Prieš dvidešimt trejus metus su trim bendražygiais verslą įkūręs ir dabar jam vadovaujantis Saulius Grinkevičius niekada nebijojo rinktis nepraminto kelio. Laikas parodė, jog drąsa pasiteisino.

„Šaunuolis – Lietuvai reikia daugiau tokių žmonių. Saulius į savo verslą tikrai įdėjo daug jėgų, o tiek metų bendradarbiaujant nebuvo jokių nemalonių įvykių. Vadinčiau jį „duoto žodžio žmogumi“, – sako ilgametis partneris Juozas Maksvytis, paprašytas apibūdinti Kėdainiuose įsikūrusios užgardų ir pagardų gamintojos „Daumantai LT“, anksčiau žinomos kaip „Vesiga“, vadovą, vieną jos kūrėjų ir pagrindinių akcininkų S.Grinkevičių.
„Mano atsiliepimai apie S.Grinkevičių patys geriausi. Jis yra progresyvus, aiškius tikslus turintis vadovas, o „Daumantai LT“ tarp padažų gamintojų yra viena stipriausių įmonių Lietuvoje, sugebėjusi įeiti į svarbias rinkas“, – antrina Lietuvos maisto pramonės asociacijos (LMPA) prezidentas Aloyzas Ubis ir patikina, jog tiek „Daumantai LT“, tiek jos vadovas rinkoje tikrai pastebimi.
Gal kiek keista, tačiau ne ką prasčiau apie jį kalba ir konkurentai. „Jo vadovaujama įmonė yra viena iš rinkos lyderių, turinti stiprių prekės ženklų ir yra stiprus konkurentas bet kuriam rinkos žaidėjui“, – pripažįsta „Valdorfo didmenos“ bendrovės generalinis direktorius Giedrius Butkus ir pažymi, jog didelė įmonės stiprybė yra ta, kad jos vadovas yra ir vienas pagrindinių akcininkų, kas sudaro galimybes paprasčiau ir greičiau priimti sprendimus.
Šiuo metu „Daumantai LT“ yra vertinama kaip viena moderniausių tokio tipo įmonių Lietuvoje (o, pasak paties S.Grinkevičiaus, dažnai visa galva pralenkia ir daug konkurentų užsienyje). Tai puikiai parodo ir tai, jog ji ne kartą pelnė prestižinius apdovanojimus dėl savo inovatyvumo bei pasiektos produkcijos kokybės. Vien praėjusiais metais ši įmonė nugalėjo nacionalinio konkurso „Inovacijos prizas“ inovatyvios įmonės kategorijoje, o tuo tarpu Lietuvos pramonininkų konfederacija apdovanojo ją kaip vieną daugiausiai eksportuojančių įmonių Lietuvoje (vidutinių įmonių kategorijoje).
„Daumantai LT“ gaminiai taip pat pasižymi aukšta kokybe ir ne kartą buvo puikiai įvertinti. Pernai „Daumantų“ pomidorų padažas be krakmolo ir konservantų pelnė aukso, majonezinis padažas „Čili“ sidabro medalius „Lietuvos metų gaminio“ konkurse, be to, konkurse „Populiariausia prekė“ jų gaminamas pomidorų padažas „Tradicinis” jau ketvirtus metus iš eilės buvo pripažintas populiariausia preke Lietuvoje.
Tokia garbės lenta pavirtina, jog nuo 1991 m. veikianti įmonė nepaliovė ieškoti naujų sprendimų ir demonstruoti, jog tikrai dar nesustabarėjo. „Savo srityje visada diktuodavome madas ir konkurentai turėdavo sekti paskui mus. Nuo pat įsikūrimo pradėjome siekti išskirtinumo, stengėmės diegti naujoves“, – patvirtina „Daumantai LT“ vadovas. – Jau iš pat pradžių nevengėme rizikuoti ir, nenorėdami kopijuoti to, kas tada buvo rinkoje, iškart pasiūlėme kitokį produktą. Tąkart – tuo metu lietuviams neįprasto švelnesnio skonio majonezą.“
Nuo to laiko įmonė toli pažengė į priekį ir užsitarnavo ne tik gerą vietinės rinkos dalį, tačiau ir įsiskverbė į ne vieną svarbią užsienio rinką ir šiandien savo prekes eksportuoja į devynias valstybes ir bando prasiskverbti į itin uždarą Norvegijos rinką. Bendra jos apyvarta siekia apie 70 mln. Lt ir ji užima maždaug po 30 proc. Lietuvos pomidorų padažų ir majonezo bei dešimtadalį kečupo rinkų. Šiuo metu įmonė gamina apie 100 skirtingų pavadinimų produktų. Negana to, šią vasarą „Daumantai LT“ atidarė naują modernų fabriką Kaliningrade, į kurį investavo 15 mln. Lt. Įvykdžius šį projektą laukia kitas su Rusija susijęs tikslas – užimti 10 proc. Rusijos pomidorų padažų rinkos. „Gal kitą kartą, kai kalbėsimės, sakysiu, jog jau norime užimti dar daugiau“, – juokiasi S.Grinkevičius.

Verslas išvystytas nuo nulio

Pasirodo, ilgas „Daumantai LT“ kelias prasidėjo nuo nulio, o dabartinis jos vadovas atėjo iš visai kitokios srities, kuri, beje, nebuvo susijusi nei su verslu, nei su maisto pramone. Dar sovietmečiu įgijęs hidrotechniko specialybę ponas Saulius atvyko į Kėdainius ir penkerius metus dirbo statybų srityje ir net buvo tapęs nuosavo statybos baro vadovu. Vis dėlto supratęs, kad tai ne jam, nėrė į verslą.
„Jį kūrėme keturiese. Jauni trisdešimtmečiai vaikinukai susimetėme po 200 rublių ir tai buvo visas mūsų įstatinis kapitalas. Pradėjome nuo to, nuo ko tuo deficito laikotarpiu pradėjo dauguma – kadangi Sovietų Sąjunga turėjo žaliavų, iš ten pradėjome vežti medieną, tada atsiradus brokerių biržai pradėjome prekiauti ten. Po kurio laiko prasidėjo privatizacija, tad nusipirkome keletą parduotuvėlių, o vėliau įsteigėme žuvies perdirbimo cechą. Ir tik po to sekė pagardai“, – visą savo kelią trumpai nupasakoja patyręs verslininkas.
Žvelgdamas į savo iš įmonės istoriją, jis patikina galintis drąsiai girtis, jog prie to, kokia dabar yra pagardų ir užgardų kokybė Lietuvoje, „Vesiga“ prisidėjo bene daugiausiai, o konkurentams belikdavo sekti paskui. „Tarkime, tokie labai paprasti pavyzdžiai: tuo metu, kai pradėjome skverbtis į pagardų, konkrečiai majonezo, rinką, majonezas buvo pardavinėjamas tik 250 ml stikliniuose indeliuose, o mes sugalvojome pasiūlyti 500 ml. Lietuviai tai priėmė teigiamai, o konkurentai po kurio laiko pasekė mumis. Kitas pavyzdys – kai žiniasklaidoje ir visuomenėje ėmė sklandyti kalbos, kad, štai, majonezas yra per riebu, jog nelabai gerai jį valgyti, iškart pagalvojome, kodėlgi mums nepagaminus neriebaus majonezo. Tai vėlgi pasiteisino“, – porą iš daugelio pavyzdžių pamini S.Grinkevičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.