Lietuvoje jau keleri metai nerimsta diskusijos dėl savivaldos reformos. Ieškoma vis geresnio ir efektyvesnio savivaldos modelio.

Štai, prieš kurį laiką buvo pratęstas savivaldybių Tarybų kadencijų laikas nuo trejų iki ketverių metų. Politikų veiksmai daugiau primena trypčiojimą vietoje- iš esmės, nesutariant ir nesiryžtant nuspręsti kuria kryptimi turi pasukti lietuviškasis vietos savivaldos modelis. Pastaruoju metu diskutuojama dėl tiesioginių merų rinkimų, tačiau kita, mano nuomone, aktuali ar net aktualesnė problema Lietuvos savivaldoje yra menkas bendruomenių įtraukimas į ją.

Lyginant įvairių ES šalių savivaldos modelius, pirmiausia į akis krenta savivaldybių dydžių skirtumai. Bankas “Dexia” ir Europos savivaldybių ir regionų Taryba (CEMR) periodiškai skelbia statistinius duomenis apie savivaldą Europoje ir jos finansinę situaciją.

2010-2011 m. raporto duomenimis vidutinis savivaldybės gyventojų skaičius Europoje siekė 5630 gyventojų. O kaip gi šiame kontekste atrodo Lietuva? Mūsų šalis bene 10 kartų viršija ES vidurkį- vidutinis savivaldybės gyventojų skaičius siekia 54780 gyventojus vienai savivaldybei. Didesnės savivaldybės yra tik Danijoje bei Jungtinėje Karalystėje, atitinkamai 56 590 ir 152 680 gyventojų.

Lentelė Nr.1

Atrodo kiek keista, tačiau Lietuvoje savivalda kurta ant sovietinio kurpalio- nedaug jį pakoreguojant. Rajonai tapo pagrindiniu savivaldos lygmeniu, iš esmės nekeičiant nei teritorinės organizacijos nei jų pavadinimo. Mūsų kaimynai pasuko kiek kitu keliu. Nors šiuo metu Estija ir Latvija taip pat turi vieną savivaldos lygmenį, tačiau jie nusprendė kurti mažesnes savivaldybes tam kad vietos valdžia būtų arčiau žmonių. Estijoje šiuo metu yra 226 savivaldybės ir jose gyvena vidutiniškai 5930 gyventojų, Latvijoje 119 savivaldybių ir vidutiniškai 18820 gyventojų. Mūsų pietinės kaimynės, Lenkijos, savivaldybėje vidutiniškai gyvena 15400 gyventojų. Mažiausios savivaldybės Europoje gyventojų skaičiumi yra Čekijoje, Slovakijoje ir Prancūzijoje- kur savivaldybės gyventojų skaičius nesiekia ir dvejų tūkstančių.

1999- aisiais metais Lietuvoje įgyvendinta savivaldos reforma nežymiai pakoregavo teritorinę savivaldos struktūrą- įkurtos naujos Elektrėnų, Rietavo, Pagėgių, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos savivaldybės, pakoreguotos esančių savivaldybių ribos, įsteigtos seniūnijos. Tačiau savivaldybių skaičius Lietuvoje išliko nedidelis- viso labo 60, taigi net mažiau nei nykštukinėje Maltoje, kurioje yra 68 savivaldybės. Principo “vietos valdžia arčiau žmonių” įgyvendinimas Lietuvoje nukenčia dėl didelio savivaldybių dydžio.

Lentelė Nr. 2

Tyrinėtojai, politikai dažnai diskutuoja apie optimalų savivaldybių dydį. Ieškoma balanso tarp efektyvaus paslaugų teikimo ir tikros vietinės demokratijos. Sutariama tik dėl vieno- optimalaus modelio nėra. Dalyje valstybių savivaldybės yra mažytės vos su keletu tūkstančių gyventojų, kitose kaip Lietuvoje ar Didžiojoje Britanijoje jos yra didelės su dešimtimis tūkstančių gyventojų. Tai yra du kraštutiniai modeliai Europos Sąjungoje. Mažytės savivaldybės nors ir priartina sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą iki piliečių, bendruomenių, tačiau joms dažnai kyla problemų dėl kokybiško paslaugų teikimo, stambių projektų įgyvendinimo ar investicijų pritraukimo. Štai, Belgijoje mažos savivaldybėms paprasčiausiai dažnai neturi finansinių resursų, žmoniškųjų išteklių, kad galėtų kokybiškai valdyti įvairias programas. Tos pačios problemos kamuoja ir Prancūziją, Slovakiją.

Pastarųjų dešimtmečių savivaldybių teritorinės organizacijos reformų vyraujančioji kryptis yra savivaldybių stambinimas (amalgamacijos procesas). Tą įtakojo ir nuo 1980-ųjų populiarėjusi Naujosios viešosios vadybos (New public management) koncepcija, demografiniai bei socialiniai pokyčiai, tokie kaip pvz. visuomenės senėjimas. Savivaldybės sustambintos Belgijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, ir mūsų kaimynėse Latvijoje ir Estijoje. Paprastai amalgamacijos procesas sukelia nemenką vietinių gyventojų pasipriešinimą. Demokratinis procesas dažnai pristabdo vykdomas reformas- vengiama pernelyg paminti vietos gyventojų, bendruomenių interesus, taip pat egzistuoja ir tam tikras institucinis pasipriešinimas- mat, mažinant savivaldybių skaičių mažėja tiek administracinių, tiek politinių postų skaičius. Prancūzijoj, Italijoj savivaldybių stambinimas ir susiliejimas buvo skatinamas per įvairius savanoriškus procesus, skiriant papildomą ir finansinę paramą naujoms bendradarbiavimo iniciatyvoms. Savanoriškas savivaldybių susiliejimas paprastai nėra sėkmingas.

Angliškoji savivaldybių stambinimo reforma daug kritikuota kaip sukūrusi per dideles savivaldybes, kurios dėka piliečiai nutolo nuo vietos valdžios institucijų, įskaitant ir rinkiminio aktyvumo sumažėjimą.

Mūsų šalyje taip pat suvokta, jog savivaldybės yra per didelės. Savivaldą priartinti prie žmonių pabandyta įsteigus seniūnijas, tačiau jos, nors ir teikia kai kurias, itin ribotas paslaugas gyventojams, tėra struktūrinis savivaldybės vienetas. Neretai kaimiškųjų savivaldybių gyventojai skundžiasi, jog savivaldoje jie lieka užmiršti, visą veiklą vietos valdžiai koncentruojant į savivaldybės centrą. Iš tikrųjų, daugelis tokių seniūnijų gyventojų neturi praktiškai jokių svertų paveikti vietos valdžią. Rinkimuose į savivaldybės Tarybą- seniūnijos gyventojų balsai paprastai paskęsta visos savivaldybės balsų sumoje. Nepriklausomiems kandidatams net jei ir lemta patekti į savivaldybės Tarybą- praktiškai nėra šansų paveikti sprendimų priėmimą. Taip jau sukonstruota vietos valdžios politinė sistema. Savivaldybės politikai natūraliai pirmiausia rūpinasi rajono centru, tuo tarpu kaimiškųjų seniūnijų ar atokesnių urbanistinių teritorijų gyventojų rūpesčiai dažnai lieka pamiršti.

Priminsiu, jog pagal Europos savivaldos chartijos 4 straipsnį viešas pareigas pirmumo tvarka įgyvendina arčiausiai piliečių esantys valdžios organai. Tai Lietuvoje yra seniūnijos. Regis, seniūnijas ir jų galias reikėtų stiprinti, tačiau pavyzdžiui, Vilniuje vykstantys procesai naikinant seniūnijas suka kita kryptimi.

Žinoma, šiuo metu nebūtų racionalu Lietuvoje esančias savivaldybes suskaidyti į 550 seniūnijų kaip pagrindinių savivaldos vienetų. Tai reikštų ne tik išaugusius administravimo kaštus, biurokratijos augimą, bet ir lemtų daugelį jau mano šiek tiek anksčiau minėtų sunkumų atsiradimą (prastesnė kai kurių viešųjų paslaugų kokybė, sunkumai pritraukiant investicijas ir pan.). Juolab, ir visoje Europoje vyrauja tendencija stambinti savivaldybes, žinoma, ne iki to lygio kaip Lietuvoje.

Ar Lietuvoje stengiamasi priartinti vietos valdžią arčiau žmonių? Trumpai galima atsakyti- taip, bet nepakankamai. Pastaruoju metu imamasi vis daugiau priemonių įtraukti bendruomenes į vietos valdymą, vietos gerovės kūrimą- skatinant bendruomenių kūrimąsi, sudarant vietos veiklos grupes ar įsteigiant seniūnaičio institutą. Dar viena neseniai startavusi sveikintina iniciatyva yra Vietos bendruomenių savivaldos programa, kuria siekiama skatinti bendruomenes siūlyti bei leisti pačioms spręsti kaip panaudoti valstybės lėšas vietos bendruomenių socialinėms, švietimo ar kultūros reikmėms. Finansinė programos apimtis yra ribota, viso labo 8 milijonai litų, tačiau tai suteiks galimybę bendruomenėms įgyvendinti vieną ar kitą joms svarbų projektą (suremontuoti ar įrengti vaikų žaidimų aikštelę, paremti sunkiai besiverčiančius bendruomenės narius).

Seniūnaičių instituto sukūrimas lyg ir turėjo paskatinti stichiškai pradėjusių kurtis bendruomenių įtraukimą į vietos valdymą. Tačiau daugeliu atveju seniūnaitijos yra dirbtinės – jų ribos dažnai ignoruoja organiškai susiklosčiusias bendruomenių ribas (ar tai būtų susiję su parapijų, ar dvarų, ar urbanistinių bendruomenių ribomis). Žinoma, negalima kaltinti tik savivaldybių, kad jos nesikonsultuoja su vietos gyventojais, tačiau dažnai ir vietos bendruomenės yra pasyvios. Kitas neigiamas aspektas yra seniūnaičių galios. Seniūnaičiai pagal įstatymus turėtų būti bendruomenės atstovai seniūnijoje, tačiau jų teisės yra tokios ribotos, kad nei jų rinkimai nei veikla negali pritraukti didesnio visuomenės dėmesio. Šiuo atveju, norint sustiprinti žemiausią vietos valdžios grandį būtų galima svarstyti galimybę suteikti daugiau teisių seniūnaičiams ir jų sueigai, kuriai vadovauja seniūnas. Galbūt, net patį seniūno institutą paversti renkamu. Seniūnijos sueigai suteikus daugiau teisių spręsti vietos bendruomenės reikalus- tiek dėl infrastruktūros projektų įgyvendinimo, dėl socialinės paramos skyrimo, seniūnijos teritorijos tvarkymo, viešojo transporto, kultūrinės veiklos- vietos gyventojai turėtų realią galimybę įtakoti jiems svarbių sprendimų priėmimą. Galima būtų numatyti seniūnijos referendumą jai svarbiais klausimais, ar netgi suteikti galimybę keisti administracinę priklausomybę savivaldybei- atsižvelgiant į ekonomines ir socialines realijas. Didesnis funkcijų perdavimas seniūnijoms lemtų ir tam tikrą finansinių srautų perskirstymą, tam kad jos galėtų veikti efektyviau.

Galų gale, ką galima padaryti minimaliai- tai tiesiog, įpareigoti savivaldybės Tarybą atsiklausti seniūnaičių sueigos ar su ja pasikonsultuoti tai seniūnijai svarbiais klausimais. Žinoma, visuomet atsiras to priešininkų sakančių, jog sprendimų priėmimas bus dar labiau apsunkintas ir užtruks ilgiau. Tačiau nepamirškime, jog pagal vieną kertinių Europos Sąjungoje- subsidiarumo principą- sprendimus turi priimti kuo artimesnė piliečiams institucija. Dar svarbiau yra tai, jog reali vietos savivalda ir aktyvesnis gyventojų įsitraukimas į savo bendruomenės reikalus reikšmingai prisidėtų kuriant stiprią pilietinę visuomenę.

Darius Šavolskis