Pirmasis Naujųjų metų mėnuo atidarys dar vieną kino verslo sezoną su daug žadančiomis premjeromis. Švęsime dvi lietuviškas premjeras, repertuarą šildys bent trys ryškūs pretendentai į “Oskaro” nominacijas, o prancūziško kino mėgėjus džiugins San Sebastiano kino festivalio čempionas Francois Ozonas ir tradicinis renginys “Žiemos ekranai”.

Didelis pasirinkimas. Žanrų mišrainė. Daug pagundų. Nenuspėjami skanėstai. Milžiniška konkurencija. Aktorių siurprizai. Repertuaras tikrai atrodo perkrautas premjerų, ir kažkam bus lemta pralaimėti. Norėtųsi, kad lietuviški filmai išsilaikytų galingi kuo ilgiau, bet jie debiutuoja nelygiomis sąlygomis.
Mūsų Kultūros ministerijos finansavimą gavusi ir trejus metus gaminta “Aurora” (“Vanishing Waves”) premjerą Lietuvoje organizuoja tikrai neatsakingai. Kartu su “Aurora” paleisti ir mokesčių mokėtojų pinigais paremti filmai “Tadas Blinda. Pradžia” ir “Miegančių drugelių tvirtovė” jau seniai pasižymėjo nacionaliniame repertuare. Tiesiog juokingai skamba socialiniame tinkle esantis skelbimas, kad ieškoma savanorių, kurie nemokamai atliktų prodiuserei privalomas užduotis ir skatintų žiūrovus nusipirkti bilietus. Toks atsainus požiūris ir negebėjimas susitarti su platinimo bendrovėmis rodo nepagarbą filmo režisierei ir drąsiems vaidmenims atsidavusiems aktoriams.
Pagal sutartį “Aurora” privalėjo startuoti 2012 m., bet filmas be jokios pateisinamos priežasties vėluoja, nors Europos, Azijos ir Amerikos festivaliuose rodomas jau nuo liepos mėnesio. Čia svarbu paminėti, kad Lietuvoje nėra atsiskaitomybės už išleistus pinigus ir niekas nekontroliuoja įsipareigojimų vykdymo (bent jau kine), o gudrūs prodiuseriai naudojasi valdžios institucijų suteikiama laisve. Belieka tikėtis, kad naujasis Lietuvos kino centras mėgins išspręsti šią opią problemą.
Priminsime, kad užsienyje “Aurora” įvertinta labai prieštaringai ir nevienodai.

Šeimos paslaptys apsinuogina prie švenčių stalo
Nė vieno lito iš valstybės kišenės neprašiusi, privačių rėmėjų lėšomis finansuota ir vos per devynias dienas nufilmuota drama “Tyli naktis” neturėjo tiek daug skambių ambicijų, bet režisierius Maris Martinsonas ir prodiuserė Linda Krukle prieš metus pasirašė sutartį su platinimo bendrove “Meedfilms” ir susitarė dėl konkrečios nacionalinės premjeros datos su “Forum Cinemas”. Svarbu ir tai, kad filmo autoriai investuoja papildomų lėšų į filmo reklamą bei viešinimą, nes turi tikslą užfiksuoti rezultatą ir susigrąžinti minimalistinį gamybos biudžetą.
Kontroversiškas filmas “Tyli naktis” netikėtai atskleidžia M.Martinsono gebėjimą provokuoti ir šokiruoti. Jis užduoda daug labai nepatogių klausimų. Režisieriaus ir scenarijaus autoriaus sumanymai patiks tikrai ne visiems, bet jo geri ketinimai bus pastebėti ir aptarinėjami. Dramoje nėra jokių efektų, santykių aistros kaista kambariuose ir vonioje su trumpu išėjimu į barą, tad visas krūvis tenka aktoriams, parašytoms situacijoms ir jas stebinčiam operatoriui Feliksui Abrukauskui.
M.Martinsono dialogai pasižymi kandžiu humoru ir savita ironija su dvigubu dugnu. Į tironišką homofobo vaidmenį įsijautęs Kostas Smoriginas nardo lyg žuvis vandenyje ir teikia rimtą paraišką “Sidabrinei gervei”. Viktorija Kuodytė ir Leonardas Pobedonoscevas taip pat deramai išnaudoja jiems suteiktą galimybę, bet didžiausių komplimentų nusipelno Valda Bičkutė: drąsiam, provokuojančiam ir intymiam vaidmeniui ryžtųsi ne kiekviena aktorė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.