Praradusi prezidentės globą, savo, kaip teisėjos, neliečiamybę, prokuratūros vis labiau speičiama į kampą „Drąsos kelio“ partijos lyderė Neringa Venskienė veržiasi į Seimą, tikėdama, kad ten bent kuriam laikui sugebės pasislėpti nuo teisėsaugos persekiojimo.

Kol formaliai Garliavos altaristo (dėl sveikatos eiti pareigų negalinčio kunigo) Jono Varkalos vadovaujama partija „Drąsos kelias“ skelbia įvairius pareiškimus ir bando sukurpti bent kažką panašaus į programą, tikroji jos lyderė Neringa Venckienė toliau slapstosi nuo teisėsaugos. Tik dabar, praradusi teisėją it mantija gaubiantį imunitetą, N.Venckienė nuo apklausų prokuratūroje dangstosi ligos lapeliu.

N.Venckienė slapstosi nuo prokurorų

Prieš keletą savaičių N.Venckienės motina tikino, kad prokurorai apklausti jos dukros veikiausiai dar ilgai negalės: „Supraskite, jai šalino kojos kaulą. Kodėl ji turi ten [į prokuratūrą] važiuoti, kas ten gero? Už ką ją kviečia? Už tai, kad jie mus sudaužė, o ji darbe buvo, bet ji vis tiek kalta liko. Kaulas išimtas, dabar ji gali ir tris mėnesius, ir du, ir daugiau reabilituotis.“
Jei tikėsime šiais Laimutės Kedienės žodžiais, slapstytis ligoninėse N.Venckienė ketina iki pat Seimo rinkimų. Lygiai kaip ir kita „violetinės partijos“ aktyvistė Audronė Skučienė, prokurorams pranešusi, kad taip pat dėl ligos negali dalyvauti apklausose. Jai irgi daryta operacija, kuri, pasak N.Venckienės, buvusi „labai sudėtinga“.
Bent kiek atidžiau sekantys Garliavos istoriją žino, kad slėptis nuo įstatymo reikalavimų ligos patale – N.Venckienei ne pirmiena. Kai 2010-ųjų gegužę Kėdainių miesto apylinkės teismas nusprendė, kad Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukra turi augti su motina ir teismo sprendimas turi būti įgyvendintas skubiai, lig tol ją laikinai globojusi teta N.Venckienė iš karto atsidūrė ligoninėje. O jos vyras advokatas Aidas Venckus tuomet pareiškė, kad dėl šios priežasties jo žmona negali vykdyti antstolio įpareigotų veiksmų – pristatyti D.Kedžio dukters motinai L.Stankūnaitei ir taip įvykdyti teismo sprendimą.
Prisiminti šiuos, su politine veikla tarsi ne kažin ką bendra turinčius N.Venckienės veiksmus reikia tam, kad suvoktume jos neįmantrų „modus operandi“, raudona gija einantį per visą Garliavos istoriją: tempti laiką, slapstytis, veikti kitų – neva artimųjų, neva ištikimų pagalbininkų rankomis ir tikėtis per tą laiką rasti kažkokį įtakingą globėją, kuris savo įtaka imtų ir išspręstų visas problemas. Iš pradžių tai buvo pora šimtų skundų į prokuratūrą, kartu garsiai šaukiant, neva tai prokurorai vilkina vadinamąją pedofilijos bylą, ir po 2008-ųjų Seimo rinkimų netikėtai (o gal atvirkščiai – labai tikėtai) sulaukta konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio parama.
Paskui, 2010-ųjų pradžioje, jau tikrai netikėtai atsiradusi prezidentės Dalios Grybauskaitės globa, kausčiusi prokurorų veiksmus ir dvejus metus neleidusi atimti iš N.Venckienės teisėjo mantijos bei imuniteto nuo teisėsaugos persekiojimo. Galiausiai – dabartinis siekimas kaip nors pratempti kelis mėnesius, likusius iki Seimo rinkimų, viliantis, kad spalio mėnesį pavyks su fanatiškų šalininkų pagalba įgyti parlamentaro mandatą, o kartu su juo susigrąžinti ir prarastąjį teisinį imunitetą. Na, o po to – toliau bandyti tempti laiką, vilkinant neišvengiamai įkandin atseksiantį prokuratūros prašymą Seimui tą imunitetą iš N.Venckienės atimti. Ir viliantis, galgi pavyks įkalbėti parlamentarus, kad jie jo neatimtų. O dar vėliau – bandyti šansą prezidento rinkimuose: ten, naiviu Garliavos teisininkų ir nusikaltėlių giminės įsivaizdavimu, N.Venckienės jau joks prokuroras nepasieks.
Tačiau ką tai turi bendra su politika ir valstybės valdymu, kuriuo pagal apibrėžimą pretenduoja užsiimti kiekviena politinė partija ar judėjimas, taigi – ir „Drąsos kelias“? Atsakymas paprastas – absoliučiai nieko. Kaip toji, labiau viešojoje erdvėje, bet ne tikrovėje egzistuojanti partija nieko bendra neturi su politine partija, taip ir N.Venckienė neturi nieko bendra su politine veikėja. Veikiau tai politinio gyvenimo reiškinys, į kurį ar dėl savo nepatyrimo, ar dėl ciniško išskaičiavimo nutarė vienu ar kitu būdu sureaguoti esami ir buvę politikos bei visuomenės veikėjai. Juk pati N.Venckienė ir jos šeimyna dėl savo visiško politinio neišprusimo bei gilesnio tikrovės suvokimo stokos to nesuprato ir ėmė įsivaizduoti save vos ne būsimąja Seimo pirmininke ir prezidente.

Kaip garliaviniai įsivaizduoja politinę galią

Koks yra garliavinių suvokimas apie politiką ir politikus, gerai iliustruoja jų požiūris į Andrių Ūsą, kurį jie kadaise laikė įtakingu ir daug galinčiu politiku. Iš tikrųjų šis nelaimėlis tebuvo kaime įsikūrusio metalo gaminių UAB’o, kuriame dirba 19 žmonių, savininkas, iš visų jėgų bandantis kaip nors prisiplakti prie politikos ir taip padidinti savo išgyvenimo tikimybę žiauriose smulkiojo verslo džiunglėse. Pilietinės demokratijos partija, kuriai jis priklausė, buvo vienadienis reiškinys, kuriam ateities nematė net patys jo kūrėjai. Tuometis Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, kurio pavedimus A.Ūsas vykdydavo visuomeniniais pagrindais, – tik valdančiosios daugumos statytinis, gavęs postą mainais į Darbo partijos sugriovimą, kurio vadžia ir galios nesiekė toliau darbo kabineto sienų. Bet toks A.Ūsas buvo tik tų, kurie perpranta politinius jėgos žaidimus, akyse.
Kas buvo A.Ūsas tokių veikėjų, kaip Kedžiai ir Venckai, akyse 2006–2008 m.? Jiems A.Ūsas atrodė įtakingas žmogus – Seimo pirmininko visuomeninis padėjėjas, turintis nuolatinį leidimą užeiti į visas valdžios įstaigas ir prieinantis prie visos aukščiausios valdžios. Juoba kad ir pats A.Ūsas visomis išgalėmis formavo tokį savo įvaizdį.
Garliaviniai A.Ūso galią įsivaizdavo daug didesnę, nei ji buvo iš tikrųjų. Taip ir gimė mitas apie „įtakingą politiką A.Ūsą“, kuris yra – tik pagalvokit! – vienos partijos vadovybės narys! Šis mitas, kurį Garliavos istorijos pradžioje paskleidė žurnalistai, tikrai negalėjo būti jų pačių sugalvotas, nes nė vienas žurnalistas negirdėjo apie įtakingą politiką A.Ūsą.
Užtai jį tokį matė Venckai, ir kol jiems A.Ūsas atrodė įtakingas asmuo, jie jokių aktyvių veiksmų prieš jį bei jo globojamą L.Stankūnaitę imtis nedrįso. Bet atėjo 2008-ųjų kovas, ir D.Kedys atėmė dukrą iš L.Stankūnaitės. Kas atsitiko? Ogi 2008-ųjų kovo 18-ąją, dieną iki priverčiant L.Stankūnaitę pasirašyti taikos sutartį su D.Kedžiu, nugriaudėjo skandalas, kad prieš V.Muntianą STT ir prokurorai pradėjo tyrimą, po kurio jis neteko Seimo pirmininko posto, o A.Ūsas – Seimo pirmininko visuomeninio padėjėjo statuso. Tačiau A.Ūsas dar pusmetį buvo Pilietinės demokratijos partijos valdybos narys, tos partijos pirmininkas Algimantas Matulevičius – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, ši partija, tegu ir nykštukinė, dalyvavo Seimo rinkimuose. Tad jokių kaltinimų pedofilija negirdėjome.
Praėjo rinkimai į Seimą, Pilietinės demokratijos partija triuškinamai pralaimėjo, lapkričio 27-ąją suformuojama nauja valdžia ir galutinai tampa aišku, kad tiek A.Ūso partija, tiek jis pats atsidūrė už valdžios borto. Viskas – jis nebepavojingas, ir 2008-ųjų lapkričio 30-ąją ant Kauno teisėsaugininkų stalo gula D.Kedžio pasirašytas pareiškimas su kaltinimais A.Ūsui pedofilija.

Kuo save įsivaizduoja N.Venckienė

Mintys apie politiką ir savos partijos kūrimą Kedžių ir Venckų šeimyną lankyti ėmė antrąjį 2010-ųjų pusmetį, kai, viena vertus, ėmė aiškėti, kad tikimybė išvengti teismo sprendimo dėl dukros perdavimo L.Stankūnaitei vykdymo sparčiai artėja prie nulio, kita vertus, apakinti į Garliavą „ginti mergaitės nuo pedofilų“ susirinkusios minios dydžio, Klonio gatvėje ėmė lankytis įvairių partijų atstovai. Iliuzijas dėl galimos politinės įtakos didino ir V.Landsbergio bei D.Grybauskaitės parama, dažno politologo ar politikos apžvalgininko bauginimai, esą per rinkimus “violetiniai” visus nušluos, tai vienur, tai kitur rengiami paramos N.Venckienei piketai ir mitingai, gausi naujosios išeivijos parama.
Neišsklaidė N.Venckienės iliuzijų apie savo galią ir tyliu šnipštu pasibaigęs pirmasis bandymas sudalyvauti politikoje per 2011-ųjų savivaldybių tarybų rinkimus. Tiesą sakant, jis pasibaigė net neprasidėjęs, nes nei partijos, nei savo sąrašo kandidatų į Kauno miesto ar Kauno rajono savivaldybes net nepavyko sudaryti. Vietoje to sukurtas lyg judėjimas, lyg partija „Drąsiaus kelias“, rašoma knyga, su kuria keliauta per Lietuvą (tiesa, be didesnio pasisekimo).
Galvas kaitina nesiliaujantis televizijos laidų serialas, jų populiarumas tarp žiūrovų, remiančios žiniasklaidos liaupsės. Viename N.Venckienės ruporu tapusiame leidinyje 2011-ųjų vasaros pradžioje rašoma: „Partijų Lietuvoje daug, o doro, sąžiningo, nesusitepusio charizmatiško lyderio – nė vieno! Niekam ne paslaptis, jog šią nišą artimiausiu metu galėtų užimti „violetinės minios“ autoritetas – Kauno apygardos teismo teisėja N.Venckienė, jeigu tik jai pavyks laiku ir sėkmingai persėsti į kitą traukinį, tai yra, nusivilkus teisėjos mantiją, tapti besikuriančios naujos politinės partijos – „Drąsos kelias“ – vadove.“
Čia pat cituojama ir pati N.Venckienė: „Tiesiog absurdiška situacija, kai atvažiuoja „pasiuntiniai“ iš Vilniaus į Garliavą, ateina į tetos Audronės Skučienės namus ir aiškina mums, kad už „Drąsiaus kelią“ vis tiek niekas nebalsuos, todėl siūloma susijungti su jų partija – esą tik tada kažkiek jūsiškių gal ir pateks į Seimą… Čia kažkokia kvailystė gaunasi. O kam tada mes esame jiems reikalingi, jeigu vis tiek niekas už mus nebalsuos? Kodėl jiems taip labai rūpi, pateks ar nepateks mūsiškiai į Seimą?.. Betgi akivaizdu – jie tenori pasigerinti savo pačių įvaizdį prieš rinkimus, todėl dabar ir važinėja visokie „pasiuntiniai“ į Garliavą su tokiais keistais pasiūlymais.“
Akivaizdu, kad tuo metu N.Venckienė jau įsivaizduoja save „kingmeikere“ – ta persona, kuri gali lemti ne tik Seimo, bet ir prezidento rinkimų baigtį. Po mėnesio tame pačiame leidinyje ji dėsto: „Aš net neabejoju, kad Drąsos kelio partija parems Prezidentę ne tik kovoje su politine korupcija, oligarchų klanais, bet ir per 2013 m. įvyksiančius Prezidento rinkimus, jeigu tik ji nuspręstų kandidatuoti. Net neabejoju, kad Prezidentė D.Grybauskaitė gali būti išrinkta antrai kadencijai. Žmonėms būtina paremti pažangias Prezidentės D.Grybauskaitės iniciatyvas, kadangi dabartinė klaninė sistema yra nukreipta prieš ją pačią. Jeigu Seime atsirastų įtakinga politinė jėga, remianti Prezidentę, tai Lietuvoje galima būtų padaryti tokias reformas, kad ne tik valstybė, bet ir žmonių gyvenimas čia iš esmės pasikeistų.“
Tiesą sakant, ši pernai vasarą deklaruota N.Venckienės pozicija – tapti ištikima prezidentės rėmėja, taip ir atsidėkojant už visą ligtolinę paramą, ir užsitikrinant tolesnį didelę įtaką teisėsaugai turinčios valstybės vadovės palankumą – buvo pati išmintingiausia. Tik, pačios N.Venckienės nelaimei, neilgai trukusi.
Dabar dar sunku pasakyti, ar iš nuoširdaus neišmanymo, ar sąmoningai, siekiant susukti akivaizdžiai didele išmintimi nepasižyminčios provincijos teisininkės galvą, žiniasklaidoje pradėta diegti mintis, kad ji ir pati gali tapti prezidente. Komentuodama vieną iš tuo metu pasirodžiusių tokios pakraipos tekstų N.Venckienė šaipėsi: „Aloyzo Sakalo straipsnyje „Prie teisėsaugos tobulėjimo prezidentė neprisideda“ kalbama ne tik apie Seimo rinkimus, bet ir apie būsimus Prezidento rinkimus. Ko gero, profesorius A.Sakalas labai jau bijo, kad tik aš netapčiau Seimo pirmininke, o vėliau ir Lietuvos Prezidente!“

Draugus verčia priešais

Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suvoktum, jog netgi pati geranoriškiausia globėja pradės šnairuoti į globojamąją, kuri akivaizdžiai taikosi užimti jos pačios vietą. Ypač kad globojamosios rėmėjai kalba apie tai atviru tekstu, o, kaip minėta, visi, stebėję N.Venckienės veikimo būdą, žino: pati ji vengia atvirai kalbėti apie savo veiksmus ir ketinimus, verčiau darydama tai savo giminaičių ar rėmėjų lūpomis.
Čia verta atkreipti dėmesį į dar vieną N.Venckienės charakterio bruožą, rodantį, kad ji, kaip politikė, yra visiškas nulis. Kiekvienas bent kiek bandantis užsiimti politika asmuo žino, kad esminė gero politiko savybė – gebėjimas versti priešus draugais. Ar bent jau neprisidaryti naujų priešų, nes nežinia, su kuo teks sudaryti sąjungą siekiant valdžios.
O štai N.Venckienė turi tiesiog įgimtą savybę draugus ir rėmėjus versti pačiais tikriausiais priešais. Tiek tuos, kurie, kaip Marius Kuprevičius, kadaise Klonio gatvės patvoryje tiesiogine to žodžio prasme gulė už ją kryžiumi, nepraleisdami teismo antstolių, o šiandien deda visas pastangas N.Venckienės ir jos rėmėjų aferoms demaskuoti, tiek tuos, kurie kadaise buvo jos atviri politiniai rėmėjai ir globėjai, o šiandien pavardės girdėti nebenori.
Dar prieš pusmetį prezidentė D.Grybauskaitė nemirktelėdama aiškino, esą „N.Venckienė vykdo teismo nutarimą“ perduoti mergaitę L.Stankūnaitei, o klausiama, kodėl nesutinka atleisti iš pareigų teismus ir teisėjus urmu dergiančią, Lietuvą „pedofilų kraštu be ateities“ vadinančią teisėją, atkirsdavo: „Aš už žodžius neatleidinėju.“ Bet po to, kai karšti N.Venckienės rėmėjai Čikagos priemiestyje Lemonte užpuolė su vietos lietuvių bendruomene susitikti atvykusios D.Grybauskaitės kortežą, sprendimas dėl teisėjos atleidimo ir kartu imuniteto nuo teisinio persekiojimo atėmimo buvo padarytas nedelsiant.
Kuriems galams N.Venckienei to reikėjo? Net jei darysime prielaidą, kad Lemonte jos šalininkai veikė sava iniciatyva, nederindami savo veiksmų su Lietuva, tai kodėl pati N.Venckienė tą pačią dieną kategoriškai nepasmerkė jų veiksmų ir neatsiprašė D.Grybauskaitės? Gal ši dar būtų atleidusi. Bet nieko panašaus neišgirdusi – atleido iš teisėjų.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė (kurios artimiausias patarėjas Dalius Stancikas su žmona Seimo nare Aurelija Stancikiene yra aršūs „violetiniai“) ilgą laiką vienaip ar kitaip rodė savo paramą N.Venckienei, netgi viešai ragino L.Stankūnaitę pačią atsisakyti teismo sprendimo vykdymo ir palikti dukrą tetos globai. Kuo jai atsidėkojo N.Venckienė? Paskelbė, kad keldama savo kandidatūrą į Seimą Naujamiesčio apygardoje ji esą metanti iššūkį Seimo pirmininkei. Kas iš to, kad visi žino, jog tai ne iššūkis metamas, o griebiamasi šiaudo, nes Naujamiestyje balsuoja išeivija, kurioje N.Venckienės gerbėjų daugiausia. Svarbu, kad signalas „Degutiene, tu mano priešė“ – pasiųstas. Kuriems galams to reikėjo?
Tuo metu pačios N.Venckienės, kaip ir jos partijos, šansai patekti į Seimą atrodo ne kažin kokie. Skirtingos apklausos šiuo metu žada jai ne daugiau kaip 3 proc. balsų (tai lygu statistinei paklaidai), birželio mėnesio „Baltijos tyrimų“ duomenys rodo, kad simpatizuojančiųjų jai mažiau nei vertinančiųjų neigiamai. Tad tas „kišenėje turimas bilietas į Seimą“, kuriuo ji neatsargiai pasigyrė, gali pasirodyti esąs tuščias popierėlis.