BFL

Kodėl savivaldybių ir valstybės įmonių vadovai laikė savo vadovaujamų įstaigų bei įmonių pinigus banke „Snoras“, nors jo reputacija daug metų nebuvo pati tyriausia, galiausiai pats bankas irgi nepriklausė didžiausių ir tvirčiausių kategorijai? Ką jie darys dabar, kai dešimtys milijonų biudžetinių pinigų įšalo bankrutavusio banko sąskaitose, o bankroto įstatymas valdiškoms įmonėms ir organizacijoms jokios pirmumo teisės atgauti pinigus nesuteikia?
„Šie klausimai ne man, o Lietuvos bankui, Finansų ministerijai ir Vyriausybei, – teigia Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas, paklaustas, koks likimas laukia 3,8 mln. Lt, buvusių tiek savivaldybės einamojoje sąskaitoje, tiek savivaldybės įmonių sąskaitose, kurios buvo laikomos bankrutavusiame „Snoro“ banke. – Ši problema liečia ne tik Druskininkus, bet ir dar 28 Lietuvos savivaldybes. Galiu pasakyti, kad bendra įšaldytų pinigų suma siekia 75 mln. Lt. Pasitarę su kolegomis surašėme ir išsiuntėme raštą į visas valdžios instancijas, laukiame atsakymo ir tikimės.“

„Snoras“ – idealus bankas

R.Malinauskas kategoriškai nesutinka, kad „Snoras“ galėjo būti įtariamas kaip rizikingas bankas. Ne vien todėl, kad apie tokią riziką neperspėjo nė viena iš bankus prižiūrėti turėjusių valstybės institucijų. Maža to, tą trečiadienį, lapkričio 16-ąją, kai po pietų buvo sustabdyta „Snoro“ banko veikla, pirmoje dienos pusėje tiek Finansų ministerija, tiek Valstybinė mokesčių inspekcija pervedė į Druskininkų savivaldybės einamąją sąskaitą „Snoro“ banke pinigus, skirtus socialinėms išmokoms, mokinio krepšeliui, kitoms ūkinėms reikmėms. Savaime suprantama, nusiimti šių pinigų nuo sąskaitos savivaldybė nespėjo.
Įšalusių lėšų likimas merui kelia nerimą, nes pagal įstatymą, jeigu savivaldybė iki metų pabaigos nespėja panaudoti socialinių ir moksleivių pinigų, juos privaloma grąžinti į valstybės biudžetą.
„Net ir šiandien galiu pasakyti, kad „Snoras“ buvo pats geriausias, lanksčiausiai ir patogiausiai klientui dirbantis bankas, – teigia R.Malinauskas. – Savivaldybė kas pusę metų atlieka visų bankų apklausą dėl jų paslaugų ir įkainių. Tvirtinu, kad per pastaruosius trejus, gal net ketverius metus, ypač per krizę, „Snoras“ siūlydavo pačias geriausias sąlygas. Niekuomet nė vienas pinigų pervedimas nebuvo įstrigęs bent vienai sekundei. Tai buvo ne šiaip geriausiai – tai buvo idealiausiai dirbantis bankas. Kai reikėdavo tartis dėl kreditų savivaldybės vykdomiems projektams, tai jeigu po derybų „Snoras“ pasakys, kad sutinka kredituoti, vadinasi, kreditas bus. O kiti bankai galėdavo mėnesių mėnesiais kažką žadėti, mulkinti, galiausiai pasakyti, kad persigalvojo ir kredito neduos.“
Druskininkų meras sako, kad savivaldybė savo sąskaitas laiko ne vien „Snore“, bet ir keturiuose kituose bankuose, įskaitant SEB, „Swedbank“, DNB, tad jis galįs lyginti objektyviai.

Varžo Viešųjų pirkimų įstatymas

„Snoro“ paslaugumas bei palankumas klientui, masinant jį ne tik vienomis didžiausių indėlių palūkanų, bet ir liberaliausiomis aptarnavimo taisyklėmis, tikrai buvo gerai žinomas. Vis dėlto ne visų valstybės įmonių vadovai tuo susigundė. Štai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jeronimas Milius pernai, nepaisydamas įmantriausių vilionių, atsisakė perkelti tarnybos sąskaitą į „Snorą“, tad šiandien gali tik džiaugtis.
„Atvažiuodavo „Snoro“ vadybininkai, skaitydavo paskaitas, kaip naudinga laikyti pinigus jų banke, – pasakoja direktorius „Veidui“. – Man įtarimų sukėlė jau vien tai, kad siūlė pačias didžiausias palūkanas, gerokai didesnes nei didieji, patikrintos reputacijos, Europoje ir pasaulyje pripažinti bankai. Atvirai sakant, „Snoro“ savininkai irgi nekelė didelio pasitikėjimo – juk visi skaitome spaudą, žinome, kas jie tokie buvo.“
Tačiau dalis valdiškų įmonių į „Snorą“ pateko ne visai savo noru. „Teisiniu požiūriu mes neturime tokio apibrėžimo – „rizikingas bankas“, – „Veidui“ paaiškino Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Jurgis Razma, paklaustas, kodėl lig šiol nėra sukurta sistemos, leidžiančios biudžetinėms įstaigoms ir valstybės įmonėms laikyti savo pinigus tik didžiausio patikimumo bankuose. – Nors akivaizdu, kad būtų gerai tokį apibrėžimą turėti ir taikyti. Dabar biudžetinių įstaigų pasirinkimo laisvę riboja Viešųjų pirkimų įstatymas, reikalaujantis rinktis paslaugų, įskaitant bankinių, teikėją pagal mažiausius siūlomus įkainius. Akivaizdu, kad tai žinodamas „Snoras“, norėdamas pritraukti kuo daugiau pinigų, pasiūlydavo pačias geriausias sąlygas ir pačias palankiausias palūkanas. Tuo remdamosi biudžetinės įstaigos privalėdavo pripažinti jį konkurso laimėtoju.“
Kartu J.Razma pagyrė tų valstybės institucijų vadovus, kurie parodę įžvalgumą nepasidavė „Snoro“ įkalbinėjimams ir apsaugojo biudžeto pinigus. „Daugiausia įklimpo savivaldybių įmonės, kai kurios jų netgi susigundė tokiais dalykais, kaip indėlių sertifikatai, bankų obligacijos, ir net nepagalvojo, kad tokios investicijos nėra šiaip sau indėliai, tad neapdraustos, – stebisi J.Razma. – Tos įmonės, kurios „Snore“ laikė tiesiog einamąsias sąskaitas ir indėlius, automatiškai atgaus viską, kas buvo iki 345 tūkst. Lt, o dėl didesnių sumų stos į bendrą pinigų grąžinimo laukiančiųjų eilę, kurioje jos bus trečioje vietoje, po darbuotojų ir indėlininkų.“
Pasak J.Razmos, tai, kad įmonės valstybinės, ar tai, kad įšalo iš valstybės biudžeto gauti pinigai, jokio pranašumo nesuteikia. Apie kokią nors kompensaciją iš biudžeto irgi negali būti nė kalbos – nebent pačios savivaldybės paskolintų savo įmonių einamosioms reikmėms. „Kol kas man nežinoma, kad dėl įšaldytų sąskaitų iš esmės sutriktų kurios nors valstybinės įmonės veikla, – sako J.Razma. – Gali būti, jog kai kurios valstybinės įmonės pernelyg gerai gyveno, kad laikė savo pinigus vertybiniuose popieriuose. Dabar joms gali tekti peržiūrėti savo investicijų planus.“
J.Razma taip pat nurodo, jog įmonė, vienu metu turinti „Snore“ ir paimtą kreditą, ir įšalusį indėlį, negalės prašyti, kad būtų atliktas įskaitymas, padengiant dalį kredito buvusio indėlio pinigais.

I.Šimonytė: spręsime individualiai

„Valstybės įmonių stebėtojų taryboms dabar bus apie ką pagalvoti ir teks įvertinti įmonių vadovų veiksmus, – teigia finansų ministrė Ingrida Šimonytė, paklausta, kaip ateityje būtų galima išvengti tokių situacijų, kai biudžetiniai ar valstybės pinigai dingsta abejotinos reputacijos bankuose. – Žinoma, pinigus reikia laikyti bankuose, bet iš kur įmonių vadovams polėkis laikyti pinigus ne einamosiose sąskaitose, ne draustuose indėliuose, o indėlių sertifikatuose, kurie turi tokį pat statusą kaip bankų obligacijos ir nėra apdrausti valstybės? Neįsivaizduoju, kokia turi būti situacija, kad įmonė, turinti 2 mln. Lt metinių pajamų, vieną milijoną investuotų į indėlių sertifikatus. O tokį pavyzdį turime. Indėlių sertifikatai – rizikingos investicijos, tad pagal įstatymą jų turėtojai banko bankroto atveju aptarnaujami tik ketvirtoje eilėje. Atskiras klausimas – ar įmonei reikėjo turėti tiek pinigų, kad būtų iš ko investuoti į sertifikatus? Gal ateityje teks nustatyti, kad valstybės įmonės gali investuoti tik į Vyriausybės vertybinius popierius.“
I.Šimonytė nesiėmė vertinti ir to, kaip gali būti sprendžiamas tokių visuomeninę reikšmę turinčių įmonių, kaip „Klaipėdos vanduo“, laikiusios „Snore“ 4 mln. Lt, ar „Dzūkijos vandenų“, turėjusių 2,6 mln. Lt indėlį, pinigų likimas. „Akivaizdu, kad šurmulio bus daug, o spręsti teks kiekvienu atveju individualiai“, – apibendrino ministrė.