"Veido" archyvas

Dėl sūnaus Linas pasiryžęs daug išverti, prireikus – ir pakovoti

Tie, kurie matė bent vieną televizijos laidą “Susitikime virtuvėje”, puikiai prisimena auksinį virtuvės šefą Liną Samėną ir yra išbandę bent vieną jo siūlomą patiekalą. Tačiau turbūt retas įtaria, kad jo namuose dažniausiai po virtuvę sukiojasi žmona Monika, o šešerių sūnui Markui nedraudžiamos nei picos, nei skrudintos bulvytės.

Jeigu tikitės išgirsti, kokia didžiulė Lino svajonė buvo tapti virėju, teks jus nuvilti. Šios profesijos atstovu pašnekovas tapo atsitiktinai, pasiūlius mamai. Ne, ne todėl, kad mokėsi blogai. Pasak Lino, mokėsi jis ne taip ir blogai, tik negalėjo pakęsti mokytojų patyčių ir įvairiausio plauko neteisybės, todėl baigdamas dešimtą klasę nusprendė mesti mokyklą ir ją baigti kartu besimokydamas amato. “Dabar Lietuvoje tik teisininkai ir vadybininkai. O mokančių amatą ne tiek jau daug ir beliko”, – dėl to pašnekovas įsitikinęs, kad be duonos kąsnio niekada neliksiąs. Į “kulinarkę”, pasak pašnekovo, jo nepriėmė dėl strumos bėdų – neva vis tiek negalės pilnų puodų kilnoti. Tuomet jis baigė mokamus kursus. Ir taip tapo virėju. O bevirdamas – ir televizijos laidų vedėju. “Sudalyvavęs laidoje “Iki pergalės! Virėjų kovos” gavau pasiūlymą vesti laidą “Susitikime virtuvėje”. Iš pradžių ketinau to siūlymo atsisakyti, nes labai nemėgstu viešumos, važiuodamas su filmavimo grupe net mašinos užuolaidėles užsitraukiu, kad tik niekas nepamatytų. Bet žmonai pavyko mane įkalbėti”, – dėsto Linas.

Namie gamina žmona

Pats pašnekovas namie su puodais draugauja retai. Maisto gaminimas jam yra darbas. “Kai aš sukiojuosi virtuvėje, lieka tokia netvarka…” – atskleidžia dar vieną priežastį, nors šypsena išduoda, kad tikrai ne pačią svarbiausią. – Dažniausiai gamina žmona, o aš plaunu indus, nors ji kur kas mieliau apsikeistų su manimi vietomis”. Tiesa, Samėnų namuose stovi indaplovė, tačiau Linui darbas rankomis atrodo ir greitesnis, ir paprastesnis.

Ne vienas turbūt norėtų  kyštelėti nosį ir į šefo virtuvę. “Stebuklingų puodų, kurie patys patiekalą išverda ar iškepa, tikrai nerasite. Virtuvė tokia pati, kaip dažnoje šeimoje. Gal tik joje daugiau įvairiausių įrankių, net prietaisą omarams darinėti ir krabams traiškyti turiu. Tačiau tik todėl, kad jie reikalingi mano darbui”, – dėsto kulinarinės laidos “Susitikime virtuvėje” vedėjas. Nepaisant virtuvės įrankių ir prietaisų gausos, virtuvės šefui pati geriausia dovana būtų geri peiliai, kurių vienas kainuoja apie 200 eurų. “Bet peilių dovanoti negalima. Tai blogas ženklas”, – šypsosi Linas.

Sūnui labiau patinka kartingai

Markas, kaip ir visi vaikai, mėgsta stebėti, kaip gaminamas maistas. “Leidžiame ir jam prisidėti. Jei po virtuvę sukiojamės dviese, dažniausiai kepame dešreles ir varškės pyragą. Sūnus ne tik plaka ar maišo. Patikime jam ir peilį, tačiau tuomet nenuleidžiame nuo Marko akių – juk peiliai pas mus anaiptol ne desertiniai. Nors labiausiai jam patiktų, kad aš gaminčiau, o jis aplink bėgiotų su fotoaparatu, kitaip sakant, filmuotų laidą apie maisto gaminimą. Paprastai Markas virtuvėje ilgai neužsibūna. Kur kas labiau jam patinka kartingai ir ledo rutulys, kurio treniruotes su džiaugsmu  lanko.

Ekologiški turgeliai – turtingųjų mada

“Žiūrėk ne ką žmonės sako, bet kaip jie daro”, – pamenu dar paauglystėje giliai atmintin įsirėžusį posakį. Todėl kai pokalbio pradžioje kavinukėje net neatsivertęs valgiaraščio Lino sūnus išsirenka karštą sumuštinį ir skrudintų bulvyčių bei gauna tėčio palaiminimą, neiškenčiau nepasiklaususi, ar tikrai jų šeima nėra sveiko, ekologiško ir visokio kitokio ypač gero maisto šalininkai. Pašnekovas nesutrinka ir nesileidžia į gražbylystes. “O kas yra sveikas maistas? – klausimu atsako į klausimą. – Salotytės? Ar jūs žinote, kaip jos buvo augintos? Gal ne kartą buvo nupurkštos chemikalais?” “Bet juk dabar tiek daug ekologiškų turgelių?” – nenusileidžiu. “Tie turgeliai daugiau turtingų žmonių mada. Ne kartą esu ten apsipirkęs – tiek, kad sumokėjau brangiau. Sertifikatai? Juos galima  nusipirkti, ką mūsų verslininkai dažnai ir daro. Ir patys turgeliai darosi nepanašūs į turgelius, kuriuose turėtų kiekvieną žmogų pasitikti ir palydėti su šypsena. Ką jau kalbėti apie bendravimą ar derėjimąsi. O juk turgus yra kilęs nuo žodžio “targavoti”, – nepasiduoda spaudimui maisto produktus parduotuvėje perkantis Linas, kurio skonio receptorių tikrai neapgausi.

Ne visi E yra blogis

Ne toks jau didelis baubas, kaip dabar piešiama, pasak pašnekovo, ir visi E. Tik skonio stipriklis E621 yra didelis blogis. “Kai pamačiau, kiek jo yra bulvių traškučiuose, baigėme su jais reikalus. Kaip ir su “Coca-cola”, nors kažkada iš didelės meilės šiam gėrimui gulėjau net ligoninėje – inkstai priminė apie save. Bet kai “Coca-coloje” kartu su imbieru ir česnaku pamarinuotą jautienos išpjovos gabaliuką kelioms dienoms pamiršau šaldytuve, radau mėsą jau išsiskaidžiusią, labiau primenančią vaikišką košelę, tada ir supratau to gėrimo žalą. Nors, turiu pripažinti, iškepta mėsytė buvo tikrai skani”, – dėsto Linas.

Vietoj omarų – kepta vištytė

Lietuvoje žinomam virėjui maistas svarbus tik tam, kad pilvas negrotų maršo. O tai reiškia, kad ant Samėnų stalo kasdien tikrai nesipuikuoja krevetės ar omarai. “Tai būna išties retai. Dažniausiai nusiperkam vištytę, ją apkepam, o tada pašaunam į orkaitę, kad gražiai apskrustų. Dar greitai pasigaminame salotų – ir vakarienė paruošta”, – trumpai drūtai vakarienę apibūdina Marko tėtis.

Vienintelio, ko Linas negali pakęsti, – šildyto maisto. Todėl Samėnų namuose jis kaskart šviežias. To paties pašnekovas tikisi ir užėjęs į kavinukę. O jei ne? “Tikrai nepabijočiau grąžinti maisto. Ir, žinoma, į tokią vietą daugiau niekada negrįžčiau”, – net nesudvejoja. Ir neslepia pasipiktinimo, kurį jam sukėlė picerijos padavėjai, atnešę picą su sugedusia vištiena. O svarbiausia, kad ji buvo skirta ne kam kitam, o vaikui… Na, šito tai jau pakęsti negalima – tik ne Linui Samėnui!