"Veido" archyvas

Nors dalios nepriklausomų kandidatų – politinės “prostitutės” ar šiaip oportunistai, tačiau tikėtina, kad jų dalyvavimas rinkimuose padidins rinkėjų aktyvumą

Politinis žaidimas: raskite dešimt skirtumų tarp partinių ir nepartinių kandidatų, tarp skirtingų partijų programų, tarp tos pačios partijos programos praėjusiems ir šiųmečiams savivaldybių rinkimams.

“Gal aš blogas pilietis, bet savivaldos rinkimai manęs visai nedomina. Tai komedija ir visiška nesąmonė. Laidoje “Duokim garo” susirinkę saviveiklininkai daužo būgnus, ir visai nesvarbu, kaip jie tai daro, – jiems smagu, ir tegu groja. Klumpakojį gali šokti, kiek nori, bet kaip gali valstybę, miestą ar rajoną valdyti nieko nemokėdamas ir nieko už tai neprašydamas? Kokia čia valdymo teorija”, – piktinasi prestižinės Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis.

Garsus advokatas Kęstutis Lipeika sako, kad jam, kaip rinkėjui, pasirinkimo nepadaugėjo, nors pirmą kartą į vietos valdžią ir leista kandidatuoti nepriklausomiems kandidatams. “Lyg ir norėtųsi pakeisti tą amžiną partijų sąrašą. Gal ir yra koks vertas dėmesio žmogus, tačiau iš to, ką matome jų prisistatymuose, – vienas gerai sunkumus kilnoja, kitas šokinėja į aukštį, bet kad galėtų tvarkyti savivaldybę, man labai abejotina. Demokratiniame pasaulyje nepartiniai dalyvauja vietos valdžioje, bet jie būna labiau pasirengę šiam darbui”, – neabejoja K.Lipeika.

O ekspremjeras Aleksandras Abišala sakosi esąs sisteminis žmogus: “Ir politikoje turi būti sistema, o ne koks nerišlus rinkinys. Niekaip neįsivaizduoju, kaip tie nepriklausomi savivaldybių tarybų nariai funkcionuos ir dirbs.”

Skeptiškai nusiteikęs ir autoritetingas verslininkas, Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas, buvęs Vyriausybės kancleris Robertas Dargis: “Kandidatų pasirinkimas – net akys raibsta, 145 numeriai. Tačiau bendruomenės net savo seniūno negali rinktis, viskas primetama, tad dabar tik dar kartą bandoma iškreiptu būdu suvaidinti demokratiją. Savivaldybių tarybos greitai taps vykdomaisiais komitetais, kurie tik vykdys centrinės valdžios valią.”

Kuo daugiau skirtingų sričių autoritetų ir aktyvių piliečių teiravomės apie jų lūkesčius dėl artėjančių savivaldybių tarybų rinkimų, tuo labiau įsitikinome, kad, ko gero, teisi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja politologė Morta Vidūnaitė, kad iš savivaldos rinkimų kažko tikisi tik kandidatai – arba toliau išsilaikyti valdžioje, arba į ją patekti. Visi kiti tikrų pokyčių vargu ar laukia.

Ar tikrai geri pokyčiai neįmanomi, ieškojome atsakymo apibendrindami “Veido” rašinių ciklą apie tai, ko galime tikėtis iš naujos kadencijos savivaldybių tarybų.

Partijos toliau mulkina rinkėjus

Nieko nauja – nepriklausomų kandidatų konkurencija partijų neatbaidė nuo klasikinėmis tapusių rinkėjų mulkinimo schemų. Jei naiviai tikėtume politikais, jau galėtume kelti hipotezę, kad po savivaldybių rinkimų Lietuvą ištiks politinė griūtis. Pirmiausia turėtų griūti Vyriausybė, nes net keturi ministrai aktyviai kažką žada rinkėjams, vadinasi, jei jie sąžiningi, matyt, ketina pažadus ir įgyvendinti. Liberalų sąjūdžio atstovai Vyriausybėje žada: vienas – kelius ne lopyti, o tiesti, kitas – įvesti apsaugą mokyklose, trečias – neleisti valdžiai švaistyti pinigų. Tačiau nė vienas jų savivaldybių tarybų rinkimuose net nekandidatuoja. Kaip save diagnozavusių sveiko proto dešiniaisiais, nelabai logiškai skamba jų, atstovaujančių valdančiajai daugumai, užmojis neleisti valdžiai (t.y. sau?!) švaistyti pinigų, keista girdėti susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio saviplaką, kad kelių priežiūros sistema ydinga.

Dar vienas ministras – Liberalų ir centro sąjungos į Vyriausybę deleguotas Raimundas Palaitis – net savo partijos rinkimų sąraše įrašytas, nors kartu tikina neketinantis atsisakyti ministro portfelio.

O jei rinkimuose sėkmė lydėtų Seimo narius, 23 jų lyg ir mestų parlamentaro mandatą. Dar didesnis stebuklas – rinkimuose į žemiausią valdžios pakopą kandidatuojantys ketvirtadalis Lietuvai net Europos Parlamente atstovaujančių politikų: “darbietis” Viktoras Uspaskichas, “tvarkietis” Juozas Imbrasas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis. Tačiau nerimauti, kad nukraujuos Seimas ar Europarlamentas, nėra pagrindo, mat garsių pavardžių savininkai neslepia eisią į savivaldybes tik tuo atveju, jei užsitikrinsią vadovaujamus postus.

Kiti, jau supratę, kad dar vienai kadencijai į Seimą jų niekas nerinks, bando rezervuotis atsarginį šansą po poros metų. O dažniausiai parlamentarai tiesiog “paskolina” pavardę rinkėjams mulkinti.

Tradiciškai partijų sąrašuose – ne tik neketinantys į vietos valdžią eiti sostinėje įsikūrę politikai, bet ir vis tie patys jau ne kartą žadėję ir pažadų netesėję amžinieji sąrašų senbuviai. Tiesa, toliau nuo pirmųjų sąrašų numerių yra naujų vardų. Bet ko norėti iš kokių liliputinių partijų, jei net socialdemokratai rinkėjus vilioja prigesusia skandalų ir TV šou žvaigždele Greta Šapkaite-Valuckiene, lyg valstybės paslaptį slepiančia, ką ji lig šiol nuveikusi partijoje ir ką ketinanti nuveikti. O juk socialdemokratai turėtų suprasti, kad pagrindinis partijų koziris konkurencinėje kovoje ir su kitomis partijomis, ir nepriklausomais kandidatais – ne kokios šapkaitės, o tokie kompetentingi bendrapartiečiai, kaip Druskininkų meras Ričardas Malinauskas ar kiti.

(Ne)partiniai, (ne)priklausomi, (ne)savarankiški

“Partijos išsigimė dėl kraujomaišos”, – teisingai diagnozuoja A.Zuoko ir Vilniaus koalicijos kandidatė, garsi viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė.

Deja, panagrinėjus, kas tie nepartiniai kandidatai, akivaizdu, kad daugeliui jų nė kiek ne mažiau tinka R.Vanagaitės partijoms priskirta “darinio prie lovio” etiketė. Bent jau būtent tuo garsėjo ir dabar nepartinis, o kadaise buvęs Liberalų ir centro sąjungos vadovas Artūras Zuokas.

Sunku tikėtis, kad A.Zuokas ir kiti buvę įvairių partijų nariai, neišlaikę autoriteto net tarp savo bendrapartiečių, iš esmės pasikeis nuo to, kad persikrikštys nepriklausomais. O tokių tarp kandidatų labai daug. Štai dvi kadencijas Mažeikių meras Vilhelmas Džiugelis po bendrapartiečių konservatorių kandidatų sąrašo reitingavimo liko tik dešimtas, tad subūrė koaliciją, kurioje jis – pirmas. Raseiniuose nepriklausomų kandidatų koalicijoje “Rasa” – neseniai nuverstas rajono meras “tvarkietis” Petras Vežbavičius, kaip atskiras kandidatas rinkimuose dalyvauja ir dabartinis rajono meras liberalas Dainius Šadauskis. Sostinės savivaldybę savarankiškai šturmuoja neseniai specialiųjų tarnybų sulaikytas buvęs “Vilniaus vandenų” vadovas socialdemokratas Darius Norkus, po teismus vaikščiojantis kitas socialdemokratas, buvęs Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Gintautas Paluckas. Dar viena anomalija – Veiklių mažeikiečių koalicija, kurios beveik pusę sudaro vienos įmonės darbuotojai.

Akivaizdu, kad savivaldybių rinkimuose leidžiant dalyvauti ne partijų sąrašų kandidatams omenyje turėti ne ką tik buvę partijų nariai ar net merai. Beje, Vyriausiosios rinkimų komisijos internete skelbiamoje buvusių rinkimų dalyvių duomenų bazėje galima atrasti, kad net 215 iš 505 nepriklausomų kandidatų ankstesniuose rinkimuose arba nerinkiminėje veikloje yra atstovavę įvairioms Lietuvos partijoms.

Nepartinį demokratinį judėjimą įsteigęs eksparlamentaras teisininkas Kęstutis Čilinskas dvirtina, kad tai, kas dabar vyksta, buvo galima numatyti. Štai artėjant rinkimams į jų organizaciją pradėjo veržtis įvairių partijų žmonės, tad jie pakeitė įstatus, kad judėjime nebūtų partijų atstovų. “Tačiau judėjimams neleista dalyvauti rinkimuose, tad iš pricipo nutarėme nedalyvauti ir pavieniui, nes supratome, jog bus, kaip ir nutiko, – kad partijos šitą nišą išnaudos prastumti saviems, prisidengdamos nepartinių vardu”, – apgailestauja K.Čilinskas.

Jis įsitikinęs: “Nepriklausomų kandidatų dalyvavimo rinkimuose idėja sukompromituota, ir ateityje vis tiek turės būti pakeistas įstatymas, kad galėtų dalyvauti bendruomenės, visuomeninės organizacijos, judėjimai. Dabar partijos išsigando konkurencijos, Seimas to neleido, tad per šiuos rinkimus tarp nepriklausomų dauguma šešėlinių partijų kandidatų.”

Štai Vilniuje iš A.Zuoko ir Vilniaus koalicijos 51 kandidato – 27 anksčiau dalyvavę Liberalų ir centro sąjungos veikloje arba atstovavę šiai partijai savivaldybių, Seimo ar Europos Parlamento rinkimuose; sąraše yra ir buvusių “Fronto”, “Tvarkos ir teisingumo”, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos narių. O partijų laidojimo akciją surengęs “Vilniaus – mūsų reikalo” lyderis Valdemaras Stančikas – buvęs centristas, liberalcentristas, vėliau Tautos prisikėlimo partijos atstovas; antra partijų laidotojų sąraše – buvusi socialdemokratė, vėliau Algirdo Paleckio bendražygė Jūratė Žeimienė.

Šiauliuose “nepartinių” sąrašui vadovauja Seimo narys, ką tik buvęs socialdemokratas Andrius Šedžius.

Magiškąjį žodelį “nepartinis” į koalicijos pavadinimą įsirašė “Nepartinė koalicija Elektrėnų kraštas”, nors visi šeši jai atstovaujantys politikai praėjusiuose rinkimuose kandidatavo kaip Naujosios sąjungos arba Tėvynės sąjungos atstovai. O Panevėžyje kandidatuojantis Dainius Ožalas savo anketoje nurodė sustabdęs narystę Tėvynės sąjungoje iki kovo 3 d. Trakuose į Jonų koaliciją susibūrę du Jonai, ir tie abu partijos “Frontas” atstovai Jonas Sadovskis ir Jonas Tvardauskas.

Nenuostabu, nes žodelis “nepartinis” ar “nepriklausomas” – tikrai magiškas. Kaip tvirtina visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktorius Vladas Gaidys, apklausoje, vykusioje tada, kai dar net nebuvo paskelbtos nepriklausomų kandidatų koalicijos, įrašius atsakymo variantą “nepriklausomi kandidatai”, jis iš karto sulaukė daugiausiai – 21 proc. balsų, o tarp partijų pirmaujantys socialdemai liko antri su 18 proc. “Spontaniška reakcija į žodžius “nepriklausomas kandidatas” yra simptomas, kad nepriklausomi kandidatai turi šansų savivaldybių tarybų rinkimuose”, – neabejoja V.Gaidys.

Beje, iš 505 save iškėlusių kandidatų tik 143 liko savarankiški, o kiti susibūrė į 28 koalicijas. Didelė jų dalis ir prieš rinkimus jau buvo susibūrę į judėjimus, tačiau, Seimui neleidus jiems dalyvauti rinkimuose, tiesiog laikinai pabuvo “individualistais”.

Čia keistokai nuskamba į sostinės valdžią besiveržiančios vyriausiosios Lietuvos raganos Vilijos Lobačiuvienės retorinis kausimas, o kuo jie blogesni už dabartinius savivaldybininkus. Bet juk tikslas – kad nepriklausomi kandidatai pravarinėtų užsistovėjusį politinį kraują, o ne kad ateitų tie patys persidažę partiniai ar mažai prognozuojamos, nei nuovokos, nei patirties analizuoti situaciją ir priimti sprendimus neturinčios personos.

Sunku rasti kontrargumentų ir B.Burgio skepticizmui: “Niekaip negaliu suprasti, kodėl esant kapitalizmo santvarkai žmonės eina dirbti nemokamo darbo. Tokių, kurie iš altruistinių paskatų dirbtų tėvynės labui, ir tik dėl garbės, – vienetai, o į savivaldybes veržiasi šimtai. Nelegaliai susitvarkyti savo reikalų? Pasirengti dirvą būsimai veiklai ar ėjimui į Seimą? Esant kapitalizmo santvarkai, jei kažką kas kėsinasi daryti nemokamai, reikia labai giliai pažvelgti, kodėl jis tai nori daryti. Čia ne socializmas, o valstybė – ne krišnaitų bendruomenė. Valstybė yra toks mechanizmas, kurio visi smagračiai turi būti ištepti, tinkamai sukabinti, turi būti aišku, kas teikia energiją, kas gauna rezultatą, koks jis turi būti. Žmonės į tai nesigilina, sako – aš noriu, ir viskas. Norėti nedraudžiama.”

Verslo konsultantas A.Abišala taip pat mano, kad tie, kurie linkę į politiką, turi eiti į partijas ir bandyti taisyti padėtį gerindami tas partijas. O nepartinis žmogus, kuris neketina dalyvauti politikoje, ir savivaldoje nelabai gali ką nuveikti.
“Na, pabus pavienis kandidatas kadenciją. O kokia jo atsakomybė? Rinkėjai dažnai pasiduoda šou atributams, pašaliniams blizgučiams, o ne iš esmės žiūri, kokias programas kandidatai turi, ką realiai yra padarę”, – pritaria ir R.Dargis.

O nepriklausomiems kandidatams dar lengviau nei partijoms žadėti, kas ant seilės užeina, kaip kad A.Zuoko ir Vilniaus koalicija reklaminiuose šūkiuose – 6400 Lt vidutinę algą vilniečiams kažkodėl 2020 metais. Blogiausiu atveju pasiteisins, kad tai partijos neleido realizuoti gražių idėjų.

Partijos žada, ko netesės

Pasak “Vilmorus” vadovo V.Gaidžio, jų tyrimai rodo, kad rinkėjų pasirinkimą, už kurią partiją balsuoti, taip pat labiausiai lemia ne partijų programos ar ideologinės nuostatos, o partijos lyderio, kitų partinių patrauklumas. Deja, kaip pastebi verslininkas R.Dargis, per 21 nepriklausomybės metus susiformavusi partinė sistema nė iš tolo neprimena tokios, kokia turėtų būti ir kokia veikia Vakarų Europoje: kad tarp partijų vyktų idėjų kova, kaip reikėtų valdyti šalį, o žmonės pagal tai rinktųsi, už ką balsuoti.

“Veido” ekspertai, vertinę visų partijų rinkimų programas, konstatavo, kad, deja, visoms būdingos tos pačios blogybės: žadama tai, ko būtų kvaila nenorėti, tačiau dažnas pažadas – ne savivaldos kompetencijos, neaišku, nė už kokias lėšas, nė kokiomis priemonėmis įgyvendinamas. Net ir ekspertų gerai įvertinta Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų programa, palyginti su 2007 metų, gerokai nuvilia, nes matyti, kiek daug esminių darbų nenuveikta. O kai kurios partijos apskritai nesivargina kurti rimtų programų.

Tai nė iš tolo neprimena vakarietiškos demokratijos, kai, pasak KTU Politikos ir viešojo administravimo instituto direktoriaus prof. dr. Algio Krupavičiaus, partijos jau prieš pusmetį skelbia konkrečias programas ir bendruomenės diskutuoja, kas pasiūlė geresnių problemų sprendimo būdų. O jie, beje, priklauso nuo partijų ideologinių nuostatų, pavyzdžiui, kiek į viešųjų paslaugų piliečiams teikimą įsileidžiama privataus kapitalo.

Visų rinkimuose dalyvaujančių partijų programose žadama artėti prie žmogaus, suteikti daugiau galių seniūnijoms. Tačiau, kaip pabrėžia M.Vidūnaitė, kiaurą žiemą nevalytos Vilniaus gatvės rodo, kad Lietuvoje vietos valdžia labai toli nuo gyventojų kasdienių rūpesčių. “Tai, kad Vilniaus meras įsikūręs taip aukštai dangoraižyje, turi savo prasmę…” – ironizuoja politologė.

Savivaldos be galių nebūna

M.Vidūnaitė taip pat primena, kad Lietuvoje – vienas mažiausių savivaldos lygių Europoje. Beveik nuo pat nepriklausomybės atkūrimo tarptautiniai ekspertai būriais skatino Lietuvos Vyriausybę atlikti savivaldos reformą, kuri suteiktų daugiau finansinių galių savivaldybėms, o seniūnijos taptų atskiru savivaldos lygiu.

R.Dargis taip pat neabejoja, kad visų pirma reikia apsispręsti, kokią vietą mūsų valstybės gyvenime užima savivalda, ir įstatymiškai įtvirtinti galias bei išteklius, o jau tada galvoti, kokie lyderiai kuriame mieste galėtų kurti subalansuotą miesto gyvenimą. Dabar savivaldybės neturi galių bent kiek reikšmingiau prisidėti prie vietos gyventojų gerovės kūrimo – net jei savivaldybė gauna daugiau pajamų, centrinė valdžia jas gali atimti. O Druskininkai, R.Dargio manymu, labiau išimtis, atsitiktinis stebuklas, nei taisyklė.

Apibendrinant, politologės M.Vidūnaitės manymu, galima tikėtis, kad Seimo sprendimas leisti kandidatuoti nepriklausomiems kandidatams šiek tiek pagyvins frigidišką Lietuvos demokratiją. Nors dalis tų nepriklausomųjų – politinės “prostitutės” ar šiaip oportunistai, tačiau tikėtina, kad jų dalyvavimas rinkimuose padidins rinkėjų aktyvumą.

O tikri nepriklausomi kandidatai, t.y. niekada nepriklausę jokiai partijai ar bent jau politiškai neparsidavinėję, pasiųs ženklą kitiems “paprastiems” mirtingiesiems, padrąsins kandidatuoti per kitus savivaldybių rinkimus. Juk vietos valdžia neturi būti kaip kažkokia prabangos prekė, prieinama tik išrinktiesiems – politinių partijų šulams, labiau pasiturintiems verslininkams ar kitiems tradiciškai įtakingiesiems.

“Tačiau į savivaldybių tarybas patekus nepriklausomiems kandidatams Lietuvos savivalda automatiškai netaps veiksmingesnė ir skaidresnė. Bėda ta, kad Lietuva iki šiol taip ir neįgyvendino reformos, kuri iš esmės sustiprintų savivaldą ir priartintų valdžią kuo arčiau prie žmonių. Lietuvos savivaldybės paprasčiausiai turi per mažai valdžios. Kitais žodžiais tariant, Lietuvoje yra per mažai savivaldos”, – apibendrina politologė.