Jau netrukus Lietuvos žemė gali būti taip apsaugota, kad jos nepavyks įsigyti ne tik užsieniečiui, bet ir “drimeliui” kaimo bernui, grįžusiam iš emigracijos su užsidirbtais pinigais žemei pirkti.

„Rengti referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams jau vėlu. Apie tai reikėjo galvoti iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje sutarties pasirašymo, – sako Lietuvos ūkininkų sąjungos Kėdainių krašto pirmininkas Virmantas Ivanauskas ir netikėtai priduria: – Tiesa, aš pats pasirašiau dėl referendumo rengimo.“
Paklaustas kodėl – ar kad jį, kaip dabar išvedžioja dauguma politikų, referendumo rengėjai apgavo, vyras tvirtai nukerta: „Nemanykite, kad ūkininkai yra neišprusėliai. Dauguma mūsų, pretenduodami į ES paramą, per pastaruosius metus esame perskaitę ir pasirašę tokias šūsnis dokumentų, kad dažnas miestietis per gyvenimą nėra tiek skaitęs ir pasirašinėjęs. Niekas mūsų neapgavo: ir aš, ir dauguma kitų ūkininkų skaitėme visą tekstą ir matėme visus punktus. O pasirašiau, nes nebuvo jokių saugiklių, kas ir kokiomis sąlygomis galės nuo šių metų įsigyti žemės Lietuvoje.“
Tą patį dėsto ir Ūkininkų sąjungos Šakių rajono skyriaus pirmininkas Rimantas Valiukas: „Taip, pasirašiau dėl referendumo. Niekas manęs, kaip ir daugumos kitų ūkininkų, neapgavo. Mūsų rajone iš viso pasirašė net 6 tūkst. ūkininkų, nors pas mus ir nėra nė pusės aro apleistos žemės. Mūsų krašte visi žemdirbiai pešasi dėl menkiausio žemės lopinėlio ir nė vienas nežada savo žemės parduoti užsieniečiams. Bet mums aktualūs ateities saugikliai, todėl ir pasirašėme.“
Abu ūkininkai vienu balsu sako, kad politikai į žemdirbius rimtai nežiūrėjo ir apie jokius saugiklius nekalbėjo, kol nebuvo surinkti parašai referendumui rengti. „Rimtai kalbėti politikai pradėjo tik prieš pusantro mėnesio, kai jau buvo surinkti parašai dėl referendumo, – pastebi V.Ivanauskas. – Jei saugikliai mums būtų buvę pateikti anksčiau, apie jokį referendumą nebūtume galvoję.“
Kitaip tariant, didelė grupė žemdirbių, ypač apystambių ūkininkų, tiesiog norėjo pagąsdinti politikus.
Patys politikai, išskyrus liberalus ir socialdemokratą Gediminą Kirkilą, kone iki praėjusios savaitės irgi paistė niekus, žadėdami ūkininkams išsiderėti iš ES papildomą pereinamąjį laikotarpį.
Šiandien daugumos politinių partijų veikėjų veidai ištįso: jie nesitikėjo, kad kažkokiems kaimiečiams ir marginalams pavyks surinkti reikiamus 300 tūkst. parašų. Visi ligšioliniai mėginimai surinkti parašus dėl referendumo, išskyrus du: vieną nepriklausomybės pradžioje organizuotą Gedimino Vagnoriaus ir jam talkinusio Vidmanto Žiemelio bei antrą – Viktoro Uspaskicho, nepavyko. Iš tikrųjų tam, kad surinktum tiek parašų, reikia mažiausiai pusantro milijono litų. Mat vieno parašo “kaina” siekia apie penkis litus – tai oficialios išlaidos parašų rinkikams sumokėti.
„Pastarasis parašų rinkimas buvo tikrai labai gerai organizuotas: prisidėjo ir Ūkininkų sąjunga, ir kiti judėjimai, įvairios partijos, o savaitgaliais – ir jaunimas. Antraip net trečdalio parašų nebūtų surinkta“, – pripažįsta R.Valiukas.
Vis dėlto šiandien dauguma pasirašiusių ūkininkų jau gerokai atvėsę: jie suvokia, kad jei referendumas pavyktų, Lietuvos žemės ūkis žlugtų.
Beje, praėjusią savaitę Vyriausioji rinkimų komisija po pakartotinio balsavimo pripažino esant pakankamai surinktų parašų, kad referendumas dėl žemės pirkimo užsieniečiams būtų surengtas.
Tad dabar jau iš esmės visi politikai neriasi iš kailio svarstydami, ką daryti, kad referendumas neįvyktų: išvedžiojama, esą nei iki gegužės pradžios, nei kartu su Europos Parlamento rinkimais referendumo surengti nebespėsime. Spėtume nebent tik žemės pardavimo saugiklių įstatymą parengti ir priimti.
Ar tokia alternatyva patenkintų žemdirbius? Kokių saugiklių siūlo politikai? Nuo ko ir ką tie saugikliai apsaugos? Kas šiandien valdo žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje? Kokiais skėčiais savo žemę saugo ES senbuvės? Į tokius klausimus ieškojo atsakymų „Veidas“.

Referendumo pasekmė – ES išmokų grąžinimas ir imigrantų išsiuntimas

Įdomiausia, kad tos politinės jėgos ir judėjimai, kurie ūkininkus „referendumininkus“ netiesiogiai maitino pažadais, esą pavyks išsiderėti naują pereinamąjį žemės pardavimo užsieniečiams laikotarpį, dabar prieš referendumą jau stoja piestu. O tie, kurie nuosekliai kartojo, esą tokios kalbos nerealios, kelia įvairių pavojų mūsų valstybei, be to, tarptautinių sutarčių privalu laikytis, dabar pasisako už tai, kad jeigu jau dešimtadalis valstybės gyventojų pareikalavo tokios teisės, jų valią privalu gerbti.
Liberalų sąjūdžio, dar prieš keliolika dienų grasinusio teismais, jei bus uždegta žalia šviesa referendumui, vicepirmininkas parlamentaras Eugenijus Gentvilas dabar teigia, girdi, politikų daromos dirbtinės kliūtys dėl referendumo rengimo tik dar labiau sudrums nuotaikas.
„Viena vertus, referendumo formuluotės prieštarauja viena kitai, jomis bandoma paneigti privačią nuosavybę į žemę, todėl jų negalime palaikyti. Antra vertus, negalime uždrausti referendumo, nes žmonės, pamatę, kad jų nuomonė nieko nereiškia, dar labiau nusivils tiek valstybe, jos politikais, tiek visuomeninėmis organizacijomis“, – antrina Privačių miškų savininkų asociacijos valdybos pirmininkas dr. Algis Gaižutis.
Tos pačios nuostatos laikosi ir Lietuvos žemės savininkų asociacijos tarybos pirmininko pavaduotojas teisininkas Kęstutis Mozeris.
„Mes privalome rengti referendumą, bet tuo pat metu privalome žmonėms pasakyti tiesą, kad referendumas iš esmės reiškia išstojimą iš ES, nes po šito referendumo tektų rengti antrą – dėl pasitraukimo iš šios Sąjungos, su kuria pasirašytų sutarčių nenorime laikytis“, – primena buvęs žemės ūkio ministras, korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis.
„Jei mes uždraustume referendumu pirkti žemę užsieniečiams, tuomet netektume visos 2014–2020 m. Lietuvai numatytos ES paramos, kuri kasmet sudarys apie 3 mlrd. Lt. Tai sužlugdytų mūsų žemės ūkio ateitį“, – priduria buvęs Tėvynės sąjungos žemės ūkio ministras, parlamentaras Kazys Starkevičius.
„Taigi kentėtų visi žemdirbiai. O kas prisiimtų atsakomybę kompensuoti nuostolius? – retoriškai klausia K.Kristinaitis. – Tai gal verčiau imkime ir apskritai išvykime iš Lietuvos visus kitataučius, atimkite iš visų savininkų žemę. Jei jau užsimojome, tai eikime iki galo.“
Pasak jo, politikai privalo žmonėms išdėstyti, kokios bus jų neapgalvoto, populistinio balsavimo pasekmės. „Tai kelia labai rimtų grėsmių Lietuvos saugumui. Todėl taip nederėtų juokauti“, – pabrėžia K.Kristinaitis.

Pageidavimų koncertas Seime

Deja, politikai kol kas ar nedrįsta, ar nemato prasmės rinkėjams aiškinti, kuo referendumas gresia. O gal viliasi, kad vietoj referendumo pavyks „iškišti“ naują saugiklių įstatymą: parlamentinis Kaimo reikalų komitetas išsiuntinėjo visoms žemdirbių organizacijoms, su žeme susijusioms asociacijoms ir institutams kvietimus siūlyti žemės ūkio paskirties žemės pirkimo Lietuvoje saugiklius.
Kai kurių kalbintų žemdirbių organizacijų atstovai juokauja, esą šiandien kiekviena partija mėgina visiems taip įtikti, kad, atrodytų, vyksta ne įstatymo projekto rengimas, o pageidavimų koncertas.
Akivaizdu ir tai, kad skirtingos partijos bei joms priklausantys įvairaus kalibro ūkininkai, kurių nemažai esama ir šiandieniniame Seime, siekia saugiklius matuotis pagal save.
Kaip juokauja K.Mozeris, daugelis tokių politikų „prisimatavimų“ yra visiški paistalai, peržengiantys bet kokias sveiko proto ribas. „Tarkime, reikalavimas, kad žemę gali pirkti ir dirbti tik lietuvių kalbą gerai mokantis ūkininkas, yra atvirai diskriminacinis; arba kad žemę gali įsigyti tik toje savivaldybėje, kurioje gyveni; arba kad žemės gali nusipirkti tik jei užsiimi žemdirbyste ne mažiau kaip trejus metus, be to, pajamos, gautos iš šios veiklos, turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. visų tavo pajamų, – stebisi pašnekovas. – O kaip tada su tais kaimo berneliais, kurie išvyko į Angliją, Norvegiją, Ispaniją, kad užsidirbtų pinigų ir grįžę galėtų nusipirkti ūkį savo kaime ir dirbti žemę? Remiantis politikų siūlymais, jie nebegalėtų čia įsigyti net trijų hektarų ir auginti, pavyzdžiui, avių.“
Dviprasmybėmis, pasak K.Mozerio, dvelkia ir politikų noras, kad kiekvienas žemės pardavėjas pirmiausia privalėtų pasiūlyti žemę pirkti savo kaimynams ūkininkams. Ir tik jei jie nesutiks už siūlomą kainą pirkti, pardavėjas galės už tą pačią kainą parduoti kitiems žemdirbiams. Tiesa, pranešimo kaimynams išlaidas esą apmokėsianti valstybė. „O ką daryti tuo atveju, jei, tarkime, turi valdą, kurios dydis 20 ha ir kuri ribojasi net su 20 skirtingų kaimynų? Ar ne per brangu valstybei užsiimti tokiu darbu?“ – retoriškai klausia pašnekovas.
Juk, tarkim, buvusio parlamentaro Ramūno Karbauskio arba politiko V.Žiemelio sūnaus Gedimino valdomų bendrovių žemės sklypai yra beveik visų Lietuvos žemės savininkų kaimynystėje.
K.Mozeriui kelia nuostabą ir tai, kodėl daugelis ribojimų bus taikomi tik naujiems žemės savininkams, o seniems – ne. Šie ir toliau galės valdyti kelių tūkstančių hektarų valdas. „Taigi politikai ūkininkai bei politikai, atstovaujantys stambiesiems žemdirbiams, esą mėgina apsaugoti Lietuvos žemę nuo užsieniečių, bet iš tikrųjų siekia nustumti varguolius nuo žemės, – prieina prie išvados Žemės savininkų sąjungos, atstovaujančios daugiausia vidutiniams ir smulkiesiems savininkams, tarybos pirmininko pavaduotojas. – Beje, vienoje TV diskusijoje stambiųjų ūkininkų atstovas man atvirai rėžė, girdi, kad ir kokie būtų saugikliai, jie juos apeisią.“
E.Gentvilas tikina, kad kol praėjusią savaitę Seimo Kaimo reikalų komitete svarstytas saugiklių projektas pasieks balsavimą parlamente – ne tik neliks daugelio saugiklių, bet ir rasis debesys naujų. Kol kas siūlymai kardinaliai priešingi, ir net nebandoma paanalizuoti, kaip savo žemę nuo spekuliantų saugo senieji europiečiai.
K.Kristinaitis paaiškina, kad pagrindinis daugelio ES šalių saugiklis – valdomo žemės ploto ribojamas; draudimas perleidžiant žemės ūkio bendrovės akcijas perleisti žemę; konsolidacija; pasirengimo ūkininkauti įrodymas (dažniausiai su žemdirbyste susijęs išsilavinimas); pinigų žemei pirkti kilmės pagrindimas.