Senomis kurortinio gydymo tradicijomis besipuikuojančiose sanatorijose aptarnavimo kultūra prastesnė nei SPA centruose.

Nacionalinės SPA asociacijos prezidentas Lukas Mackevičius tikina, kad priešpriešos tarp senąsias kurortologinio gydymo tradicijas menančių sanatorijų ir pastaraisiais metais atsiradusių SPA centrų iš esmės nebėra. “Kai sanatorijų administracijos suprato, kad mes nesiekiame jų sunaikinimo, nesutarimų nebeliko. Ir tik pavieniai nueinančios sovietinės sanatorinio gydymo mokyklos šaukliai vis dar burnoja, girdi SPA tėra purvo ar kremo patepliojimai, o ne rimta sveikatinimo procedūra, – tikina L.Mackevičius ir paaiškina: Bet iš tikro senosios sanatorijos irgi kopijuoja SPA centrus ir teikia ne tik sveikatingumo, o ir sveikatinimo paslaugas, kurios joms nebūdingos. Štai, toje pačioje Birštono “Tulpės” sanatorijoje teikiama daugybė paslaugų, kurias galima gauti visuose SPA centruose. O štai, Druskininkų “Spa Vilnius Sana”, nors niekada nepozicionavo kaip sanatorija, realiai teikia sanatorinio gydymo paslaugas. Šiame SPA, kaip ir bet kurioje kitoje senojoje sanatorijoje, dirba gydytojai kurortologai, o visi kiti specialistai taip pat yra įgiję medicininį išsilavinimą. Arba štai, Kaune veikiantis “Saulėja SPA” teikia net individualias gydytojo konsultacijas, gydomuosius masažus, tempimo pratimus. Kitaip sakant, daugelis SPA niekuo nebesiskiria nuo sanatorijų”.
Kad senosios sanatorijos ypač savaitgaliais teikia daugybę ne reabilitacijos, gydymo ir sveikatingumo, o sveikatinimo paslaugų, be užuolankų vardija ir parlamentinio Sveikatos reikalų komiteto vicepirmininkas Antanas Matulas.
Antra vertus, pasak L.Mackevičiaus po SPA iškaba slepiasi ir daugybė kirpyklų, manikiūro ir pedikiūro kabinetų, kurie realiai neteikia jokių sveikatinimo paslaugų, tik grožio. “Bet mes tokių nevadiname SPA, kaip kad nevadiname šiuo terminu ir įvairių šarlatanų, kurie prisirinkę lauko akmenų neva atlieka masažus su gydomaisiais akmenimis”, – dėsto L.Mackevičius.
Bet Lietuvos kurortų asociacijos vykdančioji direktorė Jurgita Kazlauskienė nėra tokia diplomatiška. Jos žodžiais, sanatorijų ir SPA centrų tarpusavio intrigos: katros įstaigos yra “tikresnės” kurortologinių tradicijų puoselėtojos, tęsiasi be atvangos. “Sanatorijoms ir SPA centras tikrai derėtų pagarbiau bendradarbiauti vieni su kitais, nes tokia vidinė konkurencija ir pjautynės niekur neveda”, – apibendrina J.Kazlauskienė.
Tad “Veido” žurnalistė nutarė pati patyrinėti, kuo iš tikro skiriasi sanatorija nuo SPA centro, jei nesi rimtai pasiligojęs ir vyksti tiek į vieno, tiek į kito tipo įstaigas su paties, o ne Valstybinės ligonių kasos apmokėtu komerciniu kelialapiu. Pateikiame “Veido” žurnalistės subjektyvius potyrius iš lietuvių dažniausiai besirenkamų populiariausių sanatorijų ir SPA centrų.

Sanatorijos vilioja klientus – mėsa nukrautais švediškais stalais
Pradėkime nuo Birštono sanatorijos “Versmė”. Deja, be užuolankų privalu pasakyti, kad, nors sanatorija pastaraisiais metais šiek tiek remontavo gydyklų, administraciniame pastate patalpas bei atnaujino dalį kambarių, didžioji dalis procedūrų patalpų ir gyvenamųjų kambarių trenkia baisiu sovietmečiu. Pilka, niūru, baugu: aplinka neteikia jokių gerų emocijų, reikalingų reabilitacijai po ligos. O, būtent su Valstybinės ligonių kasos arba akcijų metu įsigytais komerciniais kelialapiais atvažiuojantys lietuviai ir apgyvendinami šioje sovietinėje pilkumoje.
Atnaujintose gydyklose erdvu ir šviesu, bet specialistų rūškani, gyvenimu nepatenkinti žvilgsniai, vis dar trikdo.
Tiesa, visus pacientus čia tiria gydytojas, bet, jei esi jaunas ir iš pažiūros neblogai atrodai, gydytojai nematuoja net kraujospūdžio – pasiūlo patiems pasakyti diagnozę. Dar didesni kuriozai prasideda registratūroje parenkant paskirtų procedūrų laiką: masažas skiriamas iš karto po mineralinių vonių kitame korpuse, į kurį reikia bėgti apie 100 metrų per lauką. Dar įdomiau, kad masažai siūlomi iš karto pakilus nuo pietų stalo arba jauniems žmonėms nevengiama tą pačią dieną paskirti ir mineralinės vonios, ir purvo vonios. O didžiausias pasityčiojimas iš procedūros – hole už stiklinių durų ant medinių kėdžių įrengtas “aromaterapijos kambarys”. Tad besitikintiems aukštos kokybės šioje sanatorijoje, vargu bau išsipildys lūkesčiai. Sanatorija orientuota į nereiklų aplinkai, bendravimo kultūrai žmogų, kuriam svarbiausia gausiai pavalgyti prie mėsą nukrauto neribojamo pusryčių, pietų ir vakarienės valgių stalo.
Birštono “Tulpės” kambariai irgi netviska prabanga, tad labiau tinka neišlepintiems namų interjero grožio klientams. Masažuotojos, kaip ir kitos specialistės, išskyrus, vieną amžinai apniukusiu veidu registratorę, čia paslaugesnės, mandagesnės, bet procedūrų kabinetų garso izoliacija niekinė. Vos tik atsipalaiduoji, tuoj išgirsti bildesį ar iš kabineto išeinančios masažuotojos batų šlepsėjimą, kuris grąžina į “kovinę parengtį”. O daugiausia kritikos “Tulpė” nusipelno už virtuvę – neaiškios kilmės pieniškos dešrelės ar bulvių plokštainiai tikrai nieko bendro neturi su sveiku kurorto maistu. O ryte tiekiama miežinė kava gal ir sveikas siūlymas, bet alternatyva – kavos pupelių kava tikrai turėtų būti siūloma.
Tad ši sanatorija labiau orientuojasi į vidutinių pajamų ir poreikių klientą.
Užvis labiausiai Birštono sanatorijose erzina požiūris į darbą – ligoniai ir poilsiautojai “pakeliami” iš lovų jau 7 ryto: mat procedūros prasideda dar neprašvitus, o jau trečią dienos viskas baigta. Tad tam, kad spėtum apeiti visas procedūras turi lėkti iškišęs liežuvį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.