"Veido" archyvas

Tikriausiai ne kartą esate pamiršusi įžadus laikyti liežuvį už dantų ir kam nors papasakojusi apie geriausios draugės pastangas susirasti vyrą ar atsikratyti antsvorio? Tačiau kai pasklinda gandų apie jus, labai knieti rasti tą, kuris juos skleidžia, ir… iškabinti akis!

Apkalba ne tik moterys

Psichologai tikina, kad gana ilgus liežuvius turi ir vyrai – pasirodo, ką nors apkalbėdami jie patiria ne menkesnį malonumą nei moterys. Tad jeigu apie save išgirsite apkalbų, piktų paskalų ar net šmeižto ir norėsite rasti tą, kas jas skleidžia, teks apklausti ne tik dailiosios lyties atstoves…

• Dažniausiai paskalas nešioja savimi nepasitikintys, labiau už viską aplinkinių nuomonę vertinantys ir nuo jos priklausomi žmonės. Paprastai jie labai kenčia dėl dėmesio trūkumo, todėl bando jį atkreipti pasakodami apie kitus žmones. Taip pasijunta svarbesni (juk ne kiekvienam lemta pamatyti, kaip flirtuoja du šeimas turintys kolegos ar sužinoti, apie ką buvo kalbama už uždarų durų), netgi galingi. Deja, apsakydami, ką matė ir girdėjo, plepučiai dažnai iškraipo faktus arba prikuria nebūtų dalykų – tiesiog dėl to, kad pasakojimas būtų įtikinamesnis, o pasakotojas – žavesnis.

• Apkalbėti kitus linkę ir norintys įgyti autoritetą. Deja, “visažiniai prie upelio” neilgai jaučiasi populiarūs ar labai svarbūs. Ir tikrai niekas nesiperša jiems į draugus – su ilgaliežuviu tiesiog baisu susidėti.

• Paskalų nešiotoju dažnai tampama turint piktų kėslų: už ką nors atkeršyti, pažeminti ir t.t. Tuomet žmogus gali pasidaryti saldus kaip cukraus vata, stengiasi įgyti pasitikėjimą (deja, jam tai puikiai pavyksta!), išprovokuoja atvirus pokalbius, o paskui cituoja ką išgirdęs tam, kam reikia, pvz., darbdaviui.

• Dar viena ilgaliežuvių kategorija – savo nuobodžiu gyvenimu nepatenkinti žmogeliai, kurie pasijunta gyvi tik tada, kai neakivaizdžiai dalyvauja kitų gyvenime. Keisčiausia, kad juos sujaudina tik liūdnos žinios – tuomet tikrai būna kuo pasidžiaugti. Pavyzdžiui, parypuoti: “Įsivaizduoji, Ramunės automobilį pavogė. Aha, tą patį, kurį gavo dovanų iš meilužio. Pavažinės autobusais, supras, kaip paprastos moteriškės gyvena…”

Gal jau esate sąmokslininkė?

Patekote į naują kolektyvą, kuriame nieko nepažįstate. Vieną dieną išgirstate, kad prie lango sėdinti kolegė melagė ir ja negalima pasitikėti, kitą – kad sekretorės vyras alkoholikas, trečią – kad direktorius turi meilužę, kuriai nupirko brangų automobilį. ir t.t. Jeigu užduosite informatoriui bent kelis klausimus ar bent jau palinksėsite galva, tą pačią akimirką tapsite apkalbų sąmokslininke. Tad kaip elgtis?

Iš tokios padėties išsisukti nelengva, ypač jeigu norite išlikti mandagi arba nenorite paskalų skleidėjo dėmesio atkreipti į save. Tiesiog stenkitės nedalyvauti “intymiuose” pokalbiuose, net jeigu bus sunku atsispirti pagundai daugiau sužinoti apie žmones, su kuriais dirbate.

Kovoti ar geriau patylėti?

• Pabandykite gintis tyla. Šis patarimas tinka tuomet, jeigu apkalbos labai gadina nuotaiką, tačiau nekenkia jūsų reputacijai, asmeniniam gyvenimui, santykiams su draugais, netrukdo dirbti. Arba neišsiduokite, kad žinote, kas apie jus kalbama, arba apsimeskite, kad visiškai nesijaudinate dėl to, ką apie kokį nors jūsų poelgį, šukuoseną, paslaptingą gerbėją ar vaikus mano bendradarbiai, juolab kaimynė iš trečios laiptinės ar kolegės draugės pusseserė… Gali būti, kad nenulaikantys liežuvio už dantų iš tikrųjų neturi jokių piktų kėslų – tiesiog nemano, kad narstydami jūsų kaulelius daro ką nors blogo. Dažniausiai tokie žmonės ir apie save iškloja beveik viską, netgi tokius dalykus, apie kuriuos nederėtų pasakoti arba kitiems žmonėms yra tabu…

• Išplakite šarkas patarškas šmaikščiu liežuviu – patikrinkite, ar juokas iš tikrųjų yra geriausias vaistas nuo apkalbų. Šį būdą panaudokite tada, jei negalite pakęsti, kad darbe nuolat linksniuojamas jūsų vardas, aptarinėjamas kiekvienas žingsnis ar skleidžiamos visokios nesąmonės. Parodyti, kad turite puikų humoro jausmą tikrai verta, kai apie jus pasklidusi informacija nėra antis (jūs nunešėte pareiškimus į santuokų rūmus, tačiau nenorite, kad kas nors apie tai žinotų ir t.t.). Neigti akivaizdų faktą nelabai gražu, nes gerai žinote, kad tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja. Telieka susijuokti ir “patvirtinti” gandus taip, kad liktų neaišku – tuoksitės jūs ar ne. “Kas gi žiūrės į mane po dešimties metų, todėl pamaniau, kad reikėtų šį žingsnį žengti kaip tik dabar. Chi chi chi…”

• Turite bėdų su žmogumi, kuris viską mato ir viską žino? Jeigu labai norite jį užčiaupti ar bent jau pamokyti, leiskite kitiems suprasti, kad vargšeliui reikia akinių arba klausos aparato. Tarkime, susitarėte kartu papietauti su senu draugu ir šis atvažiavo pasiimti jūsų iš darbo. Netrukus visas kolektyvas sužinojo: esate begėdė, kuri apgaudinėja vyrą su šviesiaplaukiu vyriškiu, turinčiu prašmatnų juodos spalvos automobilį. Jūsų atsakas: kam nors prisipažinkite, kad iš tikrųjų buvote susitikusi su žaviu vyriškiu, bet jis – tamsiaplaukis, o jo “ratai” – balti… Galbūt įvyks stebuklas ir paskalų nešiotojas neturės su kuo dalytis gandais – tiesiog niekas nenorės klausytis jo paistalų.

• Bendradarbis ar bičiulis nustoja su jumis kalbėtis, tačiau jūs nežinote tokio elgesio priežasties? Juk dingsties supykti tarsi ir nebuvo: nieko blogo nepasakėte, neįžeidėte, nepažeminote… Būti kartu, kai tvyro įtampa, tikrai nesmagu, todėl nelaukite, kol debesys išsisklaidys. Geriau pabandykite sužinoti, kas nutiko. Galbūt žmogui kas nors pakuždėjo, kad už akių iš jo tyčiojatės, apkalbate, skundžiate ir t.t. Atvirai apie tai pasikalbėkite. Jeigu pavyks išsiaiškinti, kas tas piktadarys, siekiantis judu sukiršinti, nemėginkite iškabinti jam akių – taip tikrai nieko nepešite.

• Jei jus nuolat kas nors apkalba, pasvarstykite: gal iš tiesų ką nors darote ne taip ar suklydote. Tačiau tai nereiškia, kad visų akivaizdoje turite muštis į krūtinę, teisintis ar aiškinti, kad paskleisti faktai neatitinka tikrovės. Jeigu neatsispirsite pagundai atgailauti – kaip tik parodysite, kad turite silpnų vietų, nejaučiate savo vertės. Jeigu “nervai nelaiko” ir norite pagaliau užkirsti kelią apkalboms – pabandykite pasikalbėti su jų skleidėju: tiesiai paklauskite, ko jis siekia. Gal apkalbos liausis, nes jūs susidraugausite? Arba žmogelis nustos pliaukšti liežuviu, nes nemėgsta aiškintis santykių? O kaip su “priešu” kalbėtis? Jokiu būdu nekelkite balso, nekibkite į atlapus – kalbėkite kiek įmanoma ramiau. Beje, gali būti, kad pleputis net nenutuokė, jog jums kenkia…

• Jeigu nenorite, kad jus apkalbinėtų, pati nevirskite kūmute. Kitaip tariant, nesakykite už akių to, ko neišdrįstumėte pasakyti girdint aptariamam žmogui. Negana to: visada prisiminkite, kad kiekvienas ištartas žodis gali būti panaudotas prieš jus, todėl reikia žinoti, kada prikąsti liežuvį. Pavyzdžiui, tikrai neverta su kolegomis aptarinėti “neišmanėlio, nevėkšlos, puspročio” direktoriaus – kas nors jūsų žodžius būtinai jam perduos… Kalbėdama apie kitą, stenkitės neperžengti ribų ir geriau neturėkite piktų kėslų.

• Pagalvokite, kodėl apie jus pasklido gandas, esą apsimetėte, kad sergate, o iš tikrųjų išskridote į kelionę. Gal kada nors pasakėte, kad turite pažįstamą daktarą, kuris kartais jums padeda? Gal, užuot dirbusi, vartėte kelionių agentūrų katalogus? Tada prisiminkite, kas buvo šių įvykių liudininkai ir būdami su jais tylėkite kaip žuvis…

Penki pravartūs dalykai

1. Žmonės labiau pasitiki tais, kurie moka laikyti liežuvį už dantų, todėl tada, kai negalite pasakyti nieko gero, geriau tiesiog patylėkite…

2. Apkalbantys ir šmeižiantys kitus dažniausiai daugiausia informacijos atskleidžia ir apie save…

3. Kai paslaptį žino du, tai jau nebe paslaptis. Jeigu esate labai uždara, paslaptis galite patikėti nebent savo atvaizdui veidrodyje…

4. Jeigu norite susipykti su žmogumi, išpasakokite jo paslaptis kitiems.

5. Visada būkite pasirengusi, kad jūsų žodžiai grįš atgal, tik smarkiai iškraipyti.