"Veido" archyvas

M.Romerio giminės herbas

Prieš 130 metų gimė Mykolas Romeris – pirmasis mūsų tautinio judėjimo metraštininkas, žymus teisininkas, ilgametis Kauno universiteto rektorius.

Iš tiesų Mykolas Romeris – unikali mūsų istorijos asmenybė ne vien dėl savo nuopelnų Lietuvai, bet dar labiau tuo, kad jis apskritai pateko į tą istoriją. Juk taip nedaug žymių bajorų neatsižadėjo savo gimtojo krašto ir dirbo jo labui: Oskaras Milašius, Alfredas Tiškevičius, M.Romeris, gal dar vienas kitas – tai ir visi. O kad taip vis dėlto buvo, dažniausiai lėmė atsitiktinumas, galima sakyti – stebuklas. Štai kaip jis įvyko.

Tikrojo kelio paieškos

Kaip rodo pavardė, Romerių giminės šaknys nelietuviškos ir net nelenkiškos: jos siekia XVII amžių, Saksoniją, Meiseno žemę, nors gali būti siejamos net su senovės Roma. Po to amžiams slenkant šios giminės palikuonys per Livoniją, Kuršą atsidūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurioje ėjo aukštas pareigas ir todėl, suprantama, sulenkėjo. Buvo toje giminėje ir žymių dailininkų, ir kovotojų su carizmu.

M.Romeris gimė 1880 m. gegužės 17 d. Obelių valsčiaus Bagdoniškio dvare, kuriame jo protėviai įsikūrė dar 1786 m. Šeima lenkiška, bet jos nariai kalbėjo ir lietuviškai, o Mykoliuko auklė buvo vietinė, lietuvė. Nors tėvai – labai priešiški caro valdžiai, tai jiems netrukdė pasiųsti sūnų mokytis į Peterburgo imperatoriškąją teisės mokyklą, kuri rengė teisininkus valstybės tarnybai. Mokslas ten buvo labai nelengvas, nes truko tik 10 metų: septynerius metus – gimnazijos kursas ir trejus – teisės studijos.

1901 m. gavęs pirmos rūšies diplomą, jaunasis teisininkas tarnauti nepanoro, tad tęsė mokslus Krokuvoje (studijavo filosofiją) ir Paryžiuje, Politinių mokslų mokykloje, socialiniame-ekonominiame skyriuje, kuriame išklausė visą trejų metų kursą, išlaikė visus egzaminus, išskyrus vieną – nes įsimylėjo jauną prancūzaitę…

Paryžiaus laikotarpis M.Romerio gyvenime buvo labai reikšmingas ne tik tuo, kad čia jis gavo daug žinių ar sustiprino savo simpatijas demokratijai. Čia jam, kaip ir visiems Lietuvos lenkams, teko spręsti, ką pasirinkti – Lietuvą ar Lenkiją, mat Lietuvoje tuo metu prasidėjo mūsų tautinis judėjimas.

Iš pradžių jis buvo nutaręs, kad “mano vieta ne Lietuvių, o Lenkų eilėse”, todėl aktyviai veikė lenkų jaunimo organizacijoje. Tačiau 1904 m. šiek tiek netikėtai jo orientacija pasikeitė. Regis, taip atsitiko dėl Paryžiaus lietuvių studentų lyderio Juozo Petrulio įtakos, tiksliau, po pokalbių su juo. “Aš pajutau, kad Lietuva man yra brangesnė negu Lenkija”, – rašė jis vėliau ir liko dėkingas už tai savo draugui visą gyvenimą.

1905 m., taip ir negavęs antrojo diplomo, M.Romeris grįžo į revoliucijos, kuriai aiškiai simpatizavo, apimtą Vilnių. Nors ir tolo nuo lenkų, dėjo nemažai pastangų siekdamas suartinti lietuvius ir lenkus, bet tas jam sunkiai sekėsi. O jo paties simpatijos Lietuvai ir lietuviams dar labiau sustiprėjo tada, kai jis dėl caro valdžios persekiojimų 1906 m. atsidūrė Krokuvoje, emigracijoje, ir susidraugavo su poetu Juozapu Albinu Herbačiausku.

Pas poetą M.Romeris aptiko ištisą draudžiamos lietuviškos spaudos archyvą ir jam kilo mintis parašyti studiją apie mūsų tautinį judėjimą – lenkiškai, kad su ja susipažintų lenkų visuomenė, kuri iki tol apie tai turėjo susidariusi gerokai iškreiptą vaizdą: tai esą tik rusų ar vokiečių intrigos, nukreiptos prieš Lenkiją. Šis didžiulis ir sunkus darbas (nes tuomet jo autorius dar silpnai mokėjo lietuvių kalbą) baigtas maždaug per metus laiko – 1908 m. Lvove, tada Austrijos-Vengrijos teritorijoje, išėjo daugiau kaip 400 puslapių veikalas “Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą”. Jame pabrėžiama, kad lietuvių tautinis judėjimas buvo ne dirbtinis, o natūralus, pribrendęs ir pažangus, demokratiškas reiškinys, kad Lietuva – tai ne Rusija ir ne Lenkija. Žinoma, mūsų tautiečiai tą knygą sutiko su džiaugsmu (nors rusų valdžia ją platinti uždraudė). Bet daugumai lenkų ji nepatiko.

Ar galima atkurti LDK?

Nors M.Romeris tapo tvirtu Lietuvos patriotu, jo pažiūros ilgą laiką vis dėlto gerokai skyrėsi nuo mūsų tautinio judėjimo veikėjų. Šie kėlė etnografinės, tautinės Lietuvos valstybingumo idėją, o jis dar tikėjosi, kad reikia ir galima kurti naują valstybę istorinėje Lietuvoje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje. Jos lygiateisiai piliečiai esą būtų lietuviai, lenkai, baltarusiai ir žydai. Taip, jo manymu, būtų galima sutaikyti Lietuvos lenkus su atgimstančia lietuvių tauta, užtikrinti demokratinę santvarką, pagaliau – užgesinti tautų tarpusavio nesantaiką buvusiose LDK žemėse, kurią skatino nacionalizmas ir šovinizmas.

Tokioms idėjoms platinti 1906 m. jis leido laikraštį “Gazeta Wilenska”, rado ir bendraminčių, tiesa, nedaug, visi jie pateko į istoriją kaip “krajovcų” (kraštiečių) judėjimo dalyviai. Teoriškai tai atrodė gražu, tačiau iš tiesų idėja buvo atgyvenusi, juk XX a. pradžia – tautinių valstybių kūrimosi metas, todėl sukurti dar vieną Austriją-Vengriją buvo nerealu. Pagaliau, kaip patvirtino ir vėlesni įvykiai, bet kokioje daugiatautėje valstybėje būtinai atsiranda “vyresnysis brolis”, M.Romerio planuojamoje tai būtų buvę, žinoma, lenkai.

Tačiau net dauguma lenkų nepalaikė tokių idėjų, nes vieni tikėjosi sukurti didžiulę unitarinę Lenkijos valstybę su 1772 m. sienomis, kurioje lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai būtų sparčiai polonizuojami. Kiti, su Jozefu Pilsudskiu priešakyje, planavo pasiekti tą patį rezultatą veikdami atsargiau – įkūrę Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos federaciją, vadovaujamą lenkų.

M.Romeris iš karto neįvertino savo gero pažįstamo J.Pilsudskio imperialistinių užmojų, todėl karui prasidėjus paprastu kareiviu įstojo į jo legionus, sukurtus Austrijoje-Vengrijoje. Jis tikėjosi kovojąs ir dėl Lenkijos, ir dėl Lietuvos nepriklausomybės, buvo fronte, taip pat buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Tačiau greitai suprato klydęs. Tiesa, J.Pilsudskis vis dar bandė įgyvendinti savąją federacijos idėją, ir tai pradėjo nuo Lietuvos: 1919 m. balandį užėmęs Vilnių nutarė čia sudaryti marionetinę Lietuvos vyriausybę, “geresnę” už tą, kuri veikė Kaune, nes ji turėjo sutikti dalyvauti naujoje unijoje su Lenkija, – tai ir buvo svarbiausias Vilniaus užėmimo tikslas.

Šią vyriausybę sudaryti buvo pavesta M.Romeriui. Tačiau jis, apsilankęs Kaune ir ten pasitaręs su valdžios vyrais, galutinai įsitikino, kad Lietuvos valstybė sėkmingai kuriama ir be lenkų pagalbos, o J.Pilsudskio pažadais tikėti negalima. Netrukus M.Romeris apsisprendė – jo vieta Lietuvoje, Kaune.

Tarnyba Lietuvai

1920 m. pavasarį įsikurti laikinojoje sostinėje M.Romeriui nebuvo sunku – čia jis sutiko senus gerus pažįstamus Mykolą Sleževičių, Joną Vileišį, Augustiną Janulaitį ir kitus, tuomet jau ėjusius svarbias pareigas. Be to, kvalifikuotų teisininkų jaunoje valstybėje labai trūko, todėl jis gana greitai buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo, aukščiausios teismų sistemos grandies, nariu, greitai pelnė autoritetą kaip teisingas, principingas, santūrus, taktiškas teisėjas.

Šis darbas M.Romeriui patiko, bet netrukus jo patirties ir žinių prireikė kitur. 1922 m. įsikūrė Lietuvos universitetas, į kurį jis buvo pakviestas dėstyti valstybinės teisės ir atidavė šiam darbui – Lietuvos teisininkų ugdymui – net 23-ejus geriausius savo gyvenimo metus. Studentai jo paskaita labai mėgo, nes jos buvo turiningos ir gyvos – profesorius mėgo humorą. Dirbdamas universitete jis sukūrė daug fundamentalių mokslo darbų, todėl turėjo didelį autoritetą ir tarp kolegų profesorių: jie kelis kartus rinko jį universiteto rektoriumi. Šias pareigas jis ėjo net septynerius metus, ilgiausiai iš visų.

"Veido" archyvas

Tarp universiteto profesorių

Greta to neretai konsultavo Seimą, Vyriausybę, prezidentą, dalyvavo rengiant valstybės Konstitucijas, padėjo Lietuvai laimėti bylą dėl Klaipėdos Hagos tarptautiniame tribunole. Tiesa, būdamas demokratas autoritarinei valdžiai ne visada patiko. Taip pat daug rašė žurnalams, laikraščiams, aktyviai reiškėsi visuomeniniame darbe.

1939 m. atgavus Vilnių, M.Romeris verkė iš džiaugsmo ir netrukus ėmė dirbti Vilniaus universitete. Beje, ir okupacijų metais šį darbą jis tęsė, kol galėjo. Svarbu tai, kad 1944 m. jis dar sugebėjo užbaigti labai svarbų mokslinį darbą “Lietuvos sovietizacija 1940–1941 metais”, kuriame aprašė ir įvertino tų metų įvykius konstitucinės teisės specialisto požiūriu.

Mirė M.Romeris 1945 m. vasario 22 d. savo gimtinėje – Bagdoniškio dvare. Palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje.
Iš tiesų M.Romerio nuopelnai tinkamai buvo įvertinti tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tada buvo išspausdinti jo svarbiausi jo mokslo darbai, nepraradę savo vertės iki šiol: “Konstitucinės teisės paskaitos” (1990), pakartotinai išleistos monografijos “Valstybė”, “Suverenitetas” (1995) ir kiti. Dar vėliau jo vardu buvo pavadintas Teisės universitetas Vilniuje, gatvės Vilniuje, Kaune, Rokiškyje, parašytos ir rašomos knygos apie jo gyvenimą bei veiklą.

Tik gaila, kad tikrai įdomi ir vertinga dar jaunystėje parašyta jo knyga “Lietuva”, lietuviškai išleista 2006 m., kažkodėl nesulaukė skaitytojų dėmesio – o juk tai viena svarbiausių knygų, iš kurios jie galėtų sužinoti, kaip ir kodėl atsirado nepriklausoma Lietuva.

"Veido" archyvas

Teisės universitetas M.Romerio garbei buvo pavadintas M.Romerio universitetu