"Veido" archyvas

Renatos Lukočiūtės sūnums – penkerių Benediktui ir dvejų Vincentui –  pažįstamas širdelę graužiantis pavydo kirminėlis, kai mama prie savęs švelniai glaudžia svetimus vaikus, net jei jie – jos auklėtiniai.

Ne kur kitur, o būtent darželyje, kuriame pašnekovė darbuojasi, mes ir susitinkame. Jaukiai įsitaisome viename iš kambarių. Taip taip, kambarių, o ne grupių. Šis darželis nė iš tolo “nekvepia” standartiniu vaikų darželiu, o labiau primena gausios šeimos namus. Juolab kad jis ir įsikūręs įprastame dviejų aukštų gyvenamajame name.

Prigimtis šaukė dirbti su vaikais

Pamažu įsikalbame. Pasirodo, apie vaikus Renata galėtų kalbėti valandų valandas. Ir ne tik apie savus, pačios išnešiotus ir išmyluotus. Bet ir apie svetimus, kurie jai nėra nei svetimi, nei nemylimi. Pasak moters, visi vaikai savyje turi kažkokį nematomą užtaisą, kuris prie jų taip smarkiai traukia. “Dar būdamos paauglės ir apie savo vaikus net nesvajojusios, abi su seserimi auginome ne vieną pažįstamų ir kaimynų vaiką. Kartais šių vaikų tėvai juos pas mus net nakvoti palikdavo – taip galiausiai mumis pasitikėjo, – džiaugiasi Renata. – Ir tikrai tai nebuvo nei sunku, nei kažkokia primesta prievolė. Veikiau priešingai – smagu”. Prie meilės vaikams prisidėjo dar ir meilė klasės auklėtojai, dėsčiusiai matematiką. Ir štai Renata – Pedagoginio universiteto studentė. “Norėjau būti panaši į savo klasės auklėtoją – tokia pati gera ir nuoširdi.

Tačiau taip susiklostė, kad mokykloje dirbau tik tiek, kiek teko atlikti praktiką. Laikydama rankose pedagogo bakalauro diplomą jau dirbau vienoje uždaroje akcinėje bendrovėje. Tiesiog norint išgyventi sostinėje, teko sparčiai suktis. Nors negaliu pasakyti, kad darbas nepatiko. Patiko ir sritis – aromaterapija, ir bendravimas su žmonėmis. Sunkiau mano natūrai buvo dirbant personalo skyriuje tvarkyti kalnus popierių… O didžiausia atgaiva sielai buvo darbuotojų vaikų Kalėdų šventės organizavimas ir šėliojimas su vaikais per pačią šventę”, – leidžiasi praeities labirintais. Taigi iš savo kelio visai ji neišklydo, tik truputį nuklydo. Neilgam.

Prasmingiausia – stebėti augantį vaiką

Pasaulį išvydus pirmagimiui meilė vaikams pagaliau tapo kūnu ir krauju. O gimus antrajam sūnui Renata suprato, kad du vaikus auginti yra ne sunkiau, kaip visi linkę manyti, o netgi smagiau. “Kasdien po namus lakstydavau su užrašų knygele, į kurią sugulė visi abiejų sūnų gugavimai, nauji žodeliai, bandymai apsiversti, atsisėsti ar žengti pirmuosius žingsnius. Tada supratau, kad nieko mano gyvenime nebuvo prasmingesnio, kaip stebėti vaiką ir jo augimą. Ką ten buitis – ji juk gali palaukti”, – dėsto dviejų berniukų mama. Noras dar giliau pažvelgti į mažą žmogutį ir jo pasaulėlį padėjo atrasti interneto svetainę – žinomos edukologės Austėjos Landsbergienės tinklaraštį, kuriame gausu tiek teorinių, tiek praktinių patarimų, kaip auginti vaikus. O po kurio laiko pašnekovė sulaukė pasiūlymo kuruoti šio tinklaraščio darbelių skyrelį. Ir tai darė su didžiuliu malonumu.

Tūkstančiai darbelių

Jei egzistuotų tokie rinkimai, kuriuose rinktume mamas, dažniausiai su vaikais palinkstančias prie mažų ir didelių darbelių, randančias ar sukuriančias jiems šauniausių visokeriopai lavinančių idėjų, neabejotinai Renata užimtų juose prizinę vietą. Jos namuose mažylių rankomis padarytais šedervriukais nukabinėtos visos namų sienos, baldai. Beje, jų darbeliai dažniausiai puošia ir tėvams skirto žurnalo “Mažylis” puslapius. “Na, ir kas, kad jie nėra lygiai nukirpti, tiksliai priklijuoti, o pieštukai ar į vandenines spalvas padažytas teptukas išeina iš piešinio kraštų. Svarbiausia – procesas, o ne rezultatas”, – įsitikinusi pašnekovė, dar iki vaikų gimimo labai mėgusi įvairiausius rankdarbius – karpiusi, siuvinėjusi kryželiu, o ir dabar krapštinėjasi su vaikais ne vien todėl, kad norėtų jiems suteikti džiugių akimirkų. Tai patinka ir jai pačiai! “Nejaugi nė vienas darbelis ar piešinėlis taip ir neiškeliavo į šiukšlių dėžę?”, – išdrįstu nedrąsiai paklausti.

“Iškeliavo…, – neslepia. – Bet tikrai ne todėl, kad jie būtų mažiau mieli. Tačiau juk visko nepasiliksi… Išmetant visuomet labai skauda širdį. Ypač buvo nesmagu, kai kartą per neatsargumą išmestą darbelį pamatė sūnus. Išsiėmė, bando jį atgal patalpinti į darbelių galeriją, o jis nesilaiko, krinta. Tada pirmąkart susimąsčiau, ką daryti su darbeliais – ir kad atskirų namų jiems neprireiktų, ir kad išmetant širdies neskaudėtų. Laiku gavau gerą patarimą – pačius seniausius darbelius nufotografuoti ir taip išsaugoti juos kompiuteryje”.

Pasitrauk! Čia mano mama!

Taip bedarydama darbelius ir bežaisdama su vaikais Renata “prisižaidė” – po metų ji iš Austėjos sulaukė klausimo, ar nesutiktų dirbti jos steigiamame darželyje “Vaikystės sodas”. “Taip!”, – tąkart net nedvejodama ištariau, nors dar nebuvo aišku, kurioje vietoje bus darželis, į jį nebuvo užrašytas nė vienas vaikas, o aš nežinojau, kiek uždirbsiu… – džiaugiasi šiandien savo sprendimu. – Vienintelio, ko bijojau – kaip pavyks suvaldyti daugiau nei dešimt vaikų. Juk namie tik du. O kantrybė? Kai vaikus labai myli, tai ir jos pakanka. Be to, su svetimais vaikais lengviau nei su savais – savi, atrodo, turi tave kone iš pusės lūpų suprasti. Tuo tarpu iš svetimų tiek daug nereikalauji”. Renata neslepia – ji labai norėtų, kad ir jos vaikai lankytų tą patį darželį, kuriame ji dirba. Bet tikrai ne todėl, kad ji galėtų būti nuolat šalia – tiesiog žavi pati darželio koncepcija, darbo su vaikais metodai. Neslepia ir to, kad pirmomis savaitėmis taip ir buvo: “Tačiau Benediktui ir Vincentui tai buvo per sunkus išbandymas – jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl kiti vaikai sėdasi man ant kelių, glaudžiasi prie manęs. Vis stumdavo kitus vaikus nuo manęs, sakydami, kad čia yra jų mama. O ir man buvo nelengva – juolab kad šiame darbe aš buvau naujokė. Taigi neliko nieko kito, kaip mažiesiems laikinai grįžti į savo senąjį darželį, o mamai ir toliau dirbti savo darbelį”, – sako už prarastą laiką atsigriebiantys vakarais ir savaitgaliais.

Kur tas protelis atostogavo?

Taip šiandien Renata mąsto apie metus, kada buvo atsisakiusi savo pašaukimo – pedagoginio darbo: “Nors pirmomis dienomis, atidarinėjant “sodelį”, smigdavau anksčiau už savo vaikus, su visais drabužiais, net su akuliorais… Vis dėlto į nieką pasauly dabar nekeisčiau “Vaikystės sodo” ir jo nerealiausių pasaulyje vaikų. Šįryt tvarkiau reikalus, atėjau šiek tiek vėliau. Ir vos man įėjus pro duris, glėbin puolė berniukas, kuris ilgiausiai mūsų neprisileido, stūmė nuo savęs, lenkdavosi atgal laikomas glėbyje, sauskelnes keisdavomės su didelėm raudom… Sūpavau tąsyk jį stipriai suspaudusi glėbyje ir tooookį gerą posmą nužliumbiau. Tada apėmęs jausmas – su niekuo nepalyginamas. Jokie pagyrimo raštai, jokie ordinai, jokios premijos kituose darbuose nei iš tolo neprilygsta tam, ką sugeba duoti vaikai”.

Kad dirigentai netaptų daktarais

Ar sunku rasti takelį į vaikų širdį? Renatos nuomone, jei yra begalinė meilė vaikams, šiluma ir nuoširdumas, takeliai į širdeles anksčiau ar vėliau ima ir atsiveria. Dirbti su mažyliais galima išmokti, tačiau reikia ir įgimtų savybių, ypač svarbus vidinis jausmas, pakuždantis, ko vaikui reikia. Pati Renata “aiškiomis lentelėmis” nesivadovauja – toks yra ir “Vaikystės sodo” požiūris: “Čia mes augame kartu su individualiais ir unikaliais vaikais. Stengiamės kiek įmanoma geriau pažinti konkretų mažylį, jo raidą, interesus, skatiname skleistis būtent jo asmenybę, plėtojame būtent jo stipriausius gabumus. Kad daktarai netaptų dirigentais arba atvirkščiai. Tai nereiškia, kad gydytojai laisvalaikiu negali padiriguoti… Ne. Tiesiog pažinus vaiką būtų gerai kreipti jį ten, kam jis yra gimęs – juk veikiausiai tuomet jis bus laimingesnis”.

Vietoj pabaigos…

O jos ir nėra, nes viskas dar tik prasideda. Nauji darbai, idėjos, sumanymai. Jų tiek daug, kad tik spėk suktis. O nuovargis? Viską atperka vaikiškos šypsenos ir linksmi šūksniai: “Renata, mes tavęs labai pasiilgom”. Ir matau, kaip išdavikė ašara pašnekovės akyse pasako, kad tas jausmas – abipusis.