Šiuolaikinį jaunimą užguls ne vien esamų ir būsimų pensininkų išlaikymo našta. Kai kurie dabartiniai jaunuoliai po gero dešimtmečio taps šalies vadovais. Norint atspėti, ko iš jų laukti, vertėtų pasvarstyt, iš kokių šaknų išaugo nūnai vis dar įtakingi šalies politiniai lyderiai.

Vyresnio ir vidutinio amžiaus sovietinės nomenklatūros atstovai pelnė taškų už darbus. Tiesa, ne šiaip už darbus, o už tokius, kurie palankiai nušviesti. Keliai, tiltai, elektrinės stovės ilgai. Tegul ilsisi ramybėje – darbai ir kūrėjai.

Įdomesni kiti, kurie lyg ir mažiau nuveikė, tačiau laikomi „nesusitepusiais“ ar bent mažiau „susitepusiais“. Kultūriškai (kartais ir dinastiškai) jų šaknys driekiasi į tarpukario Lietuvą, kuri nuo televizinės kasdienybės atšokusiems piliečiams atrodo kaip sektinas „prisiminimas apie ateitį“.

Ar neteko sutikti Sąjūdžio šauklių, vedlių ar šiaip aktyvių veikėjų, kurie gūdžiu sovietmečiu stūksojo kaip nepajudinami akmenys? Komunistų valdžios nepriėmė, net į komjaunimą nestojo, tyliai sau kažką skrebeno, kur nereikia – nepasirašinėjo, sovietinius mitingus ignoruodavo ir visaip kitaip rezistavo. Viešai gal ir nepastebimai priešinosi, o širdyje audringai.

Užgriuvus permainoms su tokiais žmonėmis sieta nemažai vilčių. Bent jau tie, kurie ieškojo moralinių atramų, labiau vertino idėjinį tvirtumą, o ne vadybinius sugebėjimus. Kai kurie iš grynuolių, apie kuriuos kalbame, ant Sąjudžio bangos pateko į valdžią. Su savimi jie atsinešė ir charakterio bruožų, kurie galbūt labai pravertė tyliai ir dorai rezistuojant, tačiau nebuvo itin naudingi valdžios žmogui. Rezistentas neprivalėjo būti nei patiklus, nei komunikabilus, nei visiems lipšnus – tegul nomenklatūros mokyklą perėję veiksniai visur pralenda.

Sovietinė santvarka nebuvo demokratiška – aplinkybės nevertė nei labai paisyti kito nuomonės, nei kolegialiai priimti sprendimų. Nebuvo nuo valdžios nepriklausomų įmonių, įstaigų, visuomeninių organizacijų. Visur vadovai būdavo parenkami: iškeliami arba nuimami.

Su Sąjūdžiu ir Nepriklausomybe atėjus dar ir laisvei, visuomenė suskato kurti pati save. Bet visiems žinomas posakis, esą ledai pajudėjo, tinka ir kitokiam palyginimui: juk prasidėjus ledonešiui juda ne kokie nors bičių aviliai, o vis to paties ledo gabalai.

Politinėje erdvėje atsirado bent kelios daugiau ar mažiau autoritariškai tvarkomos partijos, iš kurių ekskomunistai, sukūrę Lietuvos demokratinę darbo partiją, vėliau tapusią Lietuvos socialdemokratų partija, buvo bene judriausi savo organizacijos viduje.

Narystė ES įspraudė ledonešį į aiškias „klimatines sąlygas“. Tegul ledai sau plaukia, o atmosfera tokia, kad upė veikiausiai vėl neužšals. Galima leistis į alternatyvios istorijos fantazijas ir svarstyti, kuris pašalas būtų buvęs geriau – tautinis ar  nomenklatūrinis? Nei viena, nei kita įsitvirtinusi jėga nebūtų vengusi patriotizmo – gal skirtųsi spalvos ir mastas. Kentėtų atsvarų ir patikrų kūrimas valstybės lygmeniu, užtat visur būtų renčiamos sąsparos ir atramos: į plyšius kalamos volės – patikimi žmonės.

Partijoms ištikimi kadrai ir dabar „įkalami“ į reikiamas vietas, tačiau valstybinių institucijų sistema nėra pridusinta, kaip tai įvyko Rusijoje, Baltarusijoje. Užtat daugelio partijų viduje matome kokį nors vieną nepamainomą lyderį palaikančių sąsparų ir atramų statinius. Taip suramstytos partijos veikiau yra „šeimos“, o ne demokratinės organizacijos, kuriose autoritarizmui kelią užkerta atsvaros ir patikros.

Žmogaus prigimtis lanksti, ir politinis jaunimas veikia pagal aplinkybes. „Juodųjų buhalterijų“ bylose matome nomenklatūrinės praeities nepaženklintus jaunus veidus. Išmintinga būtų puoselėti demokratiją, o ne pasikliauti jaunyste.