Lietuvos piliečiams labiausiai trūksta savarankiškumo. Jo gali išmokti tik veikdamas savarankiškai. Savivaldybės – tam puiki vieta ir galimybė. Tik nereikia trukdyti.

Lietuvos politinis gyvenimas pradeda panašėti į normalios Vakarų valstybės politinius veikimo būdus. Ar sovietiniais arba net ir atkurtos nepriklausomybės Algirdo Brazausko prezidentavimo ar premjeravimo laikais kas nors galėjo įsivaizduoti, kad savivaldybė nesunkiai laimėtų teismą prieš Seimo narius ir dar  drįstų reikalauti atlyginti Seimo narių padarytą žalą? Lietuvos savivalda subrendo ir savo gebėjimu tvarkytis įrodė, kad gali pasiimti daugiau valdžios ir atlikti daugiau funkcijų.

Vienas svarbiųjų demokratijos ramsčių yra kaip tik savivalda. Jei savivaldoje piliečiai gali tvarkytis ir susitvarkyti patys, be centrinės valdžios įsikišimo, tam neturi būti trukdoma. Tik totalitarinės, režiminės valstybės nori sukoncentruoti visą valdžią vienose rankose. Reikėjo 22 atkurtos nepriklausomybės metų, kad Lietuvos savivalda sustiprėtų ir parodytų, jog ir šalies rajonuose yra tvirtų, patikimų ir puikiai besitvarkančių savivaldybių, kurios geba spręsti savo problemas daug greičiau ir efektyviau nei centrinė valdžia. Savivaldybės, savo sėkmingo veikimo įkvėptos, jau rodo dantis ir centrinei valdžiai, nebijodamos su ja kovoti šalies teismuose.

Neseniai Druskininkų savivaldybė laimėjo bylą Vyriausiajame administraciniame teisme prieš Seimo narius, suabejojusius savivaldybės teise įvesti turizmo infrastruktūros rinkliavą viešbučiams ir sanatorijoms, kurie naudojasi puikia Druskininkų infrastruktūra ir gauna didelės naudos iš puikiai sutvarkytą miestą lankančių gausių turistų.

Kitu teismo ieškiniu Druskininkų savivaldybė siekia prisiteisti iš Seimo narių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Įsižeidę Seimo nariai (Valentinas Mazuronis, Jurgis Razma, Erikas Tamašauskas, Algis Čaplikas ir Antanas Baura) grasina taip pakeisti įstatymus, kad savivalda apskritai negalėtų įvesti tokių mokesčių ar rinkliavų. Taip centrinės valdžios atstovai siekia išlaikyti savo antikonstitucinį susireikšminimą, norėdami lemti visą mokesčių politiką. Bet pagal Lietuvos Konstituciją mes turime dvi savarankiškas valdžios grandis – centrinę ir savivaldos. Šių dviejų valdžių atskyrimo, kompetencijos pasidalijimo ir subsidiarumo principai yra konstituciniai, tad Seimo narių grasinimai riboti savivaldos valdžią įstatymu yra nieko verti pliurpalai – jie prieštarautų Konstitucijai. Tai patvirtino ir Vyriausiasis administracinis teismas.

Savivaldos ir centrinės valdžios atskyrimo ginčai JAV ir Vokietijoje sudaro reikšmingą dalį šių šalių Aukščiausiojo ir Konstitucinio teismo praktikos. Ir čia nebuvo aiškiai suvokiama, ką gali centrinė, o ką – vietinė valdžia. Kur prasideda ir kur baigiasi kiekvienos valdžios kompetencija. Tai, ką padarė Druskininkų savivaldybė, yra pradžia tokios naujos politinės kompetencijos pasidalijimo, kurį suformuluos Lietuvos administraciniai teismai, spręsdami centrinės ir vietinės valdžios ginčus. Todėl labai reikšmingas ir Vilniaus savivaldybės bylinėjimasis su Vyriausybe dėl fizinių asmenų mokesčių dalies, tenkančios valstybės ir savivaldybės biudžetui.

Prezidentė savo metiniame pranešime pabrėžė, kad puikiai veikia nauja socialinės paramos skirstymo eksperimentinė tvarka, pagal kurią keturiose savivaldybėse socialinės paramos skyrimas yra perduotas vietos savivaldai. Rezultatų nereikėjo laukti ilgai – jau sutaupyta keliolika milijonų litų. Socialinę paramą skirstant vietoje, čia tikrai žinoma, kam ji reikalinga, o kam ne. Ir patys paramos ėmėjai, kurie iki tol žongliruodavo centrinės valdžios nurodymais, tos paramos imti nebedrįsta, nes jos reikia reikalauti iš kaimyno, kuris žino kiekvieno rajono gyventojo tikrąją finansinę ir turtinę padėtį.

Andriaus Kubiliaus Vyriausybė savo kadenciją praleido kalbėdama apie daugiabučių namų renovavimo būtinumą, o Ignalinos mieste savivaldybės pastangomis šiemet bus renovuoti jau visi daugiabučiai pastatai. Ar tai ne akivaizdus įrodymas, kad tam tikrus darbus vietos valdžia atlieka daug efektyviau nei amžinose reformose paskendusi centrinė valdžia?

Tik patys savo reikalus tvarkantys žmonės gali išmokti veikti demokratijos sąlygomis. Todėl ir ES galiojantis subsidiarumo principas, kai centrinė valdžia turi susilaikyti nuo visų veikimo būdų ir sričių, kuriose gali susitvarkyti pačios šalys ar vietos savivalda, yra puikus demokratinės ir pilietinės visuomenės įrankis. Aišku, su sąlyga, jei tam netrukdoma.

Sėkmingas savivaldos veikimas yra pats tikriausias būdas piliečiams ne tik patiems priimti jiems svarbius vietinius sprendimus, bet ir už juos atsakyti. Čia tikrai jau yra ir toliau galėtų būti renkami tie vietos politikai, kurie žmonėms savo darbais yra sugebėję įrodyti, kad yra verti savo postų.

Senojoje Europoje net ir Vokietijos geležinė kanclerė Angela Merkel praėjusią savaitę paskelbė, kad vienintelis ES ateities kelias yra glaudesnė integracija ir bendras įvairių sričių – bankų, biudžeto deficito, mokesčių kontrolės  suvienodinimas. Tai reiškia, kad iš centrinės valdžios bus atimta daugelis funkcijų, jas reguliuojant konstituciniu ar įstatymų lygmeniu (tai jau ne tik Lisabonos sutartis, bet ir fiskalinės drausmės paktas, įpareigosiantis griežtai laikytis fiskalinės drausmės, kurios nesilaikant Europos Teisingumo Teismas pradės teisminę procedūrą). Taigi atrodo, kad ES toliau judės federalizmo link (tik nežinia, kokia apimtimi ir kelių greičių varikliais).

Taip pamažu formuojasi galimybė pradėti diskusiją apie aktyvesnį ir visavertiškesnį savivaldos dalyvavimą šalies politiniame gyvenime. Lietuva yra unitarinė valstybė, bet visiškai įmanoma diskusija, ar mūsų Seimas negalėtų tapti dvejų rūmų parlamentu, kurio Senate galėtų dirbti Lietuvos savivaldybių tarybų atstovai. O Seimas galėtų tapti tautos atstovų institucija. Svarbiausi šalies sprendimai galėtų būti priimami tik pritariant abejiems parlamento rūmams.