Scanpix

Perspektyvos. Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikime Rygoje nubrėžtos gairės šešioms individualioms partnerystės programoms, tačiau nė viena jų narystės Bendrijoje ateityje nežada.

Rytų partnerystės viršūnių susitikimas ES pirmininkaujančios Latvijos sostinėje gali atrodyti nuviliantis. Pesimistai teigia: Rygoje priimta gana deklaratyvių trisdešimties teiginių deklaracija iš esmės nieko naujo nesako ir aiškių ateities perspektyvų nenubrėžia. O iniciatyvos šalininkai atsako: Vilniuje 2013-aisiais suformuluotų principų pakartojimas ir įtvirtinimas jau savaime yra pasiekimas. Juk padėtis nuo Vilniaus viršūnių susitikimo iš esmės pasikeitė – Krymo aneksija, Rusijos agresija Rytų Ukrainoje pakeitė Senojo žemyno geopolitinę sanklodą, o ir Rytų partnerystės pirmūnės Moldova bei Gruzija per šiuos dvejus metus patyrė ne vieną politinio, ekonominio ar socialinio stabilumo išbandymą. Rytų partnerystės iniciatyvos ateitis apskritai kurį laiką buvo neaiški, prieš susitikimą net atvirai kalbėta apie Rusijos mėginimus jį sužlugdyti, bandymus daryti tiesioginę įtaką būsimiems sprendimams.

Po Rygos susitikimo tapo aišku, kad Rytų partnerystė netvirtais žingsniais žengs į priekį, o šešių valstybių artėjimo prie Europos greičiai išsiskirs dar labiau. Kaip po susitikimo sakė Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius, dabar akivaizdu, kad šis bendradarbiavimas nebus toks pat kaip anksčiau, kai vieną sistemą stengtasi taikyti visiems. „Manau, kad Rygos viršūnių susitikimas žymi mūsų mąstymo ir mūsų partnerių mąstymo posūkį“, – susitikimo rezultatus apibendrino ministras.

Latvijoje sutarta ir dėl realių sprendimų. Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude‘as Junckeris patvirtino, kad Ukraina ir Gruzija jau kitąmet gali tikėtis bevizio režimo. Jam antrino ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas. Pasak jo, nuotaikos šiuo klausimu yra labai optimistinės, o tikėtina vizų režimo įsigaliojimo pradžia – 2016 m. vidurys. Rygoje patvirtina ir 1,8 mlrd. eurų paskola Ukrainai būtiniausioms valstybės reformoms vykdyti.

Svarbu ir tai, kad ES dar kartą tvirtai išreiškė esanti pasirengusi bendradarbiauti su Rytų partnerystės šalimis ateityje, nepaisant geopolitinių permainų, nors ir ketina tai daryti laikydamasi individualesnio požiūrio negu dabar. Taigi pagaliau suvokta, kad Rytų Europos šešetas yra per daug skirtingas ir jam iš esmės negalima taikyti vienos koncepcijos.

Pavyzdžiui, Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas po susitikimo pabrėžė, kad šalis yra pasirengusi kurti santykius su ES tiek, kiek jie neprieštaraus valstybės narystei Eurazijos ekonominėje sąjungoje. Akivaizdu, kad tokių neprieštaravimų amplitudė nėra didelė.

Skiriasi net ir politinis požiūris: susitikime dalyvavo Ukrainos, Gruzijos, Moldovos, Armėnijos vadovai, o autoritarinės Baltarusija ir Azerbaidžanas atsiuntė savo užsienio reikalų ministrus.

Vis dėlto prieš Rygos forumą labai aiškiai nuskambėjo žinia, kad Rytų partnerystės šalys, bent jau kol kas, neturėtų tikėtis greitos narystės Europos Sąjungoje. „Rytų partnerystė nėra ES plėtros įrankis, dėl to neturėtume skatinti klaidingų lūkesčių, kurių vėliau negalėsime išpildyti“, – dar prieš susitikimą Vokietijos parlamentarams pareiškė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, taip sužlugdydama kai kurių Rytų partnerystės valstybių viltis išgirsti konkretesnių ateities narystės perspektyvų Bendrijoje gairių.

Tačiau Rytų partnerystės politika niekada ir nebuvo tapati narystės ES perspektyvai. Ji buvo pradėta Lenkijos ir Švedijos iniciatyva po karo Gruzijoje 2009-aisiais, ją aktyviai rėmė kai kurios kitos regiono šalys, tarp jų ir Lietuva. Bet ši politika taip ir netapo visos ES bendru reikalu, o skirtingos šalys narės turi itin skirtingus jos vaizdinius. Pavyzdžiui, Pietų valstybėms tai iš esmės yra tik Europos kaimynystės politikos dalis, į kurią patenka ir Šiaurės Afrikos valstybės. O bet kokios jų narystės perspektyvos nubrauktos jau beveik prieš tris dešimtmečius – 1987-aisiais, kai Maroko prašymas priimti į Europos Bendriją buvo vienareikšmiškai atmestas, argumentuojant, kad ši šalis nėra europietiška valstybė.

ES Rytų partnerystės politika remiasi konkrečiu ekonominių paskatų modeliu, kuris dar vadinamas „trimis M“ – pinigai, rinkos ir judėjimas (ang. ~money, markets, mobility~). Mainais už demokratinių reformų įgyvendinimą, stabilumą Bendrija skiria ženklią paramą įgyvendinant Rytų partnerystės valstybių reformas, pavyzdžiui, 2011–2013 m. ši suma siekė 6,5 mlrd. eurų, pasirašius Asociacijos susitarimus naikina prekybos barjerus bei muitus ir laipsniškai įgyvendina vizų liberalizavimą.

Kaip „Veidui“ yra sakiusi ES užsienio politikos specialistė, Mastrichto universiteto dėstytoja Giselle Boss, Rytų partnerystė niekada nebuvo ES prioritetų sąraše – šį projektą į priekį stūmė vos kelios valstybės, o daugelis ES narių juo nebuvo suinteresuotos. Pastebimai išsiskyrė ir nuomonės, kokia yra šios programos reikšmė ir svarbiausi tikslai, nes pietinėms valstybėms labiausiai rūpi Pietų kaimynystė, šiaurinėms – Šiaurės dimensija, tad suderinti itin skirtingus geopolitinius tikslus tampa sudėtinga.

Be to, visuomet akivaizdžiai nesutapo ir Rytų partnerių bei skirtingų ES valstybių lūkesčiai. ES institucijose bei Vakarų šalyse Rytų partnerystė suvokiama visų pirma kaip ekonominis procesas – techninis rinkų pritraukimas ir integravimas. O daliai ES narių Rytų partnerystės įgyvendinimas pirmiausia yra geopolitinis uždavinys – į Europos šeimą atvesti dar bent keletą Rytų Europos valstybių.

Kartu Rytų partnerystės iniciatyva ES visuomet bandė suderinti du labai sunkiai derančius tikslus: demokratizuoti, modernizuoti ir pritraukti Rytų partnerystės valstybes, kurias Rusija paprastai traktuoja kaip esančias savo įtakos zonoje, ir tuo pat metu išlaikyti gerus santykius su ja. Tačiau, santykiams su didžiąja Rytų kaimyne po karo Ukrainoje nuosekliai blogėjant, antrasis siekis akivaizdžiai tampa vis sudėtingiau įgyvendinimas, o pasiryžusiųjų konfliktuoti Europoje nėra itin daug.

Kaip pabrėžia G.Boss, Briuselyje dažnai stebimasi, kodėl Rusija nesutinka su Rytų partnerių ir ES laisvosios prekybos sutartimi – iš esmės ekonominiu susitarimu. Nesuprantama, kad tai, ką ES mato kaip ekonominį projektą, Rusija vertina kaip geopolitinį įtakos zonos plėtimą, kartu ir grėsmę. Taigi dažnai trūksta geopolitinio supratimo apie santykius su Rusija ir posovietine erdve.

Taip pat pamirštama, kad sėkminga ES plėtra į Rytus 2004-aisiais buvo nemažai nulemta ir NATO plėtros, taigi buvo suvokiama ir kaip saugumo stiprinimas bei neapsiribojo vien ekonominės bendrijos kūrimu. Ir šiandien valstybės, kurios aktyviai remia didesnį NATO vaidmenį Europoje, labiausiai stumia ES Rytų partnerystės projektą į priekį.

O štai Rusija nuo pat šios politikos pradžios siekia iš esmės dvišalį ES ir Rytų partnerystės valstybių dialogą paversti trišaliu, įtraukiant ir savų interesų dimensiją. Į tai reaguoja ir Vakarų Europos valstybės: dažnai teigiama, kad Rytų partnerystės politika pažeidžia galios balansą ir taip erzina Rusija, o to tikrai neverta daryti. Rusija  ir iš savo pusės nevengia imtis specialių priemonių prieš per daug aktyviai į Vakarų pusę gravituojančias valstybes – prekybos sankcijų, dujų eksporto ribojimo, kišimosi į vidaus politikos reikalus ir t.t.

Be to, 2010-ųjų pradžioje Rusija pradėjo kurti savotišką alternatyvą ES Rytų kaimynystės politikai – Eurazijos muitų sąjungą. Šiai viršnacionalinei organizacijai, kurios narės kartu formuoja ir įgyvendina prekybos politiką, derina išorės muitus bei naikina tarpusavio prekybos kliūtis, šiuo metu priklauso dvi iš šešių Rytų partnerystės valstybių – Armėnija ir Baltarusija.

Galiausiai Vilniuje 2013-aisiais nepasirašyta Asociacijos su ES sutartis Ukrainoje lėmė provakarietiško judėjimo pradžią ir revoliuciją, į kurią Rusija atsakė tiesiogine karine intervencija, Krymo aneksija ir faktiniu dalies Rytų Ukrainos atskyrimu, sukuriant ten marionetinius režimus. Taip minkštoji ES ekonominė galia buvo atsverta nebe dujų kainomis ar galbūt prarastomis oligarchų privilegijomis, o atviru karu.

Tačiau net ir tokiame kontekste per pastaruosius metus Rytų partnerystės politikos procesai nesustojo. Pernai birželį istoriniai Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai buvo pasirašyti su Moldova, Gruzija ir Ukraina, pastarosios įgyvendinimo pradžios datą atidedant iki 2016-ųjų. 2014 m. Moldovai buvo patvirtintas ir bevizis režimas, Ukrainai ir Gruzijai jis taip pat netrukus turėtų būtį įvestas. Todėl Rygos susitikimas yra dar vienas mažas žingsnis į priekį.

„Rygoje buvo pasiekta viskas, ko buvo tikimasi. Tie, kurie teigia, jog visa tai, ką čia veikiame, neturi nieko bendro su naryste ES, formaliai yra teisūs, nes Rytų partnerystės programa nėra narystės proceso dalis, bet jie tikrai neteisūs, visiškai nuo to atsiribodami. Tai, kas čia vyksta (…), yra ne kas kita, kaip europinis kelias“, – po susitikimo sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Kokios Rytų partnerystės politikos ateities ir perspektyvų galime laukti? Akivaizdu, kad nuo šiol kiekviena šešeto valstybė su Europa dirbs individualiai – pagal savo poreikius ir galimybes. Taip „gerasis trejetas“ – Ukraina, Gruzija ir Moldova turėtų sulaukti kur kas didesnio dėmesio ir paramos, o likusi trijulė greičiausiai atsidurs antrame plane. Jų europinis kelias drieksis tol, kol nesusikirs su Rusijos interesais.

Dažnai diskutuojama, ar konkreti narystės perspektyva paskatintų spartesnę Rytų partnerystės valstybių pažangą, – būtent taip dažnai aiškinama greita Vidurio Europos ir Baltijos valstybių pokomunistinių transformacijų sėkmė. Kita vertus, šiuo atveju visuomet egzistavo ir tam tikra konkurencinė aplinka: valstybės varžėsi, kuri sparčiau įgyvendins reikiamas reformas ir užsidirbs papildomų balų Briuselio ataskaitose. Atrodo, kad panaši konkurencinė aplinka dabar kuriama ir Rytų partnerystės šalyse, net jeigu apie konkrečią narystės perspektyvą ir nėra kalbama.

Be to, šiame procese dažnai kritikuojama tik ES, kaip kažko nepadariusi ar visuomet padariusi per mažai. Tačiau natūralu, kad paskatos artėti prie Europos visų pirma turi ateiti iš pačių valstybių. Lietuvai, Latvijai ar Lenkijai nereikėjo nuolat įrodinėti apie narystės ES naudą ir pranašumus, per jėgą stumti būtinų reformų, o, pavyzdžiui, Moldovoje proeuropietiška koalicija dažnai balansuoja ties daugumos riba, o pasikeitęs Gruzijos valdantysis elitas taip pat demonstruoja ne tokį didelį ryžtą kaip prezidento Michailo Saakašvilio laikais. „Neseniai atlikta paklausa parodė, kad jau net 31 procentas gruzinų pritaria šalies dalyvavimui Eurazijos sąjungoje, o tai nėra geras ženklas“, – prieš Rygos susitikimą sakė Gruzijos parlamento Užsienio reikalų komiteto vadovas Tedo Džaparidzė.

Penkios iš šešių Rytų partnerystės programos valstybių turi neišspręstų teritorinių konfliktų arba kontroliuoja ne visas savo sienas. Tokiomis aplinkybėmis bevizio režimo įgyvendinimas iš Europos pusės jau atrodo didelis pasiekimas. „Rytų partnerystė nėra grožio konkursas tarp Rusijos ir ES, bet grožis nėra nesvarbus dalykas“, – pabrėžė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas D.Tuskas.

Tad dėl savo ateities ir politinės trajektorijos Rytų partnerystės valstybės visų pirma turi nuspręsti pačios.

Dovaidas Pabiržis