Sėsli žemaitė pagaliau ryžosi išmėginti save užsienio teatro trupėje.

Turėdama rankose dviejų metų darbo kontraktą su grakščiuoju baltu Aalto teatru Vokietijos mieste Esene, Sandra Janušaitė apgailestauja: rudenį nebegalės dainuoti Vilniuje rengiamoje Giuseppe’s Verdi operos „Ernani“ premjeroje, nes negauna tam naujųjų darbdavių sutikimo. Tačiau Elviros vaidmenį žada išmokti savarankiškai ir kantriai laukti progos, kuomet teatras, antraisiais namais buvęs dvylika metų, suteiks galimybę pasirodyti bent jau kaip viešniai.
Kodėl po tiek viename teatre praleistų metų visgi susigundė išvykti, nors anksčiau panašūs siūlymai nesuviliodavo? Nes teigia supratusi: dabar arba niekada. Sandrai netrukus sukaks trisdešimt devyneri, o sopranui keturios dešimtys metų – karjeros aukštuma, kai pasiekiama vokalinių galimybių ir emocinės brandos pusiausvyra. Kas žino – galbūt Eseno teatras, kurio spektaklius stebi gausus būrys muzikos agentų, taps starto aikštele dar įspūdingesnei karjerai? Kodėl gi nepasvajojus? Juolab Sandra – žemaitė nuo pajūrio ir moka siekti užsibrėžtų tikslų.
Kai po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradėjo dirbti teatre stažuotoja ir kurį laiką tenkindavosi mažais vaidmenukais, buvusi dėstytoja Irena Milkevičiūtė įspėjo „neužsižaisti“: jei nesieksi daugiau, gali visą gyvenimą dainuoti tarnaites. O S.Janušaitė turėjo ambicijų, tad paklausiusi protingo patarimo pradėjo savarankiškai rengti svarbias partijas ir lankyti perklausas.

Ligoms nepasiduodanti

Šiandien lengviau būtų vardinti Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro spektaklius, kuriuose Sandra nėra dainavusi: tai – visų pirma G.Verdi „Traviata“, reikalaujanti labai plačios soprano amplitudės, taip pat Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“, nors Adinos vaidmenį jame buvo parengusi dar studijų pradžioje ir atlikdavo kartu su kurso kolega Edmundu Seiliumi, šiandien sėkmingai dainuojančiu scenoje Nemoriną.
„Negali žmogus dainuoti visko“, – atsidūsta pašnekovė ir priduria, kad jos amplua scenoje ir taip nepaprastai skirtingi: „Neseniai iškart po Elzos „Lohengrine“ kitą vakarą jau teko dainuoti Grafienę „Figaro vedybose“. Ar įsivaizduojate, ką reiškia dainininkui nuo R.Wagnerio peršokti prie Volfgango A.Mozarto? Skirtingesnės stilistikos arijų sunku rasti, turi prisitaikyti kaip chameleonas. Bet neturėjau kur dingti, teko negaluojančią kolegę pavaduoti“.
Bet iš savo netrumpos žiūrovės praktikos neprisimenu nė vieno atvejo, kad kam nors būtų reikėję scenoje netikėtai pakeisti pačią Sandrą… Ji minutėlę pagalvoja ir prisipažįsta taip pat tokių situacijų neprisimenanti. Kaip pavyksta išlikti „geležinei“ ir nepasiduoti virusams? Tiesiog nekreipia dėmesio į menkus negalavimus, nors kartais gal vertėtų pasibranginti, balsą patausoti. Vietoj to pajutusi sunkumą stygose verda imbierinę arbatą ir kitą rytą vėl skuba repeticijon.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.