Nestabili padėtis Rytų rinkose Lietuvos maisto gamintojus verčia skubiai permąstyti ir keisti pardavimo strategijas, eiti į Vakarų rinkas bei pasiūlyti jos vartotojams naują lietuviškos kokybės standartą.
Lietuvos vartotojai pastaraisiais metais vis atidžiau renkasi gamintojus ir jų produktus. Mūsų šalyje kaip niekada padidėjo dėmesys produktų sudėčiai, ingredientų kokybei. Tuo pat metu vis pažangesnės technologijos, leidžiančios gaminti maistą be priedų, kloja pamatus naujų rinkų užkariavimui. Apie tai “Veidas” kalbasi su pagardus gaminančios bendrovės “Daumantai LT” vadovu Sauliumi Grinkevičiumi.

VEIDAS: Ar Lietuvos maisto pramonėje ryškėja kokios nors naujos tendencijos ar kryptys?
S.G.: Žiūrint į pastaruosius ketverius metus galima pastebėti, kad Lietuvos vartotojai ėmė daug labiau domėtis maisto produktų sudėtimi, aiškintis, kur ir kaip gaminami ingredientai, ar jie sveiki, kokybiški. Taigi vartotojų išprusimo lygis sparčiai kyla. Gamintojai savo ruožtu vis daugiau investicijų skiria tam, kad patobulintų gaminius, juos tirtų, atsisakytų kai kurių nebūtinų priedų, ypač tokių, kurių vengia vartotojai.
VEIDAS: Ar tokia tendencija būdinga visiems gamintojams, o gal buvo ir bus tokių, kurie orientuosis tik į maisto pigumą, net jei šis pasiekiamas kokybės sąskaita?
S.G.: Manau, kad tie, kurie nori įsitvirtinti maisto pramonėje ilgam laikui, o ne greitai užsidirbti, siekia ir sieks tik kokybės. Žinoma, sveikesnių produktų gamybai reikia daugiau lėšų, laiko, žinių, nuolat diegti inovacijas, keisti technologijas. Pavyzdžiui, norint pagaminti produktus be konservantų ir būti dėl jų garantuotam, reikia atlikti galybes bandymų įvairiose specialiose laboratorijose, metų metais tirti, ar be priedų pagaminti produktai išsilaiko švieži jiems skirtą vartojimo terminą, o gal jį turime trumpinti? Tenka laikyti gaminius įvairiomis sąlygomis, juos ragauti vėl tirti ir t.t. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, kuris atsiliepia ir pardavimui, ir įmonės augimui.
VEIDAS: Bendrovė “Daumantai LT” šiemet jau aštuntą kartą gavo BRC sertifikatą. Kodėl pasirinkote siekti būtent šio maisto saugos ir kokybės vadybos įvertinimo – juk Europoje maisto produktų sertifikavimo sistemų yra ir daugiau?
S.G.: Esame įdiegę BRC ir ISO 9001. Be šių, Europoje dar yra HASPA sertifikavimo sistema, bet ją labiau pripažįsta Vokietijos, Prancūzijos prekybos tinklai. O BRC yra sukurtas Didžiosios Britanijos prekybininkams, tačiau priimtinas ir Skandinavijos šalyse. Kadangi Skandinavijos rinka buvo mūsų strateginis tikslas, dėl to ir pasirinkome šią sertifikavimo sistemą. Be to, labiausiai mums rūpėjo įsivertinti mūsų pačių įmonėje įdiegtą maisto saugos ir kokybės sistemą bei pažiūrėti, ar ji atitinka būtent tokius pripažintus tarptautinius standartus.
Pasaulyje tokį sertifikatą turinčia įmone labiau pasitiki didmenininkai: jie supranta, kad tai rimtas kokybiškos produkcijos gamintojas, kad jis mokus ir patikimas. Ir nors šis sertifikatas skirtas prekybininkams, kad jie neįsileistų prastų produktų gamintojų, tai dar vienas puikus rodiklis ir vartotojui. Jis pasako, kad ši įmonė atsako už maisto saugą ir kokybę.
VEIDAS: Jei kokybės sertifikatas toks naudingas, kodėl Lietuvoje jį yra įdiegusios tik 25 įmonės? Gal tai padaryti labai sudėtinga, gal brangu, o gal kitos bendrovės tokios sertifikato naudos neįžvelgia?
S.G.: Įmonių, turinčių šį sertifikatą, tikrai labai mažai, nors maisto pramonės šaka Lietuvoje yra pakankamai stipri, o maisto produktai eksportuojami ir į Rytus, ir į Vakarus.
Žinoma, pastangų, norint įsidiegti sertifikatą, reikia nemažai, ypač pirmą kartą. Tai daug papildomo darbo visiems, ir, be jokios abejonės, tai kainuoja, tačiau mums daug svarbiau buvo viso kolektyvo susitelkimas ir supratimas. Pirmiausia darbuotojai turi suprasti, ko ir kodėl iš jų reikia, nes kitaip sertifikatą ne tik įdiegti, bet ir išlaikyti labai sunku. Ir tas suvokimas dar kartą pakelia visų atsakomybės už kokybę kartelę.
Be to, kokybės sertifikatas ją įsidiegusiai įmonei nepaprastai naudingas ir kitais atžvilgiais. Jis susijęs ne tik su maisto sauga, bet turi įtakos ir darbo kultūros tobulinimui, saugai, darbų organizavimui, socialinei atsakomybei, skaidrumui, rūpinimuisi darbuotojais.
VEIDAS: Paminėjote šiuo metu svarbiausias eksporto kryptis. Ar jų nesujauks geopolitinė situacija?
S.G.: Įvykiai Rytuose situaciją jau sujaukė. Dabar tvyro neapibrėžtumas, niekas šiandien negali pasakyti, kuo viskas baigsis Rusijoje ir Ukrainoje. Kita vertus, visa tai turėtų paskatinti Lietuvos gamintojus skirti daugiau jėgų ir pastangų užkariaujant Vakarų Europos rinkas, į kurias patekti gerokai sunkiau nei į Rusijos. Prireiks naujų idėjų, inovacijų, bet Lietuvos gamintojai, manau, galiausiai vis tiek įsitvirtins naujose rinkose ir produktai iš Lietuvos ims masiškiau migruoti į Vakarus.
Tik iš savo patirties turiu pasakyti, kad europiečius reikės ne tik įtikinti kokybe, bet ir perprasti jų skonį. Kaip pavyzdį galiu paminėti, kad gaminame vieną Vakaruose labai populiarų “Cezario” salotoms skirtą sūrio skonio majonezą, kurio Lietuvos rinkai dar negalėtume pasiūlyti būtent dėl skonio ypatumų.
VEIDAS: Ar Vakarų rinkose lietuviams tenka konkuruoti tik su kitais Europos gamintojais, ar ir su produkcija iš, pavyzdžiui, tos pačios Rusijos, Kinijos?
S.G.: Kinija daugiau tiekia žaliavų, o ne galutinių maisto produktų. O rusiškos produkcijos Vakarų pirkėjai apskritai nelabai nori. Šiuo požiūriu mums, pagardų gamintojams, didesnė konkurentė Vakarų Europoje yra Turkija.
VEIDAS: Ar Vakarų Europos pirkėjai maisto produktams kelia didesnius reikalavimus nei lietuviai?
S.G.: Visame pasaulyje kyla vis naujos sveiko–nesveiko, skanaus–neskanaus, kokybiško–nekokybiško, alergiško–nealergiško maisto temų tendencijos. Lietuviai šiuo metu skrupulingai žiūri į maisto produktų sudėtį. Be to, daug mūsų šalies vartotojų labai lengvai patiki kiekvienu kritikuojančiu gamintojus, produktus, maisto kokybę, nors neretai tai nėra nei ekspertai, nei specialistai. Vakaruose žmonės labiau remiasi faktais ir pasitiki gamintojais, yra atsparesni bet kokiai neigiamai informacijai ir tikrai nemano, kad gamintojas visada neteisus.