„Tegalėjau žiūrėti gal penkiolika minučių, paskui prireikė pertraukos“, – taip Seimo narys Stasys Šedbaras nusakė įspūdį, kurį jam padarė dokumentinis filmas apie sovietų nusikaltimus Vokietijoje. Jis pasisakė Rytų Prūsijoje vykdytoms žudynėms skirtoje konferencijoje, kuri lapkričio 28 d. vyko Genocido aukų muziejuje Vilniuje.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Ūkio kieme stovėjo vežimas, prie kurio nukryžiuotųjų pozomis prikaltos kelios nuogos moterys. Už didelės užeigos buvo svirnas. Prie dvejų durų nukryžiuotųjų pozomis vinimis prikaltos nuogos moterys“, – liudijo Karlas Potrekas, vadovavęs vokiečių „Volkssturm“ daliniui, sudarytam iš visuotinės mobilizacijos pašauktų senolių ir jaunuolių.

Tai vaizdai iš Nemerkiemio (vok. Ne­mmersdorf), kur gyveno ir lietuvių. 1944 m. spalio 21 d. raudonarmiečiai ten išprievartavo ir nužudė 72 moteris: nuo 8 metų mergaičių iki 84 metų senutės, kuri buvo užmušta kastuvėliu nurėžiant dalį kiaušo. Kartu buvo nužudyti ir šio nusikaltimo liudininkai – 50 prancūzų ir belgų karo belaisvių. Po vokiečių kontrpuolimo Nemerkiemis buvo kuriam laikui atkovotas. Vokiečiai sudarė komisiją, vadovaujamą gydytojo esto, dar joje buvo medikų iš Ispanijos, Šveicarijos, Švedijos. Komisija detaliai dokumentavo, ką rado po žudynių.

Po Berlyno sienos griūties Vokietijoje būta bandymų iš naujo patikrinti, kiek pagrįsta nacių propagandos ministro Josepho Goebbelso žinybos skleista informacija apie Nemerkiemį. Patikslintos detalės: nacių propagandininkai sodrino vaizdus, maišydami nuotraukas iš keliose Rytų Prūsijos vietose vykdytų žudynių, pavyzdžiui, iš Karaliaučiaus priemiesčio Metget­heno, kur 1945 m. sausį nužudyti 36 civiliai. Tačiau kruopštūs tikrinimai nepakeitė vaizdo. Atsirado naujų liudijimų apie raudonarmiečių nusikaltimus.

Sovietų okupantai Nemerkiemį-Nemmers­dorfą pervadino Majakovskoje – savižudybe gyvenimą baigusio sovietų poeto garbei.

Konferencijoje, kurią organizavo Vilniaus vokiečių bendruomenė ir Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis pasakojo, kad jo kolegų pastangomis buvo padaryti vaizdo įrašai su 63 liudininkų pasakojimais. Pasak direktoriaus, tai būta sunkaus psichologinio išbandymo tiek liudininkams, tiek kronikininkams: įvykių dalyviai buvo arba prievartos aukos, arba išprievartautųjų – motinų, tetų, senelių, seserų – giminės.

Jautresnių nervų žmogui Rytų Prūsijoje išprievartautų ir nužudytų vokiečių, lietuvių moterų fotografijas geriau žiūrėti pramaišiui su kokiais nors psichiką raminančiais vaizdais – žvakės liepsna, židinio ugnimi.

Iš kur atsirado „vilko vaikai“

Genocido pradžia – 1944 m. spalio 16 d. Tuomet generolo Ivano Černiachovskio vadovaujamo III Baltarusių fronto pajėgos įsiveržė į Rytų Prūsiją. Pirmąkart buvo peržengta Vokietijos, o ne jos okupuotų kraštų siena.

Klaipėdos kraštas dvi savaites irgi buvo laikomas Vokietijos dalimi, kol sovietų vadovybė genocido vykdytojams nenurodė, kad tai sovietinės Lietuvos teritorija. 1944 m. spalio 9 d. Raudonosios armijos 159-osios Polocko brigados tankai ties Šilute kirto plentą, kuriuo vežimais traukėsi pabėgėliai. Vilkstinė buvo traiškoma, po vikšrais ir nuo kulkų žuvo apie tūkstantį civilių.

1945 m. žiemą pabėgėliai ėjo per užšalusias Aistmares. Sovietai subombardavo ledą. Keli tūkstančiai žmonių žuvo nuo bombų ir kulkų, paskendo.

Iš genocido epizodų susideda šiurpus netekčių vaizdas, kurį konferencijoje priminė istorikas dr. Arūnas Bubnys. Iki 1944 m. Rytų Prūsijoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. Nuo Raudonosios armijos įsiveržimo iki karo pabaigos gyventojų sumažėjo daugiau nei keturis kartus.

Nors nemažai gyventojų pasitraukė, per 300 tūkst. civilių buvo nužudyta, tarp jų – apie 130 tūkst. lietuvių kilmės žmonių. Gyventojų sparčiai mažėjo ir po karo: 1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietinių. Dalis jų buvo suvaryta į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas. Į Lietuvą ieškoti maisto ir prieglobsčio traukė tūkstančiai Rytprūsių našlaičių – Wolfskinder, „vilko vaikų“.

Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. Karaliaučiaus kraštas buvo atiduotas laikinai administruoti Sovietų Sąjungai. SSRS valdžios sprendimais 1946 m. balandžio 7 d. teritorija perduota Rusijos Federacijai, liepos 4 d. pervadinta Kaliningrado sritimi. Faktiškai tai buvo Rytų Prūsijos aneksija. 1947 m. spalį sovietų priimtu sprendimu 102 tūkst. vietos gyventojų buvo deportuoti į Rytų Vokietiją.

Spalio 16 d., Raudonosios armijos įsiveržimo į Rytų Prūsiją data, 2006 m. Seimo nutarimu įtraukta į atmintinų dienų sąrašą kaip Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.

Lietuvininkų žūtis

Mažoji Lietuva – istorinis lietuvių tautos regionas. Būtent ši žemė per Antrąjį pasaulinį karą, palyginti su kitomis lietuvių teritorijomis, nukentėjo labiausiai.

Mažlietuviai, arba lietuvininkai, iki 1944 m. nepatyrė nei sovietinių politinių represijų, nei deportacijų. Naciai persekiojo ir naikino žydus, tačiau netaikė represijų socialiniams sluoksniams – tiktai organizacijoms (komunistams, kitiems kairiesiems, kai kurioms religinėms bendrijoms) ar pavieniams asmenims dėl jų pažiūrų. Būta persekiojimų dėl lytinės orientacijos, psichinių ligonių naikinimo.

Žinoma, lietuvių tautinė veikla nacistinėje Vokietijoje buvo varžoma. O sovietiniai okupantai nužudė per šimtą tūkstančių lietuvių kilmės žmonių. Būtent sovietų, o ne nacių veiksmai sunaikino lietuvininkus kaip ypatingą lietuvių tautos dalį, su visais jos kultūriniais ypatumais, tęstine tradicija. Kartu buvo nušluota vokiška civilizacija. Būtent Mažoji Lietuva davė mums Mažvydą, Donelaitį, Vydūną.

„Po karo mano pažįstami važiuodavo į Ryprūsius, ieškodavo išmestų knygų. Jos buvo naudojamos kurui. Vienur mainydavo knygas į maistą, kitur gaudavau už butelį ar netgi veltui. Taip jie rado kelias dešimtis leidinių iš Karaliaučiaus universiteto Orientalistikos instituto. Iš Vydūno buto išgelbėta knygų, jo rankraščių“, – „Veidui“ pasakojo tų žygių aplinkybes žinantis žmogus.

Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas kaip istorinis faktas Lietuvoje nušviečiamas nuosaikiai. Greta išteklių stygiaus tam yra kultūrinių, istorinių, politinių priežasčių. Vokiečių genocido tema nėra eskaluojama pačioje Vokietijoje, kurios Vakarų ir Rytų dalyse po karo prisiglaudė maždaug 20 proc. Trečiojo reicho vokiečių, išvarytų iš prarastų žemių.

Naciai už socializmo pergalę

Nesileidžiant į svarstymus apie pokarinės Vokietijos politinę geografiją verta priminti kai kuriuos faktus. 1947 m. Vokietiją nugalėję sąjungininkai pareiškė, kad Prūsijos valstybė buvo vokiškojo militarizmo židinys, todėl jos daugiau nebebus. Prūsijos vardas išnyko iš dabarties politinio žodyno, teliko vien istorijos faktas. Rusų publicistas Andrejus Skliarovas apie Vakarų Vokietiją rašo: „Gimusieji senojoje Prūsijoje kartu su nacių bonzomis pagal galimybę gauti valstybinę tarnybą buvo pačiose sąrašų pabaigose. Nacionalsocialistų partijos viršūnės didžioji dalis tiesiog nusižudė… Vidurinis tarnautojų sluoksnis buvo visiškai iššluotas.“

Palyginimui – keli žinomi, tačiau menkai aptariami faktai apie Josifo Stalino politiką Rytų Vokietijoje. Po karo jis apstulbino jos vadovais tapusius vokiečių komunistus – Stalino iniciatyva sukurta Vokietijos nacionaldemokratų partija (Nationaldemokratische Partei Deuts­chlands) buvo skirta didelių nusikaltimų nepadariusiems naciams. Stalinas siekė sukurti politinę jėgą, kuri prisidėtų prie neutralios, nuo JAV nepriklausomos vieningos Vokietijos sukūrimo. (Vokietijoje dabar veikianti Nacio­naldemokratų partija istoriškai nėra susijusi su stalinine Rytų Vokietijos partija.)

„Mes tikėjomės, kad suvienytos Vokietijos kancleriu taps Thomas Mannas“, – man pasakojo vyresnio amžiaus Lietuvos vokietė, ilgai dėsčiusi gimtąją kalbą vienoje Kauno aukštojoje mokykloje.

Stalinas buvo numatęs ir kitų kandidatų. 1987 m. Prancūzijos dienraštyje „Le Figaro“ vokiečių istorikas Werneris Maseris parašė, kad 1952 m. kovą, kada Rudolfą Hessą (1894–1987) kalėjime saugojo sovietų pamaina (toks buvo sąjungininkų susitarimas), šis buvo pervežtas į Rytų Berlyną, paskui nuskraidintas pas Staliną. Jį lydėjo Rytų Vokietijos premjeras Otto Grottewohlis. R.Hessui, kadaise artimam Hitlerio bendražygiui, mašinėle išspausdinusiam pirmąjį fiurerio „Mein Kampf“ variantą, buvo pasiūlyta viešai pa­reikšti, kad socializmas, apie kurį jis visą gyvenimą svajojęs, sukurtas Rytų Vokietijoje. Mainais pažadėta laisvė, gerovė ir aukštas postas Rytų Vokietijoje. R.Hessas atsisakęs, todėl buvo grąžintas į kalėjimą.

Pokariniai Stalino žaidimai su R.Hessu ir kitais naciais – politinio pragmatizmo apraiška. Nežmoniškai pragmatiškas buvo ir sovietų vykdytas Vokietijos gyventojų genocidas. Sovietų karo belaisvių liudijimais, prieš įžengiant į Vokietijos teritoriją eiliniams raudonarmiečiams buvo aiškiai nurodyta, kad jie gali plėšti civilių turtą ir prievartauti moteris. Tai skatino ir propagandiniai atsišaukimai. Etninis valymas ir gyventojų bauginimas siekiant juos demoralizuoti, palaužti pasipriešinimą – tokie genocido tikslai.