Susitikęs su britų rašytoju Stephenu Clarke’u jau po poros minučių supranti – taip, tai jis parašė visą Europą prajuokinusius romanus apie jauno brito Polo Vesto pažintį su nuolat streikuojančiais, klientus ignoruojančiais, savimylomis prancūzais. Klausantis rimta mina vieną po kitos šmaikščias pastabas beriančio S.Clarke’o negalima sulaikyti juoko ir atsistebėti neeiliniu jo humoro jausmu.

Leidykla “Baltos lankos” lietuvių kalba išleido keturias Paryžiuje gyvenančio rašytojo knygas apie brito nuotykius šame mieste: “Vieneri metai mėšle”, “Tikras mėšlas”, “Įklimpęs į mėšlą”, “Įklimpus į mėšlą skambinti M”.

S.Clarke’as pasakoja Paryžiuje sutikęs britų, kurie perskaitę jo knygas nusprendė keltis į Prancūziją, kad įkliūtų į tas pačias bėdas, kaip ir Polas Vestas. Kiti Paryžiuje gyvenantys svetimšaliai iš jo knygų išmoko kasdien nesinervinti. Beje, šias knygas mielai skaito ne tik britai ar vokiečiai, bet ir prancūzai. Tiesa, jie britų humorą ne visuomet supranta: S.Clarke’as Prancūzijoje veda trumpą humoristinę laidą, kurios režisierius prašo papokštavus nusijuokti, kad prancūzai suprastų, jog jis juokauja.

“Veido” žurnalistė su Vilniaus knygų mugėje viešėjusiu rašytoju S.Clarke’u kalbėjosi apie jo virsmą į paryžietį, apie tai, kodėl jo knygos populiarios Rytų Europoje, apie planus ekranizuoti Polo Vesto gyvenimą Paryžiuje ir apie tinkamiausią kandidatą šiam vaidmeniui atlikti.

VEIDAS: Kaip reagavote gavęs kvietimą dalyvauti Vilniaus knygų mugėje? Ar žinojote, kad Jūsų knygos populiarios ir Lietuvoje?

S.C.: Aš žinojau, kad mano knygos Lietuvoje išleistos, bet nežinojau, koks jų populiarumas. Leidėjai man atsiuntė knygas, viršeliai atrodo tikrai gerai. Bandžiau jas perskaityti, bet neįstengiau nieko suprasti. Man buvo malonu gauti kvietimą į knygų mugę, bet nelabai nustebau, nes Rytų Europoje mano knygos parduodamos gana gerai.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl Rytų Europoje Jūsų knygos populiarios?

S.C.: Gal turime panašų humoro jausmą, tokį ironišką. Kita priežastis – Rytų europiečiai daug keliauja. Be to, Rytų europiečiai turi problemų, bendraudami su savo kaimynais, – taip pat kaip britai su prancūzais. Kai viešėjau Čekijoje, čekai man sakė: “Mums kyla tokių pat nesklandumų su vokiečiais.” Bendraudami su kaimynais jaučiame įtampą: neseniai šaudėme vieni į kitus, o dabar nustojome, todėl ėmėme šaipytis. Taip daug geriau.

VEIDAS: Jūsų knygose tiek daug šmaikščių pastabų apie prancūzų charakterį. O kokių minčių kyla apie lietuvius?

S.C.: Man kelia juoką, kad žmonės Lietuvoje mane vadina “užpakaliu” (angl. “ass”) – StephenAS Clarke’AS. Anglų kalboje tai nėra labai mandagu.

VEIDAS: Pirmąsias savo knygas, tarp jų ir “Vienerius metus mėšle”, išleidote savo lėšomis, nes leidyklos jų nepriėmė. Tačiau ar leidėjai perskaitė Jūsų knygą “Vieneri metai mėšle”? Sunku suprasti, kaip jie neatpažino, kad šis kūrinys skaitytojams tikrai patiks.

S.C.: Ar knyga bus išspausdinta, nebūtinai priklauso nuo jos kokybės. Tai susiję su tuo, kas esi ar kaip atrodai. Jei būčiau devyniolikmetė blondinė, dukra žymios aktorės, kuri buvo įtraukta į sekso skandalą su Silvio Berlusconi’u, knyga būtų akimirksniu išleista. Bet aš nesu. Niekada net nebuvau sutikęs Berlusconi’o, nors tikriausiai net susitikus jis nebūtų manęs prašęs lipti kartu į sūkurinę vonią. Aš negalėjau savo knygos išleisti taip, todėl turėjau eiti kitu keliu. Nusprendžiau padaryti tai pats. Užuot klausinėjęs leidėjų ir agentų nuomonės apie savo knygą, klausiau skaitytojų.

VEIDAS: Garsas apie knygą “Vieneri metai mėšle” pasklido iš lūpų į lūpas. Kada tai prasidėjo ir kaip dėl to jautėtės?

S.C.: Jaučiausi fantastiškai. Parašiau knygą, kurios niekas nenori, išleidau ir pabandžiau ją parduoti angliškų knygų parduotuvėms Paryžiuje. Jų ten daug, bet tik viena sutiko priimti mano knygą ir surengė jos skaitymo vakarą, į kurį susirinko apie 40 žmonių. Aš pradėjau skaityti knygą ir staiga girdžiu – žmonės juokiasi. “O, – galvoju, – gal knyga iš tiesų juokinga?” Po renginio vienas prancūzų žurnalistas parašė apie šią knygą laikraštyje ir staiga ėmė plūsti elektroniniai laiškai – garsas pasklido iš lūpų į lūpas. Vieną rytą nunešiau dešimt knygų į angliškų knygų parduotuvę Paryžiuje, o po valandos sulaukiau skambučio: “Mes pardavėme visas knygas. Negalime suprasti kodėl, nes niekada taip greitai neparduodame knygų. Atnešk mums daugiau.” Tai buvo magiška.

VEIDAS: Kas yra didžiausi Jūsų knygų gerbėjai?

S.C.: Aš.

VEIDAS: O kokios tautybės žmonės labiausiai jas skaito?

S.C.: Pirmiausia britai, po jų prancūzai, vokiečiai.

VEIDAS: “Vienerius metus mėšle” pirma išleidote prancūziškai?

S.C.: Ne, angliškai. Matote, labai svarbu apie prancūzus žinoti štai ką: niekada netikėk niekuo, ką jie sako. Jie meluoja absoliučiai apie viską. Jie sako – “mes nekalbame angliškai”, bet gerai kalba angliškai. Iš pradžių jie mano knygą skaitė angliškai ir tik po to ji buvo išversta į prancūzų kalbą. Dabar, kai visos mano knygos išverstos į prancūzų kalbą, daug prancūzų vis tiek skaito jas angliškai. Jie sako – “mes neketiname skaityti angliškai, nes tai kolonistų, Amerikos globalistų kalba”, o tada skaito mano knygą angliškai.

Didžiausi mano knygų gerbėjai yra britai. Jie svajoja apie Prancūziją – elegantišką gyvenimo būdą, šampaną, nuostabų kaimo peizažą, mielus istorinius miestukus. Nors knygose šaipomasi iš Prancūzijos, kartu parodoma ir glamūrinė Prancūzijos pusė. Paryžiuje sutinku britų, kurie man sako: “Aš atvykau gyventi į Paryžių, nes perskaičiau vieną iš tavo knygų.” Nors knygose aprašyta daug problemų, kurios kartu yra komiškos, jie atvyksta, nes nori patirti tokių pačių keblumų. Tai juokinga.

VEIDAS: Ar kada nors sulaukėte kokios nors neigiamos prancūzų reakcijos dėl savo knygų?

S.C.: Kartą Prancūzijoje angliškų knygų pardavėją, pardavinėjantį mano knygas, areštavo policija. Ant pirmosios mano knygos “Vieneri metai mėšle” viršelio vaizduojama prancūzų vėliava žodyje mėšlas (pranc. “merde”), tad policininkas pareiškė, kad tai Prancūzijos vėliavos įžeidimas, suėmė pardavėją, atėmė visas jo knygas ir nusivežė į policijos nuovadą. Tačiau jo viršininkas liepė jam nebūti kvailam ir nuvežti pardavėją atgal į turgų.

VEIDAS: Parašėte šešias knygas apie prancūzus. Ar dar turite ką apie juos pasakyti?

S.C.: Septinta knyga pasirodys kitą mėnesį. Tai knyga apie Paryžių – visos detalės apie kasdieninį gyvenimą Paryžiuje, kurių nerasite kitose knygose. Gidų vadovai pasakoja apie blizgantį turistinį Paryžių, tad aš parašiau knygą, kuri pasakoja apie kitą šio miesto pusę. Apie kasdieninius dalykus, kuriuos gali sužinoti tik ten gyvendamas.

VEIDAS: O kaip Polas Vestas ir knygų serija apie mėšlą? Ar planuojate tęsti šią istoriją?

S.C.: Taip, turiu idėją penktai knygai. Kol kas tai paslaptis.

VEIDAS: Kuriuos iš tų sunkumų, kokių patyrė Polas Vestas, pirmaisiais gyvenimo Paryžiuje metais patyrėte ir Jūs?

S.C.: Visus. Pavyzdžiui, kol išmoksti gerai kalbėti prancūziškai, netyčia įžeidi žmogų, nes prancūzų kalboje yra garsų, kurių mes, britai, neturime. Pavyzdžiui, jei neatsargiai pasakai “merci beaucoup”, užuot pasakęs “labai ačiū”, ištari “ačiū, gražusis užpakali”. Jei klausi prancūzo, kur yra Šventosios širdies katedra, ir blogai ištari žodį “širdis” (pranc. “coer”), gali nuskambėti labai šiurkštus žodis “peniui” ir klausimas, kur yra šventasis penis. Tai tik nekaltos kalbos klaidos.

Viskas prasideda taip ir ima blogėti, nes jei esi anglakalbis, eidamas į parduotuvę ar kavinę manai, kad ten dirbantis žmogus nori tave aptarnauti. Bet Prancūzijoje taip manyti klaida – jie nenori tavęs aptarnauti. Jie nori kalbėtis su draugais telefonu, žiūrėti nuotraukas “Facebook’e”. Jei esi anglas, turi išmokti susitaikyti su tuo.

VEIDAS: Ar išmokote su tuo susitaikyti?

S.C.: Reikia traktuoti tai kaip pokštą. Vieną dieną sutikau neseniai Paryžiuje dirbantį amerikietį. Jis man pasakojo: “Gyvendamas Paryžiuje aš labai pykdavau ir nervindavausi, bet tada man davė paskaityti jūsų knygas, ir staiga supratau: juk tai tik didelis pokštas. Dabar aš paprasčiausiai juokiuosi.” Aš elgiuosi taip pat.

VEIDAS: Gyvenate Paryžiuje daugiau nei dešimtmetį. Kaip sakėte viename interviu, bėgote nuo streso ir skubėjimo Didžiojoje Britanijoje. O ką radote Prancūzijoje? Kaip gyvenimas Paryžiuje skiriasi nuo gyvenimo Didžiojoje Britanijoje?

S.C.: Prieš parašydamas knygą “Vieneri metai mėšle”, gyvenau Didžiojoje Britanijoje ir dirbau darbą, kuris turėjo būti labai civilizuotas, intelektualus, bet iš tiesų buvo kupinas streso. Dirbau leidykloje, leidžiančioje prancūzų–anglų ir vokiečių–anglų žodynus. Aš atnaujindavau žodynus ir į juos įtraukdavau daug keiksmažodžių. Jei anglų–prancūzų ir vokiečių–anglų žodynuose susirasite žodį “mother fucker”, žinokit, kad aš jį ten idėjau – išverčiau į prancūzų ir vokiečių kalbą.

Tai buvo gana linksmas darbas, bet darbdaviai padarė jį kupiną streso, nes turėjai vienu metu dirbti su daugybe žodynų ir jau galvoti apie naujus. Tai beveik prilygo darbui banke – kartais neturėdavai laisvų savaitgalių, vakarų. Darbdavys siūlė paaukštinimą ir daugiau pinigų, bet tai atrodė siaubinga. Tada be jokios priežasties buvo atleisti du mano kolegos, kurių kvalifikacija buvo kur kas didesnė negu mano. Pagalvojau, kad kitas galiu būti aš.

Pradėjau ieškotis darbo, kuriame būtų mažiau atsakomybės, gal mažiau pinigų, bet daugiau atostogų, ir nuvykau į Prancūziją. Radau darbą laikraštyje ir jau pirmą darbo dieną (pradėjau dirbti vasaros pradžioje) personalo darbuotoja paaiškino man, kiek atostogų gausiu. Ji sakė: “Ar supranti, kad rugpjūtį turėsi pasiimti mažiausiai tris savaites atostogų?” O aš galvojau: “Taip, štai šalis, kurioje noriu gyventi.” Tada ji man pranešė dar geresnę žinią – dėl 35 valandų darbo savaitės. Todėl, norėdamas išreikšti savo dėkingumą, visą atsiradusį laisvą laiką panaudojau tam, kad pradėčiau rašyti knygas, įžeidinėjančias prancūzus.

VEIDAS: Kokių prancūzų bruožų įgijote per šiuos metus? Ar dalyvavote kokiame nors streike? Ar dar sveikinatės su kaimynais?

S.C.: Niekada nestreikavau. Kartais einu į demonstracijas, nes ten surengiamas tikras gatvės vakarėlis – žinote, groja muzika, visai linksma būna. Bet jei gyveni Prancūzijoje, gali kalbėti prancūziškai, tu evoliucionuoji į prancūzą. Tad tapau paryžiečiu, o tai reiškia, kad jei nusidriekusi eilė, aš joje nestovėsiu – visada rasiu būdą prasmukti į priekį. Kai važiuoju “Eurostar” traukiniu, kartais susidaro eilės, bet yra būdų jas apeiti, ir aš, paryžietis, randu tuos būdus.

Pavyzdžiui, einu į verslo klasės eilę. Niekas net nežiūri į tavo bilietą: eini tiesiai į verslo klasės eilę – vadinasi, eini tiesiai į priekį. Kaip paryžietis, aš negaliu laukti. Man taip pat visai gerai sekasi ignoruoti žmones, kai jie ko nors iš manęs nori. Tai labai paryžietiška.

VEIDAS: Polo Vesto gyvenimas Paryžiuje puikiai atrodytų filme. Ar esate gavęs pasiūlymų perkelti šią istoriją į kino juostą?

S.C.: Taip, taip. Bėda ta, kad yra didelis skirtumas tarp to, ar gavai pasiūlymą, ir ar iš tiesų bus pastatytas filmas, nes tam reikia labai daug pinigų. Prieš mėnesį pardaviau teises prodiuseriui Vokietijoje ir tikiuosi, kad filmas pasirodys. Būtų taip paprasta sukurti gerą filmą: romantinė komedija, Paryžius, kultūrų susidūrimai.

VEIDAS: Ką matote vaidinantį Polą Vestą?

S.C.: Tai bėda. Idealu būtų grįžti į 1988-uosius ir pagrobti Hugh Grantą. Jei jis būtų 20 metų jaunesnis, būtų tobulas Polas Vestas.

VEIDAS: Kokį įsimintiniausią laišką esate gavęs iš skaitytojo?

S.C.: Iš pradžių retkarčiais gaudavau elektroninių laiškų, kuriuose būdavo parašyta: “Aš dabar Paryžiuje, tokiame viešbutyje, 251 kambarys. Ar užsuktum aštuntą valandą?” Ir tuomet turėdavau atrašyti: “Atsiprašau, aš nesu Polas Vestas.” O įsimintiniausią laišką gavau, kai pasirodė mano pirmoji knyga. Atėjo mielas laiškas, parašytas prancūzės: “Aš esu prancūzė, bet turiu humoro jausmą. Noriu perskaityti jūsų knygą.”

VEIDAS: Atskleidęs tikrąjį prancūzų veidą, gal turite planų atskleisti ir kitų tautų charakterio bruožus?

S.C.: Nepagalvojau apie tai. Tikriausiai galėčiau prašyti kitų šalių skirti man finansavimą. Rašydamas knygą “Įklimpęs į mėšlą” taip ir padariau (knygos herojus Polas Vestas keliauja po Ameriką – J.L.). Mano leidėjas Amerikoje paklausė, ar negalėčiau parašyti ko nors apie Ameriką. Jis skundėsi, kad niekas nerašo apie Ameriką švelnios satyros, visada pateikiamas kraštutinis požiūris: arba rašomos labai rimtos politinės knygos, arba apie tai, kad “mes nekenčiame Amerikos dėl “McDonald’s” ir “Starbucks”. Taigi parašiau šią knygą, nes amerikiečiai manęs paprašė.

VEIDAS: Kuri iš Jūsų parašytų knygų Jums pačiam vertingiausia?

S.C.: Dėl išleidimo būdo – “Vieneri metai mėšle”. Bet man labai patinka mano nauja knyga “Įklimpus į mėšlą skambinti M”, nes ji kitokia. Tai trilerio parodija. Man patinka knygos apie Džeimsą Bondą, norėjau parašyti tokio stiliaus komediją. Tad šioje knygoje Polas mano, kad jis Džeimsas Bondas, bet iš tiesų jis labiau Bondo mergina, tik Polas to nesupranta. Tai istorija apie snobus Pietų prancūzus ir trileris apie bandymą nužudyti prezidentą.