Ronald D. SIEGEL

Per daug protingi, kad būtume laimingi

Mes, žmonės, be polinkio vaikytis malonumų ir vengti kančios, turime ir kitų išlikti padėjusių savybių. Ir tai puiku. Mūsų kūnai, kad ir kokie nuostabūs, visiškai netiktų gyventi laukinėje gamtoje: neturime aštrių nagų, didelių dantų ir greitų kojų. Pamėginkite įsivaizduoti, kad šiepdami dantis ar rodydami nagus bandote išgąsdinti liūtą ar tigrą, o gal svajojate pabėgti nuo jo? Oda mūsų beveik neapsaugo, o kailis tiesiog juokingas: keli kuokšteliai viršuje, pažastyse ir aplink lyties organus. Mūsų rega ir klausa lyginant su kitomis būtybėmis nėra labai gera, o uoslė tiesiog apgailėtina (paklauskite šuns).

Tačiau mums būdingas nepaprastas gebėjimas samprotauti ir planuoti. Laukinėje gamtoje išlikome todėl, kad mąstėme. Fredas, Vilma ir kiti mūsų protėviai sugalvojo, kaip susimedžioti gyvūnų ir apsisaugoti, kad patys nebūtų suėsti. Išmoko rinkti ir auginti augalus. Kūrė kultūrą ir technologijas, mūsų gyvenimas tapo turiningas, ėmėme valdyti (o būdami neatsargūs ir naikinti) savo planetą.

Tačiau ir šis prisitaikymo mechanizmas – toks reikalingas išlikti – dažnai mus verčia jaustis taip, lyg būtume nelaimingi. Tokie nuostabūs ir naudingi dalykai kaip mąstymas ir planavimas yra svarbiausia kasdienių mūsų kančių priežastis, nes jų negalime pasidėti į šalį kaip kitų įrankių, kai tampa nereikalingi. Jie mus verčia baimintis ateities, apgailestauti dėl praeities, tūkstančiais atžvilgių lyginti save su kitais ir nuolat sukti galvą, kaip viską atlikti kuo geriau. Dėl to labai sunku ilgesnį laiką jaustis laimingiems. Kadangi nuolat mąstome, negalime iš širdies pasidžiaugti valgiu ar koncertu, išklausyti vaiką, užmigti pabudę vidury nakties. Mūsų nuotaika priklauso nuo minčių, todėl emocijos kyla ir krenta, lyg važinėtumės amerikietiškaisiais kalneliais. Vieną dieną esame protingi, žavūs, mėgstami, daug pasiekę, kitą – žiopli, bjaurūs, atstumtieji ir nevykėliai. Nebūtina itin kruopščiai išnagrinėti savo minčių, kad suprastume esą galvojimo maniakai.

Patyrinėję savo minčių turinį turbūt pastebėsite, kad dauguma jų sukasi apie praeitį ar ateitį ir siejasi su noru padidinti malonumą ir sumažinti kančią.

Pavyzdžiui, šitai rašau lėktuve, išskridau anksti rytą. Prieš sėsdamas į lėktuvą, sprendžiau, ar suvalgyti javainį su jogurtiniu desertu. Hmm, 400 kalorijų – tai daug. O jei lėktuve išalksiu? Juk dabar maisto nebetiekia.

Įsėdęs į lėktuvą susimąsčiau: „Nusnausti ar rašyti? Esu pavargęs, ar vėliau nesijausiu išsekęs, jei dabar nenumigsiu? O gal pasistūmėjus su knyga pakils ūpas?“ (Kol kas pastaroji mintis laimi.) Visos šios mintys suprantamos. Bėda ta, kad net ir kelioms minutėms užsimerkus pailsėti jos nenurimsta. Mano smegenys, jei tik nemiegu, nuolat svarsto, kaip patirti daugiau džiaugsmo ir mažiau skausmo.

Taip gyvename beveik visą laiką – paskendę mintyse, daugiau mąstydami apie gyvenimą, nei jį iš tikrųjų gyvendami. Tačiau tai, kad nepatiriame gyvenimo pilnatvės, dar nėra didžiausia bėda. Mes esame neatsparūs vienai mąstymo ligai. Mėgindami pasirūpinti, kad gerai jaustumės, apgalvojame ir visas galimybes pasijusti blogai. Kartais tai naudinga, bet dažniausiai tik sukelia nereikalingą kančią, nes neigiami lūkesčiai siejasi su įtampa ir skaudžiais jausmais.

Per dieną – netgi gerą – kyla neįtikėtinai daug neigiamų minčių.

Ką atradote? Ar jūsų smegenys uoliai stengiasi išvengti nelaimių, apmąstydamos visus blogus dalykus, kurie gali ištikti jus ar jūsų mylimuosius?

Jei taip, jūs tokie ne vieni. Štai mano paties pratimo rezultatai. Dabar jau sėdžiu kitame lėktuve, redaguoju šį skyrių; prieš tai aplankiau savo dukterį koledže ir dalyvavau tėvų savaitgalyje. Pradėjau nuo naujausių minčių ir ėjau atgal, ir štai apie kokias blogybes spėjau pagalvoti per šią valandą.

* Jei priešais mane sėdintis vyrukas atloš sėdynę, kažin, ar nesulūš mano nešiojamasis kompiuteris?

* Truputį skauda galvą – tikiuosi, neįsisopės kaip reikiant.

* Kažin, ar lakūnas išskleidė sparnų skydelius? Neseniai skaičiau, kad per pastaruosius aštuonerius metus pilotai 55 kartus užmiršo tai padaryti. Dėl to ne per seniausiai Ispanijoje sudužo lėktuvas.

* Kažin, ar dar teks aplankyti dukrą koledže? Ji jau antrakursė, turbūt jaučiasi suaugusi ir nebenorės, kad atvažiuočiau į kitą tėvų savaitgalį.

* Po galais, pacientas ką tik vėl atšaukė kitos dienos susitikimą. Tikriausiai nebepavyks susitarti su kitu žmogumi, o ekonominė padėtis prasta.

* Tikiuosi, mano dukra pasirinko tinkamą studijų kryptį. Kažin, ar jai įdomus pats dalykas, ar ji tiesiog mano privalanti to mokytis?

Ir tai vadinasi gera diena!

Gyvenimo filtras

Be paliovos mąstydami, stengdamiesi padidinti malonumus ir sumažinti kančias, filtruojame gyvenimą ir išmetame tai, kas jį galėtų padaryti turiningesnį. Mus traukia dalykai, kurie mums patinka, vengiame tų, kurie nepatinka, ir nekreipiame dėmesio į visus kitus, nesukeliančius stiprių jausmų. Nesiliaujantis tikslų siekimas trukdo pamatyti pasaulio įvairovę – taip lengvai galime pražiopsoti svarbią informaciją.

Žingsniuodamas gatve veikiausiai pajėgsiu atitrūkti nuo minčių ir pastebėti man patrauklius žmones (mielus vaikučius ar gražią moterį). Ko gero, pamatysiu ir tuos, kurie man atrodo grėsmingi, nes primena mano paties pažeidžiamumą (pavyzdžiui, labai seni ar neįgalūs žmonės) arba gali mane nuskriausti (gauja paauglių). Į visus kitus turbūt neatkreipsiu dėmesio. Per gyvenimą mes einame kaip per parduotuvę – tiesiogine prasme žvalgomės prekių ir paslaugų, kurios, mūsų manymu, padarys mus laimingus, o perkeltine prasme ieškome gražių vaizdų, malonių garsų, skonių ir kitų pojūčių. Dėl to susiaurėja dėmesys ir daug kas prasprūsta pro akis.

Atlikdami paprastą pratimą patys galite pastebėti, kad mūsų psichika linkusi visus dalykus vertinti kaip malonius, nemalonius ar jokių jausmų nekeliančius. Tai, kas malonu, mus traukia, o kas nemalonu – atstumia. Prašyčiau pasižiūrėti.

Jei esate dėmesingi, netrukus užpildysite stulpelį. Mūsų psichika be atvangos vertina aplinką, pastebi, kas mums gali suteikti malonumą ar skausmą, o viso kito nepaiso.

Tai turi savo kainą. Keliaudami galime aiškiai pamatyti šią bėdą. Ar kada nors lankėtės svečiuose kraštuose su „privalomų pamatyti“ įžymybių sąrašu, žinodami, ką norite nuveikti, bet neturėdami tam sočiai laiko? Kol skubame iš vienos vietos į kitą, mūsų protas sprendžia klausimą, kaip padidinti malonumą ir išvengti nusivylimo, kad kažką praleidome. Tai darydami pražiūrime smulkmenas: berniuką parke, vaisių pardavėją, vyrą su loterijos bilietais. Patyrę keliauninkai žino, kad nuolat siekti tikslų ir vaikytis malonumų nėra taip įdomu ir smagu, kaip tiesiog būti naujoje aplinkoje, kreipiant dėmesį į atsitiktinius vaizdus, kvapus ir garsus. Tas pats pasakytina ir apie kasdienį gyvenimą, tik, deja, daugumai labai sunku bent kurį laiką nesiekti malonumų ir tikslų, o tiesiog būti.

Bėda ne tik tai, kad nepamatome, koks turtingas yra pasaulis. Spoksodami į ką nors viliojančio galime užkliūti už šaligatvio krašto ir pasitempti čiurną arba užsisvajoję apie savaitgalį pralėkti reikiamą išvažiavimą iš greitkelio. Ar kada nors jautėtės nežinia dėl ko susierzinę, nusiminę ar sudirgę? Galbūt tai buvo kokio nors ankstesnio įvykio sukeltos emocijos likučiai. Galbūt vis dar gailitės, kad galvodami apie savo darbus neatidžiai klausėtės sūnaus, kai jis pasakojo apie svarbius dalykus? O gal mąstydami apie ką nors reikšmingo nesuvokėte, kad viršininkas jums buvo šiurkštus, ir tik dabar pajutote apmaudą?

Siekdami milijardų tuščių, į kasdienį gyvenimą įaustų tikslų galime pražiopsoti paprastus svarbius čia ir dabar vykstančius dalykus: šaligatvį, sankryžą, kitus žmones. O netrukus pamatysime, kad nebūdami sąmoningi ir nesuvokdami svarbių emocijų galime sulaukti tokių nemalonumų kaip nerimas, depresija ir priklausomybė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2017-m