"Veido" archyvas

Baudžiavos naikinimas Rusijoje prasidėjo nuo vakarinės dalies, kuriai tuo metu priklausė Vilniaus ir Kauno gubernijos

“Baudžiauninkai gaus laisvų gyventojų teises…” – taip lygiai prieš 150 metų, 1861 m. kovą, savo manifeste paskelbė Rusijos caras Aleksandras II. Tai reiškė baudžiavos pabaigą.

Kodėl mums svarbi ši data, kad norime ją priminti? Kas gi buvo toji baudžiava ir kaip jos panaikinimas atsiliepė mūsų tautos istorijai?

Kalbant šių dienų terminais, tai buvo beteisių valstiečių priverčiamojo darbo ponų labui forma, gyvavusi pas mus nuo XVI amžiaus. Taigi keletą šimtmečių dauguma valstiečių turėjo eiti lažą dvaruose – dirbti su savo arkliais ar jaučiais, su savo padargais, įrankiais ir maistu nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Šiek tiek lengvesnė padėtis buvo tų valstiečių, kurie vietoj lažo mokėjo dvarui mokestį, činšą, bet ir vieni, ir kiti buvo nelaisvi – prikaustyti prie dvaro, ir ponai galėjo daryti su jais, ką tik užsimanydavo.

Tai buvo nedaug geriau už vergiją, tačiau daugelį amžių tokia valstiečių padėtis buvo laikoma normalia, teisėta, nors iš tiesų ji buvo nežmoniška ir ekonomiškai darėsi vis labiau nenaudinga: juk priverčiamasis darbas niekada nebuvo efektyvus, valstiečių prikaustymas prie dvarų trukdė augti miestams, prekybai ir pramonei. Todėl Vakarų Europos šalyse jau XVII amžiuje baudžiavos imta atsisakyti, tas procesas tęsėsi, ir XVIII amžiui baigiantis jos ten nebeliko. Tik kultūros ir ekonomikos požiūriu baisiai atsilikusi carinė Rusija vis nepasidavė, gynėsi nuo pažangos.

Nauja administracinė valdymo sistema

Dauguma Rusijos dvarininkų buvo kategoriškai nusistatę prieš baudžiavos panaikinimą, nes neįsivaizdavo, kaip reikės gyventi netekus veltui jiems dirbančių žmonių. Tuo metu Lietuvoje atsirado ponų, suprantančių, kad anksčiau ar vėliau tą padaryti teks, nes norint pakelti žemdirbystės kultūrą, gauti iš dvarų daugiau pajamų kito kelio nėra. Tuo jie galėjo nesunkiai įsitikinti pasižvalgę kaimynystėje, latvių, estų žemėse, kur vietos dvarininkų – vokiečių baronų iniciatyva baudžiava buvo panaikinta 1816–1819 m.

Lietuvos dvarininkai ne kartą siūlė carui išlaisvinti savo baudžiauninkus,tačiau jie siūlė labai ydingą formą: baudžiauninkus išlaivinti, bet kartu ir apiplėšti, atimant jų naudojamą tėvų ir protėvių prakaitu aplaistytą žemę. Rusijos valdovas Nikolajus I tam nepritarė: jam pakako proto suprasti, kad tai būtų labai pavojinga – sukeltų masinį gyventojų nepasitenkinimą ir kruvinus maištus.

Kai kurie dvarininkai – Ignas Karpis, Albutas Gorskis, Povilas K.Bžostovskis ir dalis kitų išlaisvino savo baudžiauninkus be jokių apiplėšinėjimų ir nelaukdami Peterburgo sprendimo, bet tai buvo tik išimtys, nekeičiančios bendros padėties valstybėje. Savo ruožtu ir caras pagaliau ryžosi duoti laisvę valstybinių dvarų baudžiauninkams, pradedant šią reformą nuo vakarinių imperijos gubernijų, Vilniaus ir Kauno gubernijose tokių buvo apie 39 proc. visų valstiečių. Tokį sprendimą greičiausiai paspartino kareivių sukilimas, įvykęs 1831 m. ir labai išgąsdinęs monarchą, ta proga pareiškusį, kad “maištas Novgorode pavojingesnis už maištą Lietuvoje (turėtas galvoje 1830–1831 m. sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje), nes jo pasekmės gali būti baisesnės”.

Toks valdžios žingsnis nebuvo atsitiktinis: išlaisvinti valstybinius buvo kur kas lengviau negu privačių dvarų valstiečius, nes jie tiesiogiai priklausė pačiam carui, antra, dauguma jų gyveno labiau pasiturimai, nėjo lažo, o mokėjo činšo mokestį, todėl gamino produkciją ne tik sau, bet ir rinkai – buvo geriau pasirengę savarankiškam gyvenimui.

Tačiau ir šiuo atveju permainos turėjo būti nemažos. Jos buvo aprašytos specialiuose nuostatuose, išleistuose 1839 m.
Visų pirma norint nustatyti išlaisvintiems valstiečiams mokesčių į valstybės iždą dydį reikėjo surašyti visų valstybinių dvarų turtą, jų gyventojus, apskaičiuoti jų pajamas. Iždui turėjo atitekti trečdalis jų. Antra, reikėjo sukurti naują administracinę valdymo sistemą: anksčiau viską sprendė, teisė ir baudė dvaras, o dabar tam atsirado valsčiai su valdybomis, raštininkais, teismais, žemesnė valdžios instancija buvo kaimas su savo seniūnu.

Reforma vyko palyginti ramiai ir laipsniškai, ne visur vienu metu. Pavyzdžiui, viena šio straipsnio autoriaus protėvių šaka, ėjusi baudžiavą didžiuliame valstybiniame Ukmergės apskrities Užpalių dvare (61 kaimas), laisvę gavo jau 1846–1847 m., o kita, gyvenusi Anykščių dvare, – tik 1856 m., mat, pasirodo, dvaro nuomotojas, kažkoks Reingartenas, sugebėjo visą dešimtmetį vilkinti permainas, norėdamas išspausti iš veltui dirbančių baudžiauninkų kuo daugiau naudos.

Caro manifestas

Išlaisvinus valstybinius valstiečius buvo padėti pamatai tolesnei reformos eigai: jau buvo valsčių struktūra ir aukštesnės valdžios įstaigos, kurios turėjo prižiūrėti ir privačių dvarų pertvarkymą. O tai turėjo būti daroma nedelsiant, nes permainos valstybiniame sektoriuje sukėlė pavydą greta gyvenusiems privačių dvarų baudžiauninkams, kurie ir iki tol buvo labiau išnaudojami bei skriaudžiami. Be to, didelį valstiečių nepasitenkinimą sukėlė kai kurių dvarininkų bandymai užbėgti būsimai reformai už akių: perkelti savo baudžiauninkus į blogesnes žemes, pelkes ar iš viso nuvaryti juos nuo žemės. Taip, tarkime, darė Lančiūnavos dvaro savininkas Kognovickis, Kenos dvarininkas Slavinskis ir kiti. Todėl valstiečių maištų labai pagausėjo, žymesni jų įvyko 1845–1851 m. Telšių apskrities Gargždų, Kartenos dvaruose, 1856–1860 m. Ukmergės apskrities Utenos, Alantos, Savičiūnų dvaruose ir kitur.

Pagaliau 1855 m. carinės Rusijos pralaimėtas karas su turkais dar kartą patvirtino, kad atidėlioti baudžiavos panaikinimo jau nebegalima. Vos užėmęs sostą, naujasis caras Aleksandras II savo bajorams pareiškė, kad “daug geriau, jog tai įvyktų iš viršaus, negu iš apačios”.

Taip atsirado 1861 m. manifestas apie baudžiavos (lietuviškame jo tekste – vergystės) panaikinimą visoje imperijoje, kuriame pripažįstama, kad siekdami kuo didesnės naudos sau dvarininkai savivaliaudavo, apsunkindavo savo valstiečių padėtį, o valdžios priemonės, iki tol skelbtos jai gerinti, buvo menkos ir neryžtingos. Todėl caras ir ryžosi suteikti baudžiauninkams visas laisvų kaimo gyventojų teises, o už jų savo nuosavybėn gautą žemę dvarininkams pažadėjo atlyginti valdžia, kuriai buvę baudžiauninkai turėjo 49 metų mokėti išpirkos mokesčius. Tiesa, kurį laiką valstiečiai vis tiek dar turėjo vykdyti nustatytas prievoles dvarams.

Natūralu, kad toks dokumentas nepatiko nei ponams, nei jų baudžiauninkams. Dvarininkai išsigando, bandė nuslėpti jį nuo savo valstiečių, vertė juos ir toliau dirbti dvarui veltui. O šie norėjo gauti laisvę nedelsiant, nors nei ponai, nei valdžia to padaryti neskubėjo. Maža to, vidaus reikalų ministras numatė, kad dėl to valstybėje gali kilti neramumų, ir iš anksto parengė kariuomenę jiems slopinti. Jos tikrai prireikė, nes tai šen, tai ten valstiečiai atsisakydavo vykdyti prievoles. Jau 1861 m. pavasarį taip atsitiko Zarasų apskrityje, tad valdžia pasiuntė eskadroną dragūnų.

Kai kur maištus provokavo patys ponai: štai Ukmergės apskrities Sudeikių dvarininkas P.Kaziela sugalvojo savo baudžiauninkams naujų prievolių, o kai šie sukilo, parašė skundą generalgubernatoriui į Vilnių, pasikvietė į pagalbą būrį kazokų, kurie žiauriai išplakė daug žmonių.

Dar labiau padėtis Lietuvoje ir Baltarusijoje paaštrėjo, kai čia 1863 m. pradžioje iš Lenkijos persimetė sukilimas prieš Rusijos valdžią: dėl to reforma sustojo, o vėliau jos turinys ir tempai keitėsi. Sukilimui vadovavę bajorai suprato, kad būtina patraukti į savo pusę kuo daugiau valstiečių, o tą buvo galima padaryti tik pažadėjus jiems už dalyvavimą kovoje laisvę ir žemės – taip jie ir paskelbė 1863 m. vasario 1 d.

Caro valdžia iš savo pusės stengėsi įvaryti pleištą tarp bajorų ir valstiečių, todėl vienus persekiojo, kitiems bandė pataikauti. Todėl nedelsdama tų pačių metų kovo 1 d. paskelbė, kad visi Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko gubernijų valstiečiai nuo 1863 m. gegužės 1 d. yra laisvi ir visa jų dirbama žemė jiems paliekama, – faktiškai pakartojo tai, ką žadėjo sukilėliai. Be to, caras padidino valstiečiams skiriamos žemės plotus: lietuviškose gubernijose jie gavo 16–19 proc. žemės daugiau, nei valdė iki 1861 m. Taigi Vilniaus gubernijoje 16 tūkst., Kauno gubernijoje beveik 24 tūkst. bežemių gavo žemės.

Taigi dėl sukilimo valstiečiai Lietuvoje gavo geresnes sąlygas ūkininkauti nei valstiečiai kitoje Rusijos dalyje. Žinoma, jų gyvenimas ir toliau buvo sunkus visų pirma todėl, kad du trečdaliai visų dirbamos žemės plotų, geriausia žemė liko dvarininkų rankose. Tačiau padėtis mūsų kaime gerokai pasikeitė: sparčiau gausėjo pasiturinčių ūkininkų, kurie ne tik taikė geresnę agrotechniką, supirkinėjo dvarų žemes, bet ir leido savo vaikus į mokslą. O iš jų išaugo naujoji Lietuvos inteligentija, kuri pažadino tautą savarankiškam gyvenimui, demokratijai ir nepriklausomybei.