2012 m. Londono olimpiada įeis į istoriją kaip geriausiai organizuota olimpiada nuo žaidynių atkūrimo pradžios. Didžiausi nuopelnai dėl to tenka ne kam kitam, o 70 tūkst. savanorių, tarp kurių buvo ir 137 lietuviai.

34 metų Vaida Limanauskaitė pastarąsias keletą savaičių gyveno euforijos kupinu Londono olimpinių žaidynių ritmu. Lietuvos olimpinės misijos savanore dirbusiai lietuvei tai prilygo didžiausios svajonės išsipildymui ir ji tetroško vieno: kad šios olimpinės žaidynės niekada nesibaigtų.
Jau trylika metų Londone gyvenančią Vaidą, kaip ir kitus apie 70 tūkst. olimpiados savanorių, didžiausias pasaulyje sporto renginys visiškai įtraukė. Būdavo dienų, kai ji darbą pradėdavo penktą ryto, o baigdavo tik gerokai po vidurnakčio. Būdama olimpiados savanorė Vaida kiekvieną savaitę turėjo galimybę pasiimti po vieną laisvą dieną, bet nejautė jokio poreikio ilsėtis, priešingai – nenusakoma jėga traukte traukė į Olimpinį kaimelį.

Olimpines žaidynes surengė savanoriai

Su panašia euforija apie ką tik pasibaigusią olimpiadą kalba ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių savanoriai. „Norėčiau kada nors būti palaidota su savanorio apranga…“ – BBC žurnalistei sakė britė Kirsten.
Londono olimpiados savanoriai minioje išsiskyrė ryškiais violetinės ir raudonos spalvų marškinėliais ir tokiomis pat kepurėlėmis, na, o kai kurie lietuvių savanoriai, palaikydami saviškius, vilkėjo žalius marškinėlius. „Dirbti čia yra rojus. Mūsų gyvenime atsivers didžiulė tuštuma, kai visa tai pasibaigs. Bus labai keista, kai nebereikės keltis pusę penkių ryto, o namo grįžti vidurnaktį“, – žaidynių uždarymo išvakarėse guodėsi Mike’as Whittakeris, kuriam olimpiniame Londone patikėta anaiptol ne kiekvienam savanoriui įveikiama užduotis – masažuoti pavargusius sportininkų raumenis, pradedant nuo mažai kam žinomų atletų ir baigiant didžiausiomis žvaigždėmis.
Iš tiesų savanoriai olimpiados dienomis atliko pačius įvairiausius darbus: dirbo asistentais stadione, vežiojo olimpinių delegacijų narius, rūpinosi jų apgyvendinimu ar net papildė žaidynių medicinos personalą, jei tai daryti leido savanorio išsilavinimas. Taigi vieni savanoriai daugiau nei dvi savaites praleido nukreipinėdami žiūrovus į jų vietas stadione, o kitiems nusišypsojo sėkmė visą šį laiką būti šalia didžiausių sporto žvaigždžių ir iš labai arti stebėti, kiek daug jų pastangų pareikalauja išsvajotieji olimpiniai medaliai.
Tarp tų laimingųjų pateko ir 22 metų klaipėdietė Greta Laučkaitė, liepą baigusi architektūros inžinerijos studijas Glazgo (Škotija) universitete. Vos gavusi diplomą namo lietuvė neskubėjo – iš maždaug 240 tūkst. atrankoje į savanorius dalyvavusių pretendentų ji pateko tarp 100 tūkst., kurie organizatorių buvo pakviesti pokalbio, o galiausiai sulaukė kvietimo prisidėti prie spalvingosios Londono savanorių armijos.
G.Laučkaitei, kaip Lietuvos olimpinio komiteto asistentei, teko sutikti ir išlydėti sportininkus, jų trenerius, gydytojus ir kitus delegacijos narius, dirbti vairuotoja bei pasirūpinti, kad nieko nestigtų Lietuvos krepšinio rinktinei, kurios pagalbininkės pareigos jai buvo patikėtos. „Mano darbas buvo užtikrinti, kad vienintelis krepšinio komandos rūpestis būtų varžybos“, – apibendrina Greta.
Per tris savaites lietuvė turėjo tik vieną laisvadienį. Kaip ir visi savanoriai, ji džiaugiasi įgijusi neįkainojamos patirties, be to, turėjusi neeilinę galimybę pabendrauti su sportininkais ir gyvai stebėti rungtynes. G.Laučkaitė matė visas rungtynes, kuriose žaidė Lietuvos krepšinio rinktinė, buvo arenoje ir tuomet, kai finale dėl olimpinio aukso grūmėsi JAV ir Ispanijos komandos. Beje, po šių varžybų lietuvė prasilenkė su buvusiu Kalifornijos gubernatoriumi Arnoldu Schwarzeneggeriu, kurį pastebėję žiūrovai iškart puolė fotografuoti.
Galimybe gyvai pamatyti sportininkų pasirodymus, kai tik atsirasdavo tam laiko, džiaugėsi ir kita mūsų kalbinta savanorė V.Limanauskaitė.
„Mačiau, kad mūsų krepšininkams pakelti pralaimėjimus buvo tikrai nelengva. Po pralaimėtų rungtynių tvyrodavo tokia didelė įtampa, kad nežinodavai, kur akis dėti. Tuomet stengdavomės nuo jų laikytis atokiau“, – įspūdžius pasakoja ką tik į Lietuvą grįžusi G.Laučkaitė.
Londone lietuvei teko patirti ir keletą nuotykių. Atvykdama į žaidynes Greta visiškai neturėjo patirties vairuoti kairiąja puse, todėl kai jai teko automobiliu vežti per intensyviu eismu garsėjantį Londoną mūsų šaulę Dainą Gudzinevičiūtę ir olimpinės delegacijos vadovą Algirdą Raslaną, manė, kad iš baimės širdis į kulnus nukris. „Stengiausi važiuoti lėčiau, ir visi sakė, kad vairuoju neblogai“, – vėliau lengviau atsikvėpė savanorė.

Savanoriai perima samdomų darbuotojų pareigas

Nė kiek nepagražinsime teigdami, kad Londono vasaros olimpines žaidynes surengė būtent savanoriai. Savanoriai olimpiadose nėra naujiena, bet pirmą kartą olimpiados organizatoriai juos išnaudojo taip efektyviai.
Visų pirma savanorių atsakomybės ribos šiose olimpinėse žaidynėse gerokai prasiplėtė – nemokami savanoriai, tarp kurių buvo daug įvairių sričių profesionalų, perėmė didelę dalį darbų, lig šiol tekdavusių samdomiems darbuotojams. Darbai buvo paskirstyti pagal savanorių patirtį ir kvalifikaciją. Savanorių buvo pilna visur ir jie ne tik skleidė gerą nuotaiką žiūrovams, bet ir atliko išties milžinišką nematomą organizacinį darbą.
Beje, britai jau kuris laikas aktyviai skatina savanorystę ir atleistus samdomus darbuotojus savanoriais keičia jau netgi biudžetinėse įstaigose, tarkime, bibliotekose ar muziejuose. Savanorių bibliotekininkų skaičius per pastaruosius penkerius metus šalyje šoktelėjo net 70 proc.
Londono olimpinių ir parolimpinių žaidynių organizacinio komiteto darbuotojų bei savanorių skaičiaus santykis atrodo tikrai įspūdingai: už algą komitete dirbo apie 7 tūkst., o vien tik už retą progą paspausti mėgstamam sportininkui ranką – apie 70 tūkst. žmonių. Kaip „Veidą“ informavo Londono olimpiados organizacinio komiteto atstovė Julie Burley, į savanorius buvo atrinkti ir 137 lietuviai.
Tiesa, „The Economist“ apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad dar maždaug 100 tūkst. žmonių atliko įvairius organizacinius darbus pagal terminuotas rangos darbų sutartis, o tai reiškia, kad jų darbas irgi kainavo. Be to, nepaisant didžiulės nemokamos darbo jėgos, Londono olimpinių žaidynių sąmata perkopė 9 mlrd. svarų sterlingų, o tai kelis kartus daugiau, nei buvo numatyta planuojant pradinį biudžetą. Ši Londono olimpiada yra pati brangiausia iš visų lig šiol vykusių.
Į olimpines žaidynes buvo mestos didžiulės tiek mokamos, tiek nemokamos pajėgos, kai daugelyje Didžiosios Britanijos viešojo sektoriaus sričių darbuotojų pastaruoju metu buvo nuolat mažinama, todėl britai, žvelgdami į visus šiuos pokyčius ir ką tik pasibaigusias vasaros olimpines žaidynes, įžvelgia nemažai kontrastų. Pavyzdžiui, kad ir toks faktas: gegužę dėl darbuotojų mažinimo Hitrou oro uoste buvo susidariusios didelės eilės prie pasų tikrinimo postų, o štai per olimpiados metu vykusius saugumo patikrinimus minios žmonių judėjo itin greitai, nes tuo rūpinosi daugybė darbuotojų.
Vis dėlto savanorių, kuriems ne tik nebuvo mokamas atlyginimas, bet ir nesuteiktas apgyvendinimas, o miegui kartais net nebelikdavo laiko, indėlis į 2012 m. Londono olimpiadą yra neginčytinas. Būtent dėl beribio savanorių entuziazmo šios olimpinės žaidynės dar ilgai bus prisimenamos ne tik kaip brangiausios, bet ir kaip geriausiai organizuotos. Be to, šiandien galima tik spėlioti, kokia būtų tikroji olimpinių žaidynių kaina, jei ne jų geranoriška pagalba.

Vis daugiau savanorių įtraukiama ir į sporto renginius Lietuvoje
Organizuojant 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionatą Lietuvoje buvo pasitelkta apie pusantro tūkstančio savanorių. Kaip sako Lietuvos krepšinio federacijos vykdomasis direktorius Paulius Motiejūnas, tai buvo pirmas sporto renginys Lietuvoje, kuriame turbūt maksimaliai išnaudotos savanorių pajėgos.
Pasak P.Motiejūno, Lietuvoje yra daug patyrusių, puikiai savo darbą išmanančių savanorių, kurių pagalba nuolat naudojamasi įvairių čempionatų metu. Pavyzdžiui, ką tik Vilniuje pasibaigusio Europos jaunių (U18) krepšinio čempionato organizatorių komandoje dirbo apie dvidešimt samdomų darbuotojų ir apie septyniasdešimt savanorių. „Taigi savanorių buvo triskart daugiau. Tai labai didelė pagalba. Dauguma savanorių yra tikrai aukštos kvalifikacijos, bet ar jie galėtų kada nors pakeisti didžiąją dalį dabartinių samdomų darbuotojų, sunku pasakyti – tokios praktikos mes dar neturime“, – svarsto P.Motiejūnas.
Savo tėvų turizmo įmonėje vadybininku dirbantis 27 metų vilnietis Mykolas Krasnickas vykstant Europos jaunių krepšinio čempionatui visus verslo reikalus atidėjo į šalį ir visa galva pasinėrė į savanorišką darbą. M.Krasnickas savanoriu įvairiuose sporto renginiuose dirba nuo 2005 m., kai nutarė įkurti bendraminčius vienijančią Sporto savanorių sąjungą. „Nevengiu jokio darbo. Darau viską, ką reikia. Štai dabar, kalbėdamasis su jumis, nešioju geriamąjį vandenį vykstant komandų treniruotėms“, – pasakoja Mykolas.
Beje, krepšinis – viena nemėgstamiausių vaikino sporto šakų, jis nežiūri nė vienų rungtynių. Tad Mykolui neprikiši, jog savanoriu tapo iš savanaudiškų paskatų – kad galėtų nemokamai žiūrėti rungtynes. „Man tai tiesiog patinka. Savanoriškas darbas tapo mano gyvenimo būdu“, – prisipažįsta vilnietis.
Sporto renginiuose Lietuvoje šiuo metu vienam samdomam darbuotojui paprastai tenka du trys savanoriai. Sporto renginiai Europoje yra ta sritis, kuri savanorių pritraukia daugiausiai. O Lietuvoje daugiau savanorių dalyvauja socialinėje veikloje, gyvūnų globos ir aplinkos tvarkymo akcijose.

Lietuviai ir kiti europiečiai, dalyvaujantys savanoriškoje veikloje (proc.)

Olandai    57
Danai    43
Suomiai    39
Vokiečiai    34
Estai    30
Lietuviai    24
Britai    23
Latviai    22
Rumunai    14
Bulgarai    12
Lenkai    9

Šaltinis: Eurobarometras