsnis iš Rytų Europos – džiugi žinia tik valdžios atstovams ir darbdaviams, kurie galės sumažinti atlyginimus. “Dabar mums mokami konkurencingi atlyginimai, nes darbdaviai neturi kitos išeities. O kai į šalį privažiuos užsieniečių iš Rytų Europos, padėtis pasikeis: nors esame Vokietijos piliečiai, turėsime baimintis dėl darbo, kurį iš mūsų kėsinsis pigiau pasiglemžti atvykėliai”, – nuogąstauja K.Vessmannas.

Tokios pat pozicijos laikosi ir darbininkų sąjungų atstovai. “Tai nepaprastai blogai Vokietijos darbuotojams, nes prastai apmokyta ir pigi darbo jėga iš Rytų Europos sieks įsidarbinti mūsų šalyje. Neabejotinai kils problemų dėl prastos darbo kokybės”, – aiškina darbuotojų interesus ginančios organizacijos “IG Bauen-Agrar-Umwelt” pirmininkas Klausas Wiesehuegelis.

Kad ir ką sakytų darbuotojai, Vokietijos darbdaviai iš tiesų džiaugiasi, nes šiuo metu specialistų Vokietijoje labai stinga. Ekonomikai augant (o šiemet plėtra, kaip prognozuojama, sieks 3,4 proc.) kai kuriuose ekonomikos sektoriuose specialistų trūkumas itin didelis. Štai vien IT, telekomunikacijų ir naujosios medijos sąjunga paskelbė, kad šiam sektoriui šiandien trūksta maždaug 28 tūkst. specialistų, o konsultacijų bendrovė “McKinsey” prognozuoja, kad 2020-aisiais visoje šalyje trūks jau 2 mln. specialistų.

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro duomenimis, apie 40 tūkst. laisvų darbo vietų užregistruota vien žemos kvalifikacijos darbuotojams. Tiesa, patiems vokiečiams labiausiai norisi pritraukti kuo daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų – medikų, slaugytojų, IT specialistų, inžinierių.

Ekonomistai teigia, kad darbo jėgos antplūdis teigiamai paveiks ir ekonomiką, nes padidės vidaus vartojimas – juk atvykėliai leis pinigus ne kitose šalyse, o būtent Vokietijoje.

Patrauks ne vien lietuviai

“Vokietija turi glaudesnius santykius su čekais ir lenkais – taigi emigrantai iš šių šalių sudarys didžiausią atvykstančiųjų dalį. Be to, dėl Vokietijos vykdomos integracijos politikos tie, kurie atvažiuos, tikėtina, atvažiuos ilgam laikui”, – prognozuoja M.Jeršovas.

Iš tiesų Vokietijos darbo rinka labai patraukli daugeliui Rytų bei Vidurio Europos gyventojų ir apskritai būtent šioje šalyje gyvena daugiausiai emigrantų visoje Europoje, jei skaičiuosime visus gyventojus, turinčius ne tos šalies, kurioje gyvena, pilietybę.

Kodėl Vokietija tokia populiari? Jei lyginsime vidutines būsto ir maisto išlaidas, Vokietijoje jos maždaug penktadaliu didesnės negu Jungtinėje Karalystėje, tačiau į Vokietiją, o ne į Didžiąją Britaniją dabar plūsta daugiau čekų, slovakų ar lenkų.

Viena priežasčių – santykinai mažas nedarbas, kuris reiškia daugiau galimybių įsidarbinti nei kitose šalyse. Tarkime, Vokietijoje nedarbo lygis siekia 6,7 proc., o štai Airijoje – 13,9 proc.

Ne mažiau svarbu ir darbo užmokestis. Pagal vidutinio darbo užmokesčio statistiką,Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje vidutinis darbo užmokestis didesnis, tačiau žemesnės kvalifikacijos darbininkai Vokietijoje uždirba daugiau nei Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje. Tarkime, Vokietijoje vidutinis specialisto darbo užmokestis yra apie 3,7 tūkst., o darbininko – 2,5 tūkst. eurų per mėnesį. Nors manoma, kad dėl imigracijos šie vidurkiai gali šiek tiek sumažėti.

Vis dėlto Europos Sąjungos užimtumo ir socialinių reikalų komisaras Laszlo Andoras mano, kad vokiečiai neturėtų būti priešiškai nusiteikę prieš imigrantus. “Pavyzdžiui, tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė ir Airija, kurios iš karto po ES plėtros 2004 metais atvėrė savo darbo rinką, daug laimėjo, nes jas užplūdo kvalifikuota darbo jėga iš Rytų Europos.

Nemanau, kad ir Vokietijoje bei Austrijoje bus kitaip. Kitaip tariant, gyventojų baimė dėl užplūsiančių imigrantų visada būna smarkiai perdėta”, – tvirtina L.Andoras.