Artėjančių savivaldos ir Seimo rinkimų dirvoje sparčiai dygstantys visuomeniniai judėjimai – dar vienas stiprėjančios mūsų politinės ir pilietinės krizės požymis. Judėjimai tik padidins netvarką savivaldoje ir sąstingį pagrindinėse šalies partijose.

Apie artėjančius savivaldos rinkimus šiandien praneša centriniai laikraščiai. Nors pastaraisiais metais savivalda išsigimė nuo pačio žemiausi laiptelio – seniūnijos, dalis politologų tiki, kad rasis tikra, savaiminė ir sveika pilietinė bei politinė iniciatyva. Pirmiausia piliečiai turi siekti, kad partijos demokratėtų, o jų elitui būtų užmaunamas šioks toks apynasris. Pavyzdžiui, įstatymu turėtų būti nustatyta, kad po rinkimų spalvą pakeitęs perbėgėlis turėtų palikti savivaldybės tarybą ar Seimą.

Taip pat piliečiai turėtų siekti, kad būtų keičiama savivaldos rinkimų tvarka. Juk Seimo partijos – tiksliau, jų viršūnėlės, lyg ir vykdė Konstitucinio teismo nurodymą demokratizuoti savivaldos rinkimus, leisti dalyvauti nepartiniams kandidatams, bet iš esmės nieko nepakeitė. Tie patys nepartiniai kandidatai turi kur kas menkesnes galimybes įžengti į rinkimų trasą ir siekti pergalės nei partiniai. Tačiau svarbiausia, kad nepakeisti atstovavimo principai. Savivalda ir toliau nėra vietos valdžia tikrąja to žodžio prasme. Mūsų savivaldybės – bene didžiausios Europoje. Antai Bratislavoje yra 5–7 skirtingų lygių savivaldybės ir atitinkamai rinkimų teritorijos, o viso miesto renkamo Vilniaus mero rankose – ir strateginiai klausimai, ir šiukšlių konteineris Antakalnyje. Partijų viršūnėlių rankose – ir neribotos korupcinės galimybės, ir valdžia nuo viršaus iki apačios.

Dienraštis „Lietuvos rytas“ kalbino politologą Antaną Kulikauską:

“Manau, kad gausus visuomeninių judėjimų derlius rodo, jog visuomenės apatija ir nusivylimas partijomis pasiekė naują viršūnę. Juk šie judėjimai – tai savo ateitimi po rinkimų susirūpinusių politikų reakcija į visuomenės nuotaikas ir mėginimas joms pataikauti. Tai gali būti ir vadinamųjų tradicinių partijų bandymas leisti politines ataugas. Matyt, tikimasi, kad su jų pagalba po savivaldos ir Seimo rinkimų bus galima sėkmingiau dalyvauti įvairiose koalicijos dėlionėse. Kita vertus, įkurti judėjimą dabar ne tik naudingiau, bet ir paprasčiau”,- sakė A.Kulakauskas.

Politologo nuomone, judėjimų dalyvavimas artėjančiuose rinkimuose tik padidins rinkėjų nusivylimą.

„Manau, kad šie rinkimai netaps naujųjų judėjimų žvaigždžių valanda. Naujosiose savivaldybių tarybose vis tiek greičiausiai dominuos tradicinės partijos, tik šios tarybos, kurios bus atskiestos ir judėjimų atstovais, skęs dar didesniame chaose nei iki šiol. Tad galutinis rezultatas – dar didesnis rinkėjų nusivylimas,“ – sakė A.Kulakauskas.

Gal Lietuvą gali išgelbėti į judėjimus susibūrę „praktikai” ir „specialistai”? A. Kulikausko nuomone, ne. Galime nertis iš kailio, tačiau naujos Amerikos neatrasime. Demokratinės politikos ir visuomenės dalyvavimo joje pagrindas ir esmė – partijos. Visa kita – tik surogatai. Kad mūsų politinės partijos yra tapusios metų metus nesikeičiančių savo viršūnėlių įkaitėmis ir nuosavybe – tiesa.

Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad partijas apskritai reikėtų išmesti į šiukšlyną. Juk vienintelis naujųjų „nepolitinių” darinių skirtumas nuo partijų – jie dar mažiau skaidrūs ir atskaitingi visuomenei nei partijos. Negana to, kai kurie šių darinių yra kilę iš tų pačių partijų įsčių.

Kita vertus, politikos nėra be grupuočių. Tačiau viena, kai tai – demokratinių ir visuomenei atskaitingų partijų politika, kita – kai tai yra tik „partijų” ir „judėjimų” pavadinimais besidangstančių klanelių košė, primenanti Abiejų tautų respublikos saulėlydžio meto seimelius. Vis dėlto tikiu, kad rasis tikra, savaiminė ir sveika pilietinė bei politinė iniciatyva.“

„Respublika“ praneša:

„Partijos suvaidins demokratinius rinkimus. Dienraščio apžvalgininkas Vladas Vaicekauskas įsitikinęs, kas ir kitų metų pradžioje neturėsime demokratinių savivaldybių tarybų rinkimų. Tai bus eilinis partinis žaidimas rinkimais. Kodėl?

Pasakykite tamstos, kodėl Lietuvoje valdžia prasideda savivaldybėse, o ne pamatinėje valdymo grandyje – seniūnijose? Pvz., Lenkijoje valdžia prasideda nuo valsčių, kurie savo dydžiu – žemės plotu ir gyventojų skaičiumi nieko nesiskiria nuo mūsiškių seniūnijų.

Pasakykite prašo, kodėl pamatinė valdžios pakopa – seniūnijos neturi įstatymu įtvirtinto savarankiško biudžeto, o jų teritorijose esantį biudžetinį turtą- mokyklas, sveikatos, kultūros įstaigas, valstybei priklausančią žemę  – valdo savivaldybės? Lenkijos valsčiai turi įstatymu įtvirtintą savarankišką biudžetą, o jų teritorijose esantis biudžetinis turtas priklauso tik jiems patiems ir iš viršaus niekas negali nurodyti, kaip tuo turtu disponuoti.

Pasakykite tamstos, kodėl Lietuvoje seniūnai ne renkami, o savivaldybių administracijos direktoriaus įsakymu skiriami. Lenkijos valsčiaus viršaitį, jo pavaduotoją, kiekvieną iš 12-15 tarybos narių renka ir atšaukia valsčiaus gyventojai.

Tai kur daugiau demokratijos – Lenkijoje ar Lietuvoje? Lietuvoje rinkimai prasideda nuo savivaldybių tarybų rinkimo. Žemutinė valstybės valdymo grandis – seniūnijos – tiesiog eliminuojamos. Tam yra priežasčių.

Kam valdžia be savarankiško biudžeto ir turto? Kam reikalinga ta valdžios butaforija? Kodėl 600 seniūnijų netapo demokratinio valstybės valdymo atspirties tašku?

Nes taip reikia partinei valdymo sistemai. Jai pačiai reikia valdžios, valdiško turto ir biudžeto pinigų. Stiprios seniūnijos gali nepaklusti, dar daugiau – pakirsti partinę savivaldybių valdymo sistemą. Seniūnijos savivaldybei reikalingos tik tiek, kiek jos padeda laimėti savivaldybių rinkimus. Seniūnijos yra ne kas kita kaip partinių rinkimų bazės, o jų seniūnai ir kiti darbuotojai tiesiogiai pašaukti tuos rinkimus organizuoti. Tūkstančiai seniūnijų darbuotojų įsijungia, yra įjungiami į rinkimus kaip savivaldybių išlaikomi, gerai apmokami agitatoriai, agitacinių punktų vadovai. Sutikite, tai nebloga tarnystė. Seniūnijas, seniūnus, seniūnijų administraciją, seniūnaičius reikia laikyti ant pavadžio, akylai kontroliuoti ir pakylomis šį bei tą numesti.

Todėl savivaldybių partijoms ir partiniams merams labai paranku turėti apmokamas, bet nieko iš esmės savarankiškai nesprendžiančias seniūnijas. Per 600 seniūnijų išlaikomos kaip partinės valdžios atraminiai punktai, o ne savarankiškos demokratinės valdymo sistemos pamatinės pakopos.“

„Vakarų ekspresas“ rašo:

Nors iki savivaldos rinkimų vasario pabaigoje liko dar kone pusė metų, prasidėjus naujam politiniam sezonui uostamiestyje jau vyksta bruzdėjimas: sudaromi preliminarūs kandidatų sąrašai, vis daugiau politikuojama, stengiamasi įtikti žmonėms įvairiuose viešuose renginiuose. Pabandėme įlįsti į partijų virtuvę ir išsiaiškinti, kas valdys miestą bei kokios perspektyvos išlaikyti liberalųjį frontą, valdžios neužleidžiantį jau keliolika metų. Įdomu ir tai, kad po rinkimų gali užvirti tikra kova tarp dviejų garsių Klaipėdos politikų: buvusio ir esamo merų Eugenijaus Gentvilo bei Rimanto Taraškevičiaus.

Liberalų sąjūdžiui atstovaujantis E. Gentvilas, dar dirbdamas Europos Parlamente, yra teigęs, kad mero postas jį vilioja, nes rezultatai pasiekiami greičiau. Vėliau, tapęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovu, pareiškė, kad jį, kaip politiką, esą reikėtų pamiršti.

R. Taraškevičius žurnalistams yra užsiminęs, kad dar vienai kadencijai nebesibalotiruotų, bet dabar jau kratosi savo žodžių. Kol kas dar ne visų partijų uostamiesčio skyriai yra patvirtinę galutinius kandidatų į Tarybą sąrašus. Kai kurios partijos juos netgi slepia.

Kitais metais savivaldos rinkimuose bus sudarytos sąlygos juose dalyvauti ir nepartiniams kandidatams. Tokia sistema jau taikoma balotiruojantis į Seimą.

Remiantis Vyriausiosios rinkimų komisijos pateikta informacija, atlikti preliminarūs skaičiavimai, numatantys, kiek reikia surinkti parašų, norint išsikelti kandidatu. Nauja savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo redakcija nustatė, kad kiekvienas asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, gali išsikelti kandidatu, jeigu jo išsikėlimą parašais paremia ne mažiau kaip dešimt procentų, skaičiuojant vienam savivaldybės tarybos nario mandatui, bet ne mažiau kaip 100 tos savivaldybės rinkėjų.

Pretendentui, norinčiam būti kandidatu į savivaldybės tarybos narius, reikės surinkti nuo 100 iki 880 rinkėjų parašų. Pretendentams į mažų savivaldybių tarybų narius reikės surinkti minimalų 100 rinkėjų parašų skaičių, o pretendentams į didžiųjų savivaldybių tarybų narius – skirtingai.