Jei savivaldybės sumaniau valdytų savo mokyklų tinklą, per metus visos sutaupytų 22 mln. eurų, kuriuos būtų galima skirti mokytojams ar vadovėliams, o ne mokyklų šildymo ar valymo sąskaitoms apmokėti. Juolab kad nemažai mokyklų liko pustuštės: 41-oje vienam mokiniui tenka didesnė erdvė nei dviejų kambarių butas – 50 ir daugiau kvadratinių metrų bendro mokyklos ploto.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kretingos r. Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro Kalniškių pradinio ugdymo skyriuje, dviejų aukštų pastate, kurio bendras plotas, Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, yra 400 kv. metrų, mokosi 11 mokinių. Vienam vaikui vidutiniškai tenka beveik vieno kambario buto dydžio patalpų plotas – 36,6 kv. metro. Dar pernai šioje mokykloje mokėsi per 20, užpernai – 30 vaikų.

Kalniškių pradinio ugdymo skyrius – tik vienas pavyzdys, kas lieka po mokyklų tuštėjimo meto. Tačiau tokių „erdvių“ mokyklų be mokinių gali būti ne viename rajone, tad kai kurios savivaldybės, turinčios retesnį mokyklų tinklą, jas išlaikydamos patiria daugiau išlaidų nei kitos, efektyviau valdančios savo švietimo įstaigas.

Sausį pasirodžiusioje Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analizėje apie švietimo infrastruktūrą ir finansavimą apskaičiuota, kad 2015-aisiais mokinių ugdymui buvo išleista 452 mln. eurų (1,4 tūkst. eurų mokiniui), o 179 mln. eurų (566 eurus mokiniui) savivaldybės atseikėjo mokyklų aplinkos priežiūrai – šildymui, valymui ir kitoms paslaugoms, tiesiogiai nesusijusioms su ugdymo procesu. Ekspertai skaičiuoja, kad vienam mokiniui skiriamos lėšos savivaldybėse skiriasi beveik tris kartus (Alytaus m. savivaldybė – 1577 eurus, Neringos – 4035 eurus vienam mokiniui), o vienam mokiniui tenkantis mokyklos plotas – taip pat tris kartus (Vilniaus m. vienam mokiniui tenka 10,9 kv. metro, Neringoje – 34,5 kv. metro bendro patalpų ploto).

„Vienam mokiniui vidutiniškai tenka 10–15 kv. metrų mokyklos ploto, tačiau yra nemažai mokyklų, kuriose patalpų plotas vienam vaikui siekia daugiau kaip 30, 40 ar 50 kv. metrų, yra didesnis nei tipinis lietuvio būstas. Būtų galima sakyti, kad toks santykis susidaro dėl specifinių patalpų, pavyzdžiui, baseinų, bet skaičiuojant konkrečiai klasių plotą ta tendencija nesikeičia. Aiškiai matyti, kad toks neefektyvumas dažnesnis nedidelėse mokyklose, kuriose yra iki 200 mokinių. Matyti, kad savivaldybės nespėja prisitaikyti prie mokinių mažėjimo, bet prisitaikyti reikia“, – sako LLRI analitikė Aistė Čepukaitė.

Ji priduria, kad plotų skirtumų esama ne tik tarp skirtingų savivaldybių. Net ir tos pačios savivaldybės vienoje mokykloje mokiniui tenka 20 kartų daugiau ploto nei kitoje. Todėl norint taupiau valdyti švietimo infrastruktūrą pirmiausia užtektų apsidairyti bent kaimyninėse mokyklose, o tada – ir kitose savivaldybėse.

Išlaidos sumažėjo, nes sumažėjo mokinių

Tiesa, jei lyginsime su 2014 m. skaičiavimais, tada išlaidos ugdymui ir mokyklų išlaikymui buvo didesnės – 472 mln. eurų sudarė mokinio krepšelio lėšos, skirtos ugdymui, o aplinkos priežiūrai iš savivaldybių kišenės prireikė 193 mln. eurų. Nors pernai pastatams išlaikyti savivaldybės skyrė 7 proc. mažiau ir sutaupė 14 mln. eurų, išlaidas galima dar gerokai apkarpyti. LLRI skaičiuoja, kad jei savivaldybės racionaliau sutvarkytų mokyklų tinklą ir nelaikytų apytuščių mokyklų, kai kurios jų galėtų sutaupyti iki 2,8 mln. eurų kasmet. Skaičiuojant visas savivaldybes kasmet būtų sutaupoma mažiausiai 22 mln. eurų, kuriuos būtų galima skirti ugdymui – mokytojų atlyginimams ar jų kvalifikacijos kėlimui, vadovėliams ar kitoms ugdymo priemonėms.

„Išlaidų sumažėjimas, palyginti su 2014 m. duomenimis, rodo, kad prisitaikoma prie mokinių skaičiaus mažėjimo. Ugdymui išleidžiama mažiau, bet tai priklauso nuo mokinio krepšelio lėšų, kurių, mažėjant mokinių, natūralu, kad Švietimo ir mokslo ministerija skiria mažiau. Tačiau savivaldybių patiriamos išlaidos, skirtos aplinkos priežiūrai, galėtų sumažėti, valdymas tikrai gali būti efektyvesnis“, – paaiškina LLRI analitikė A.Čepukaitė.

LLRI ekspertai sako negalintys pasiūlyti sumos, kiek savivaldybei turėtų kainuoti aplinkos priežiūra, ar koks turėtų būti optimalus patalpų plotas, tenkantis vienam mokiniui, nes tai geriausiai žino pačios savivaldybės. Vis dėlto, jei iš vienodai mokinių turinčių savivaldybių viena mokyklų aplinkos priežiūrai išleidžia gerokai mažiau, vadinasi, geriau tvarkytis įmanoma ir kitai.

Pavyzdžiui, ir Kauno r., ir Vilniaus r. savivaldybėse mokosi maždaug 8–9 tūkst. mokinių, tačiau Kauno r. savivaldybė aplinkos priežiūrai, skaičiuojant vienam mokiniui, per metus išleidžia 556 eurus, o Vilniaus r. – 1018 eurų. Skaičiuojama, kad jei pastaroji skirtų tiek, kiek Kauno r., per metus Vilniaus r. savivaldybė sutaupytų 2,8 mln. eurų. Arba jei Radviliškio rajonas, kuriame mokosi apie 4,7 tūkst. mokinių, optimizuotų mokyklų tinklą taip, kaip Plungės, kasmet galėtų sutaupyti 2,5 mln. eurų.

„Pačios savivaldybės geriausiai žino, kaip reikia tvarkytis savo kieme, bet puikus pavyzdys yra panašų mokinių skaičių turinčių savivaldybių analizė. Galima pažiūrėti, kaip kitoje savivaldybėje organizuojamas ugdymas, koks mokyklų tinklas veikia, reikia atsižvelgti į tai, kiek yra mokinių ir kiek mokyklų, ar nėra taip, kad šildomas pustuštis pastatas. Galbūt reikia kitaip komplektuoti klases, galbūt nebijoti vieną kitą mokyklą uždaryti ir organizuoti mokinių pavėžėjimą. Natūralu, kad infrastruktūra turi prisitaikyti prie sumažėjusio mokinių skaičiaus, nes jai išlaikyti skiriami mokesčių mokėtojų pinigai, kurie negali būti leidžiami tuštiems pastatams šildyti“, – komentuoja LLRI atstovė A.Čepukaitė.

Tačiau Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) patarėjas švietimo ir kultūros klausimais Jonas Mickus tikina, esą kai kurios savivaldybės mokyklų tinklą jau taip optimizavo, kad dar labiau susitraukti nebeįmanoma. Jis sako, kad savivaldybės atnaujina švietimo įstaigų pertvarkos planus kas keleri metai, tačiau, nors pagal Švietimo įstatymą jos turi užtikrinti reikalingą įstaigų tinklą, kiti teisės aktai reikalauja dar kitų dalykų, kurie apsunkina mokyklų uždarymą. Todėl išeina taip, kad savivaldybės lyg ir gali daryti kaip tinkamos, bet iš tikrųjų jų laisvė nėra tokia neribota. „Juk pagal vietos savivaldos įstatymą savivaldybė yra biudžetinių įstaigų steigėja, atsakinga už jų išlaikymą, finansavimą, todėl pati ieško būdų, kaip viską padaryti geriau“, – sako J.Mickus.

Jis priduria, kad galima kalbėti apie mokyklų tinklo pertvarką, jų uždarymą ar jungimą, tačiau yra ir kitų priežasčių, kurios tokius užmojus apsunkina. Pavyzdžiui, socialiniai aspektai, kad atleisti žmonės neras kito darbo toje gyvenvietėje arba kad į kaimo vietoves, kurias jaunimas ir taip palieka, uždarius mokyklą, kultūros įstaigas, iš viso niekas nenorės atsikraustyti.

LSA patarėjas ragina ne tik skaičiuoti pinigus, bet ir galvoti apie regionų ateitį – jų išlaikymą ir bent svarbiausių paslaugų užtikrinimą. Pasirodo, tinklo pokyčiams gali kliudyti net ir net tokie žemiški dalykai, kaip atskiro įėjimo įrengimas.

„Mokykla buvo pastatyta penkiems šimtams vaikų, o dabar joje yra 40–60 mokinių. Ką daryti? Pastato juk neiškelsi, kur vaikus dėsi? Neseniai kalbėjau su vieno rajono švietimo skyriaus vadovu, jis pasakojo, kad yra didelis pustuštis mokyklos pastatas, tame pačiame kaime yra ir kultūros centras, ir biblioteka. Atrodytų, galima tas tris įstaigas sujungti, bet tai nėra taip paprasta. Kiekviena savivaldybė nori optimizuoti tinklą, bet turi laikytis reikalavimų, nustatytų įvairiuose įstatymą lydinčiuose teisės aktuose. Pavyzdžiui, yra viešoji biblioteka ir mokyklos biblioteka, jas būtų galima sujungti, į mokyklą perkelti bibliotekos patalpas. Bet ką daryti su įėjimu, kai per mokyklą negali vaikščioti pašaliniai? Vadinasi, reikia remonto, reikia įrengti atskirą įėjimą. O ką daryti, jei biblioteka antrame aukšte, kaip įrengti tą atskirą įėjimą? Lengva pasakyti, bet apie kiekvieną atvejį reikia kalbėti atskirai“, – aiškina LSA patarėjas J.Mickus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m