XXI amžius Lietuvą pasiekė nepasirengusią. Nesibaigiančių partinių kunigaikštysčių kovose nutilusius intelektualų balsus pakeitė darniai sustyguotas televizijos ekranuose išnešiotų diletantų choras, kurio riksmas baigia įtikinti, kad gyvenimas be idėjų yra be galo smagus. Dabar, kai pramogų reikalaujama ir universitetų studijose, o politikai viešai mokosi šokti ir dainuoti (tiesa, kol kas duetu, nes solo pasirodymui nebeužtenka galių), kai begaliniai ginčai sprendžiant ar vertinant vis tą patį klausimą tampa įkyrūs kaip kriminalinė kronika su dviem kasdien kartojamom pavardėm, kai tautos dainiumi tituluojamu iškiliu poetu susidomima tik jam patekus į ligoninę, kai kažkokia pramogų verslo persona, vardan trečio vyro palikusi antrąjį ir dar apsivogusi, tampa metų heroje, kai regi, jog Vilniaus – kultūros sostinės – filosofija ir praktika nebesueina, o postmodernizmo šėlsmas suvarė visą mūsų pagarbą kultūrai ir vertybėms į vamzdį, belieka paklausti savęs: ar tokia Lietuva – tikrai moderni ir drąsiai ateitin žengianti Europos valstybė, ar tik imitacija, smulkmenose skandinamų ketinimų programa?
Taip, esu meno pasaulio žmogus, kuriam daug kas jį supančiame pasaulyje atrodo kiek kitaip nei ekonomikos ar politikos analitikui. Kartais galvoju – ko čia jaudinuosi dėl tų dalykų, kurie tiesiogiai mano profesijos neliečia. Ogi dar kaip liečia! Modernų gyvenimo būdą prarandanti ir ne ten akcentus sudėjusi visuomenė kartu netenka įvairovės poreikio, tampa konservatyvi, uždara, pikta, įtari.
Laiku tokiai visuomenei mestelėtas “Facebook” formatas. Mažai kas ir galvoja, kad iliuzinis ir absoliučiai tuščias bendravimo turinys ryja laiką, energiją, devalvuoja asmenybę, užmuša kūrybinį pradą. Masiškas dalijimasis tik vartojimu grindžiamu asmeniniu gyvenimu to gyvenimo kokybės nepakelia. Po penkių valandų internete žmogus tampa kūrybiškai neįgalus. Tiesa, galiu tvirtinti, kad valingai asmenybei šie pavojai nebaisūs. Tačiau, žvalgantis aplinkui, valios stygius visuomenę sukausto, slopina iniciatyvą, rizikos džiaugsmą ir inovacijų geismą. Išsivysto automatinis mąstymas ir nuolat kartojami tie patys veiksmai.
Štai neseniai uždaryta puiki kavos parduotuvė Kauno senamiestyje. Dabar jos vietoje – kava išsineštinai. Šalia dar trys tokios išneštuvės veikia. Kuri bankrutuos pirma? Ar ir verslo srityje neatsiliekame? Dabar net apnuoginta akis mato – Lietuvoje beliko tik stambusis verslas. O kai nėra vidutinių ir smulkiųjų verslininkų sluoksnio, iš kur augs nauji, moderniai mąstantys gabūs verslo žmonės?
Kai kūrė Bethovenas, tuo pačiu laikotarpiu Vokietijoje buvo per 10 tūkst. kompozitorių (įskaitant muziką kūrusius kunigaikščius ir princeses). Vyko aktyvi atranka. Pasakoja, kad vis negalintis pagarsėti muzikantas muziką kūrė netoli Leipcigo augusiame medyje… Ar sulauksime naujų bethovenų, kai muziką užsako, kuria ir vertina tik keli tie patys asmenys?
Panašiai ir mūsų kažkada garsėjusio mokslo sektoriuje: dabar visokiais būdais siekiama mokslo didžiavyrius suvaržyti itin biurokratizuotu jų veiklos vertinimo ir skatinimo administravimu. Girdėjau, kaip garsus pasaulyje mokslininkas lietuvis su nuoskauda sakė, kad Lietuvoje dirbti kūrybinio darbo neapsimoka. Krizės daugeliui kontrolės institucijų tapo priedanga teikti tokias rekomendacijas, dėl kurių visas kūrybinio, t.y. unikalaus, darbo rezultatas tampa nacionalizuojamas biurokratinio kontrolės aparato gerovės vardan.
Lygiai tas pat ir meninės kūrybos arimuose: autorinė sutartis verčia mane tapti kontrabandininku. Jau žinau ne vieną atveją, kai geriau apsimoka dirbti labdarai, nei turint autorinę sutartį.
O dirbančio pensininko padėtis? Kur dingsta visi tie pinigai, kurie nugvelbiami nuo modernios Lietuvos viziją turinčių žmonių pasiaukojamo darbo ir įniršio tarnauti tėvynės, o ne Anglijos viešbučių savininkų ar Ispanijos plantatorių naudai?
Rimtųjų mokslų specialistams menininko pastabos gali kelti šypseną… Seniai buvo žinoma, kokia sausra tvyro vienoje didelėje girioje. Apie tai daug metų kalbėjo ir kalbėjo, svarstė ir svarstė specialistai, politikai, ekonomistai. Ir tuomet bevardis Poetas išdžiūvusios girios gilumoje sukūrė fontaną. Ir visi miško žvėrys numalšino troškulį. Svarbu sukurti, kad ir svajonėse, kažką, kas numalšins.
Taigi ir sapnuoju, kad visa, apie ką čia rašau, tik sapnas. O kai nubundu – sapnuoju toliau. Kada, anot Friedricho Nietzsche’s, baigsis tie dienos sapnai ir prasidės tikrovė, kurioje nevaržomai kursime kitokią, modernesnę ir savo piliečiais bei jų darbais besididžiuojančią valstybę?

Įkirta
Ar dabartinė Lietuva tikrai moderni ir drąsiai ateitin žengianti Europos valstybė, ar tik imitacija, smulkmenose skandinamų ketinimų programa?