Joanna SZYMANSKA-GODARD
Istoriko V.Rakučio paraginta Molėtų rajono savivaldybė su Širvintų ir Ukmergės rajonų savivaldybėmis ėmėsi kurti karinį istorinį parką, įamžinsiantį 1920-ųjų lapkritį vykusius mūšius tarp Lietuvos kariuomenės ir generolo L.Żeligowskio. V.Rakutis teigia, kad Lietuvos triumfui paminėti skirtas istorinis parkas turėtų tapti ir dialogo tarp lietuvių ir lenkų platforma. Tik ar pergalės prieš „lenkų okupantą“ atminimo vieta tikrai tokį dialogą paskatins?
V.Rakutis sako, kad mintis kurti karinį istorinį parką kilo lankantis JAV, kur tokiuose parkuose atspindima pilietinio karo istorija. Todėl verta pažiūrėti, kaip tai daroma Vakarų valstybėse, iš ko galėtų mokytis ir lietuviai, ir lenkai, jei nori kažką pakeisti tarpusavio santykiuose.
Geriausias pavyzdys būtų prancūzų ir vokiečių požiūris į bendrą istoriją, beje, daug sudėtingesnę nei lietuvių ir lenkų. Elzasas ir Lotaringija per amžius nuolat pereidavo iš vienų rankų į kitas, o ypač tragiški šių žemių gyventojams buvo 1871–1945 metai, kai jiems teko net keturis kartus keisti pilietybę. Čia vyko kruviniausi Pirmojo pasaulinio karo mūšiai.
Prancūzai kelerius metus kovėsi su vokiečiais prie Verdeno – miesto, kuris tapo šio karo beprasmybės simboliu, nes, nepaisant milijonų žuvusiųjų, mūšiui pasibaigus pasaulis išgirdo tik tai, kad Vakarų fronte nieko naujo. Tuo metu atrodė, kad šios tautos niekada nesusitaikys.
Juolab vėliau buvo tik blogiau. Tarpukariu elzasiečiai džiaugėsi sugrįžę į Prancūziją, nes, nors ir kalba vokiečių kalbos dialektu, o jų kultūra turi stiprius ryšius su vokiečių kultūra, vis dėlto nuo seno jautėsi labiau prancūzais negu vokiečiais. Bet Antrojo pasaulinio karo pradžioje Elzasas ir Lotaringijos dalis vėl buvo prijungta prie Trečiojo Reicho.
Naciai nenorėjo nieko girdėti apie savitą elzasiečių ir lotaringiečių tautinį tapatumą. Elzasiečiai, kaip ir kašubai ar sileziečiai, turėjo būti suvokietinti. Tuo metu įvyko ir didžiausia elzasiečių tragedija – jie buvo prievarta imami į Vermachtą. Apie 130 tūkst. vyrų iš Elzaso bei Lotaringijos buvo priversti kariauti priešo pusėje. Vėliau buvo Stalingradas, Reicho žlugimas, Sibiro lageriai, iš kurių dauguma Elzaso vyrų nesugrįžo.
Nepaisant šių traumų ir ilgus amžius trukusio antagonizmo, jau keleri metai po karo prasidėjo Prancūzijos ir Vokietijos suartėjimas. Pradėta kurti dabartinės ES pagrindus, o Elzaso sostinė Strasbūras pasirinktas Europos Tarybos, vienijančios 47 valstybes, būstine.
1963 m. Ch.de Gaule‘io ir K.Adenauerio pasirašyta Eliziejaus sutartis laikoma prancūzų ir vokiečių kelio į susitaikymą pradžia. Susitaikiusios ir Prancūzija, ir Vokietija iš to tik laimėjo, nes veikdamos atskirai šios valstybės vargu ar pasiektų tiek savo tikslų ES, kiek pasiekia dabar, veikdamos drauge.
Elzase ir Lotaringijoje įkurta daugybė istorinių parkų ir muziejų, skirtų Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo įvykiams įamžinti. Bet šios atminimo vietos nekuriamos siekiant įrodyti savo pranašumo prieš „okupantą“. Prancūzai seniausiai suprato, kad tai – kelias į niekur.
Hartmansvijerkofo kalnelyje netoli Miulūzo miestelio įkurtas lygiai sustatytų kryžių miškas, o užrašas prie įėjimo į šį objektą skelbia: „Praeivi, nepamiršk, kad šioje vietoje 1914–1918 metais žuvo 30 tūkst. kareivių.“ Prancūzų ir vokiečių. Jie ilsisi vienas šalia kito, visi paminėti tokiu pat būdu. Ir nė viena konflikto pusių įamžindama jų mirtį nebando įrodyti, kas iš jų buvo geras, o kas blogas, kas laimėjo, o kas pralaimėjo, kas buvo išlaisvintojas, o kas – okupantas.
Jau kelerius metus iš eilės Verdene organizuojamos istorinės rekonstrukcijos. Bet jos neturi nieko bendro su panašiais renginiais, organizuojamais pas mus, Lietuvoje ar Lenkijoje, iš kurių žiūrovas išeina manydamas, kad karas yra puikus žaidimas, ir dar savimi patenkintas: „Vėl davėme tiems vokiečiams (lietuviams / lenkams) į kaulus.“
Ir Verdeno istoriniuose spektakliuose rodomos atskirų mūšio fragmentų rekonstrukcijos ar vienas kitas efektingas sprogimas, bet karas čia parodomas visų pirma kareivio – prancūzo ir vokiečio akimis, o pasauliui siunčiama žinia skelbia: niekada daugiau neturi būti karo, kurkime ateitį tardamiesi.
Būtent susitarimo trūksta lietuvių ir lenkų santykiuose.
Įspūdį palieka ir pasivaikščiojimas iš Strasbūro į vokiečių Kėlį tiltu per Reiną. Šis tiltas, pastatytas prieš kelerius metus, tapo istorinio parko dalimi.
Abiejuose upės krantuose stovi skulptūros, simbolizuojančios prancūzų ir vokiečių susitaikymą, o Vokietijos pusėje stovi paminklas, įamžinantis gestapo sušaudytus prancūzų pasipriešinimo dalyvius.
Tai nereiškia, kad elzasiečiai pamiršo jaunimo patriotinį auklėjimą. Bet jų patriotizmas yra šiuolaikiškas, jo esmė – ne tautiniai antagonizmai.
Prieš 95 metus generolas L.Želigowskis, slaptu Lenkijos valstybės viršininko J.Pilsudskio įsakymu pasiskelbęs maištininku, užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Buvo įkurta ir netrukus prie Lenkijos prijungta „Vidurio Lietuvos valstybė“. Dauguma lenkų iki šiol tai vadina „išlaisvinimu“, o dauguma lietuvių – „okupacija“.
Lietuvoje apie šiuos įvykius dažnai kalbama kaip apie etninių lenkų kovą su etniniais lietuviais. Vargu ar toks požiūris galėtų tapti santarvės pagrindu. Juolab kad dėl jo tikrumo vis labiau abejojama. Naujos kartos istorikai yra linkę manyti, kad tai buvo lietuvių pilietinis karas. Karas tarp lenkiškai kalbančių lietuvių, svajojančių apie Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą, ir lietuviškai kalbančių lietuvių, kuriančių nepriklausomą Lietuvos Respubliką.
Planuojama, kad pirmasis Lietuvoje karinis istorinis parkas apims teritoriją nuo Širvintų iki Molėtų rajone esančių Giedraičių, kuriuose 1920-ųjų lapkritį lietuviai susikovė su L.Żeligowskio kariuomene.
Būtų gerai, kad šio parko kūrėjai eitų Prancūzijos ir Vokietijos keliu ir tai taptų visų šio karo aukų – nepaisant to, ar jos kalbėjo lenkiškai, ar lietuviškai, – atminimo vieta, skatintų lietuvių ir lenkų susitaikymą, o ne taptų dar vienu tautininkų piligriminių kelionių tikslu.
Lietuviai turi teisę didžiuotis savo istorija ir kariuomenės pergalėmis, bet svarbu tai kurti ne susipriešinimo su kitomis tautomis pagrindu. Lenkija irgi turėtų nemažai nuveikti siekdama tikro susitaikymo su Lietuva.
Kaip ne kartą minėjo „Gazeta Wyborcza“ vyr. redaktorius A.Michnikas, turėtų pirmoji ištiesti ranką. Kalbėkimės, ieškokime sutarimo ir bendro požiūrio į istoriją, bandykime suprasti kitą pusę. Jei to nedarysime, pasaulis ir toliau manys, kad Rytuose nieko naujo.
Kokie čia kliedesiai? Ar už okupacijos neigimą nėra numatyta teisinė atsakomybhė? Gal ir pokariu vyko ne partizaninis pasipriešinimas okupantui, o “pilietinis karas”? Gėda ir šlykštu skaityt tokias nesąmones.
Yra du problemos aspektai.
Politinis – Lietuvai reikia gerų santykių su Lenkija. Tai, beje, priklauso ne tik nuo Lietuvos. Ačiū dievui, atrodo, nepaisant visų pastarųjų metų nesutarimų, tarptautinėje politikoje, kai labai reikia, sugebame susitarti ir veikti išvien, kai tai atitinka abiejų pusių interesus
Istorinis – tuometinis Lenkijos vadovas Juozapas Pilsudskis, sulaužęs visai neseniai Suvalkuose pasirašytą sutartį, įsakė generolui Lucjanui Želigovskiui su savo divizija suvaidinti maištą ir žygiuoti į Vilnių, kurį tuo metu gynė tik du lietuvių batalionai. Tad buvo sužaista grubiau nei, tarkime, 1921-1923 m. vykusiuose Silezijos karuose, kur lenkai visgi nesiryžo siųsti savo reguliarių pajėgų. Su karu Donbase nelyginsiu, nes visgi praėjo beveik 100 metų.
Taip, tiek Pilsudskis tiek ir Želigovskis buvo gimę Lietuvoje. Tačiau Pilsudskis buvo Lenkijos vadovu ir, tuo pačiu, naudojosi visos Lenkijos resursais. Įskaitant reguliarias Lenkijos kariuomenės pajėgas, kurios suvaidino maištą 1920 m. spalio ir lapkričio mėnesiais.
Nežinau apie kokius šiuolaikinius lietuvių istorikus, teigiančius pilietinį karą Lietuvoje 1920 m. rašo autorė. Kiek pamenu, tokią tezę buvo iškėlęs A. Bumblauskas. Tačiau Bumblauskas specializuojasi viduramžių istorijoje. Tad jis nėra 20 a. istorijos specialistas.
Taip, 19 a., kuriantis šiuolaikiniai lietuvių tautai, dalis senojo lietuvių etnoso (jei norite, didelė dalis lenkiškai ir gudiškai kalbančių Lietuvos gyventojų) pasirinko besikuriančią moderniąją lenkų tautą. Tai Lietuvai buvo tragedija. Tačiau nuo to mūšiai kuriuose kovoja Lietuvos ir Lenkijos reguliarių kariuomenių daliniai (tegul pastarieji ir formaliai maištaujantys) netampa kažkokiu pilietiniu karu.
Lenkija tada laimėjo Vilnių, tačiau ji daug ką ir prarado. Kiek žinau, Lenkijos oficiali pozicija, kaip vertinti tarpukario konfliktą dėl Vilniaus, vis dar gerokai skiriasi nuo to ką apie tai mano Lietuva.
Dar beje. Beje, paminklas POW sukilimui prieš lietuvius Seinuose tebestovi.Kaip vertinti jį?
Super pergalė buvo, jei Vilnius atiteko lenkams
Prieš ironizuojant reikėtų pasidomėti kur tuo metu ėjo fronto linija. Mūšio dėka Lietuvos pusėje liko Širvintos ir tie patys Giedraičiai. Be to, iš karto po mūšio įsigaliojo paliaubos, kurias lietuviai nesiryžo pažeisti.
Autorė – ne Lietuvos pilietė , pasiryžusi įtvirtinti lietuviams lenkišką savimonę ? Turime užtektinai tokių agitatorių ir valstybine kalba užrašytomis pavardėmis, – tik visų jūsų balsas ” į dangų neina” .