"Veido" archyvas

Be penkių minučių Vilniaus meras A.Zuokas mano, kad visai normalu, kai koaliciją sudaro liberalai, socdemai, darbiečiai ir Rusų aljansas

Valdančiosios koalicijos savivaldybėse kuriamos nekreipiant jokio dėmesnio nei į rinkėjų valią, nei į jas sudarančių partijų programines nuostatas ar vertybinius principus.

Įstatymų leidėjai ne veltui taip sudėliojo, kad tarp savivaldybių tarybų rinkimų ir jų pirmųjų posėdžių, kuriuose renkama naujoji miesto ar rajono valdžia, praeitų pusantro mėnesio. Priešingu atveju vis tiek jokio produktyvaus darbo nebūtų – mažiau nei per mėnesį naujai išrinktieji nesugebėtų susitarti, kurios partijos sudarys valdžią, o šios savo ruožtu negali apsispręsti tol, kol nesutariama dėl svarbiausių, didžiausią galią (taigi ir priėjimą prie pinigų skirstymo) suteikiančių postų: mero, administracijos vadovo, vicemerų.

Kiekvieną kartą šios – vadinkime daiktus jų tikraisiais vardais – vietų prie lovio dalybos virsta tokiu niekingu turgumi, kad dažnas padoresnis kurios nors partijos veikėjas, ypač dirbantis ne savivaldos, o Seimo ar Vyriausybės lygmeniu, demonstratyviai nuo to nusišalina, remdamasis dar “geležinio kanclerio” Otto von Bismarcko suformuluotu dėsniu: mėgstantys dešrą ir gerbiantys įstatymą niekad neturėtų matyti, kaip daroma viena ir antra.

Rinkimai po rinkimų

Bjauriausia tai, kad dabartinė valdžios formavimo tvarka savivaldybėse leidžia besiderantiems politikams nekreipti jokio dėmesio į rinkėjų valią. Koalicijos dėlionėje nebesvarbu, kuri partija gavo didžiausią vietos žmonių pasitikėjimą, jeigu jos laimėtų balsų savivaldybės taryboje kiekis mažesnis nei pusė. Svarbu, kuri iš valdžią formuojančių jėgų sugeba užsitikrinti tą lemiamą, daugumą sudarantį balsą.

Klasikiniu tokio rinkėjų nuomonės nepaisymo pavyzdžiu po šių savivaldos rinkimų tapo vadinamoji “krabų” koalicija Kaune. Kauno mero Andriaus Kupčinsko vedami konservatoriai antri rinkimai iš eilės iškovojo pergalę, laimėdami 12 iš 41 mandato miesto savivaldybėje. Artimiausi jų varžovai socialdemokratai tegavo šešis mandatus. Kadangi kartu su ligšioliniais koalicijos partneriais jaunalietuviais ir libralsąjūdininkais konservatoriai po rinkimų Kaune turėjo 19 balsų (daugumai reikia 21), A.Kupčinskas įsivaizdavo, kad valdžia jau jo kišenėje, ir prakalbo apie darbų tęstinumą.

Paskubėjo. Mat į Kauno savivaldybę su keturiais draugais pirmą kartą išrinktas vienas turtingiausių lietuvių, “Vičiūnų” savininkas Visvaldas Matijošaitis kone per naktį iš visų kitų partijų atstovų sudarė vadinamąją “krabų” koaliciją, kuri ir pasiskelbė būsianti nauja Kauno valdžia.

Tiesa, šį sykį paskubėjo V.Matijošaitis. Jis apsigavo pasitikėdamas, kaip versle įprasta, partnerių duotu žodžiu. Mat politikoje iki balsavimo rezultatų paskelbimo menkai galioja netgi rašytiniai susitarimai. Tad per mėnesį intensyvių derybų A.Kupčinskas, regis, perviliojo į savo pusę iš pradžių su “krabų” koalicija savo ateitį siejusius keturis “Tvarkos ir teisingumo” partijos atstovus. Mainais už tai šios partijos atstovei, advokatei ir pretendentei į Lietuvos ponias Aušrai Ručienei atiteks Kauno mero postas.

Ne toks visuomenės matomas, bet išmanant, kaip tvarkyti reikalus, labai įtakingas administracijos vadovo postas liks konservatorės Editos Gudiškauskienės rankose.

Kaunas, kaip nesąmoningų užkulisinių derybų pavyzdys, paimtas tik dėl jo dydžio ir, atitinkamai, matomumo. Visiškai analogiškos dėlionės, spjaunant į rinkėjų valią, vyksta ir kitose, mažesnėse savivaldybėse.

Nugalėtojai – už valdžios borto

Štai Plungėje savivaldos rinkimus, iškovoję šešis mandatus, laimėjo liberalcentristai, lygiai kaip Kaune konservatoriai, artimiausius konkurentus lenkdami dvigubai, o jų vadas Algirdas Pečiulis jau dairėsi į mero kabinetą. Tačiau atėjo rinkimų diena, ir liberalcentristai liko opozicijoje, nes valdančiąją daugumą sudarė Darbo, “Tvarkos ir teisingumo” partijų, Tėvynės sąjungos, Socialdemokratų sąjungos, valstiečių liaudininkų ir nepriklausomų kandidatų koalicija, krūvon sudėjusi 16 mandatų.

Lygiai taip pat per valdžios bortą Varėnoje skrido 11 iš 25 mandatų savivaldybėje laimėjusi Lietuvos centro partija, kurios sąrašo lyderis Vidas Mikalauskas vadovavo rajonui net keturias kadencijas ir buvo spėjęs pelnyti vieno iš “amžinųjų merų” vardą. Tačiau nors pergalė ir šį kartą buvo įtikinama, dviejų mandatų vis dėlto pritrūko. Tai viską ir lėmė, nes visos kitos partijos draugiškai parėmė socialdemokratą, Vilniaus savivaldybės Turto departamento direktoriaus pavaduotoją Elviną Jankevičių. Už jį balsavo socdemai, konservatoriai, liberalcentristai, liberalsąjūdininkai, “darbiečiai”, “tvarkiečiai” ir nepriklausomi tarybos nariai.

Analogiška padėtis ir Širvintose. Rinkimus, iškovoję šešis mandatus iš 21, laimėjo Darbo partijos atstovai, tačiau jie, galima sakyti, kaip tokiais atvejais ir pridera, per mero rinkimus liko opozicijoje, o rajonui vadovaus vos tris vietas laimėjusių konservatorių atstovas Vincas Jasiukevičius, kurį parėmė visų kitų šešių partijų atstovai.

Tokios savivaldybės, kaip Kretinga, Utena, Kalvarija, kuriose merais renkami daugiausiai, nors ir ne daugumą, mandatų laimėjusių partijų politikai, jau tradicija tampančių užkulisinių rinkimų fone atrodo kaip išimtys. Lygiai kaip kokio Rietavo savivaldybė, kurioje liberalcentristas Antanas Černeckis laimėjo ne tik mero, bet ir savivaldybės tarybos rinkimus tikrąja to žodžio prasme, iškovodamas 11 mandatų ir 17 galimų. Tokiais rezultatais, kai kuri nors partija pasiekia tikrą pergalę savivaldos rinkimuose, iškovodama daugumą vietų, pasigirti gali tik Lenkų rinkimų akcijos valdomos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės.

Kaip galima paaiškinti faktą, kad savivaldybių tarybose, ypač mažesniuose rajonuose, į vieną koaliciją sugeba susijungti atstovai partijų, kurios aukštesniu lygmeniu – Seimo ar Vyriausybės nieku gyvu nesusitartų, maža to, netgi tartis nesėstų, nes tai būtų palaikyta visų įmanomų principų išdavyste? Sutikit, kad įsivaizduoti Vyriausybės, kurią sudaro konservatorių, paksistų, “darbiečių”, liberalsąjūdininkų ir, tarkime, Artūro Zuoko partijos atstovai, ne tik praktiškai, bet ir teoriškai neįmanoma. O toks mišinys savivaldybės taryboje buvo ir yra norma ir seniai nieko nebestebina.

Paaiškinimai čia būtų du. Vienas – oficialusis, kurį, girdėdami tokius nemalonius žurnalistų klausimus, pateikia partijų vadovai ar ideologai: savivaldos lygmeniu priimami ne tiek politiniai, kiek ūkiniai sprendimai, be to, būna taip, kad “tos blogos partijos X, vadovaujamos labai blogo politiko Y, mūsų rajono atstovas Z yra visai neblogas vyras”, su kuriuo galima turėti reikalų.

Antrasis – tikrasis, tiesiogiai išplaukiantis iš pirmojo: rajonuose valdžią dalijosi ir dalijasi sava “chebra”. Politiškai ir ekonomiškai aktyvių, savarankiškų, kažką nuveikti galinčių žmonių kiekis netgi Lietuvos mastu nėra didelis, o rajone, ypač mažesniame, tokie žmonės skaičiuojami rankų pirštais. Tad iš tikrųjų valdžią formuoja ne partijos, o medžiotojų būreliai, verslo klubai ar netgi bendraklasių susibūrimai.

Žmonės tą mato, ir iš čia kyla jų nusivylimas savivalda, kaip iš tiesų savo išsirinkta valdžia, pereinantis į nusivylimą ir visa valstybinės vadžios sistema.