Vis daugiau ženklų, kad naujasis Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimas, kurį Seimas ketina priimti jau artimiausiomis dienomis, apkraus gyventojus naujais mokesčiais, o Lietuvą pavers Rusijos informacinio karo įkaite.

Ką tik Rusija paskelbė naują užsienio politikos doktriną, kurioje kaip niekada aiškiai ir tiesmukai išdėstyti nauji Rusijos ketinimai Baltijos šalių atžvilgiu. Šiuos ketinimus trumpai galima pavadinti taip: ekonominis ir informacinis užkariavimas.

Be to, kad šioje doktrinoje išdėstytas Rusijos siekis plėsti ekonominę ekspansiją įsigyjant sunkmečiu investicinį patrauklumą praradusias ir nuvertėjusias Baltijos šalių energetikos, informacinių technologijų, logistikos bei transporto įmones, joje taip pat itin detaliai aprašomi ir informacinių karų aspektai. Jie, kaip tvirtinama doktrinoje, “gali būti vykdomi per technologines naujoves ir žiniasklaidą”.

Šios Rusijos užmačios ir jų įgyvendinimo priemonės dar neseniai buvo tik popieriuje išdėstyta strategija. Tačiau, regis, šis Rusijos planas nemačiomis jau pradeda veikti iš tiesų.

Štai lyg susitarus vienas po kito Lietuvos pasienyje ėmė dygti Rusijos ir Baltarusijos skaitmeninės antžeminės televizijos bokštai, transliuojantys nekoduotus, taigi nemokamus, propagandinius rusiškus kanalus. Akivaizdu, kad skirti jie ne (vien) rusams ir baltarusiams – kam tuomet bokštus statyti taip, kad jų siunčiamas signalas pasiektų Kauną, Šakius ar Prienus?

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas aiškina, esą nieko čia keisto: pirmiausia prie skaitmeninės televizijos bus pratinami pasienio gyventojai. Tačiau Kaliningrado srityje vos prieš savaitę pradėjęs veikti siųstuvas pastatytas visai šalia būsimos atominės elektrinės, tad apie kokius gyventojus čia kalbama tokioje neurbanizuotoje teritorijoje?

Aprėpia vis daugiau Lietuvos

Atkreiptinas dėmesys, kad birželio pirmąją naujas skaitmeninės antžeminės TV siųstuvas pradėjo veikti Medile, Baltarusijoje. Jis pagerino rusiškų programų, tarp kurių yra ir propagandinis Kremliaus finansuojamas Pirmasis Baltijos kanalas (PBK), priėmimą Šalčininkuose, Pabradėje ir aplinkiniuose regionuose. Šių vietovių gyventojams nereikia nieko kito, tik skaitmeninį signalą priimančio įrenginio, mat tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje skaitmeninė televizija veiks MPEG-4 formatu. Tuo pačiu, kuriuo veiks ir dar du netrukus atsirasiantys Baltarusijos siųstuvai Smurgainyse ir Vidžiuose.

O prieš savaitę bandomosios skaitmeninės antžeminės TV transliacijos tuo pačiu Lietuvai tinkamu formatu pradėtos ir Rusijos Kaliningrado srityje: Kaliningrado mieste ir Sovetske pastatyti siųstuvai puikiai padengia didelę Lietuvos teritoriją, tad gyventojai 47-uoju kanalu nemokamai galės žiūrėti tą patį programų rinkinį, kaip ir gyvenantieji pasienyje su Baltarusija.

Lyg visai atsitiktinai kai kuriuose interneto forumuose rastume ir išsamių lietuviams skirtų instrukcijų, kaip tas programas matyti. Seimo narys konservatorius Gintaras Songaila teigia, kad rizika ypač tikėtina pakraštiniuose Lietuvos regionuose. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva ir taip jaučia didžiulę kaimyninių valstybių ir importo iš pasaulinės rinkos įtaką, tai yra nacionalinio saugumo klausimas.

Juk rusiškų programų žiūrovų tik daugės. Ir ne tik dėl to, kad Lietuvą iš visų pusių ima supti skaitmeninės Rusijos TV siųstuvai. Pasak ekspertų, jau dabar didžiulis nuošimtis Lietuvos gyventojų yra apkrėsti rusiškų kanalų liga.

Televizijos kritiko Žyginto Pečiulio teigimu, priežasčių, kodėl rusiškos programos yra tokios populiarios, esama kelių. Viena vertus, nemažai lietuvių puikiai moka rusų kalbą. Be to, milijoninei Rusijos rinkai skirti kanalai disponuoja visai kitokiu biudžetu, o tai lemia ir kitą kokybę.

“TNS Gallup” duomenimis, šiemet Pirmasis Baltijos kanalas yra penkta pagal populiarumą televizija Lietuvoje ir nusileidžia tik nacionaliniams LTV, LNK, TV3 ir BTV kanalams. Jei šis populiarumas būtų matuojamas tiksliau, t.y. skaitmeninėmis, o ne TV metrų priemonėmis, kas įmanoma tik perėjus prie skaitmeninių transliacijų, gali būti, kad PBK atsidurtų ir tarp lyderių.

Jau dabar penkiuose didžiuosiuose miestuose PBK pagal populiarumą žengia ketvirtoje vietoje (9,95 proc. žiūrovų) ir lipa ant kulnų LTV (10,24 proc. žiūrovų).

Beje, sudėjus PBK žiūrimumą kartu su kitais dviem rusų federaliniais kanalais – “RTR planeta Baltija” ir “Ren TV”, šių trijų kanalų auditorijos pyrago dalis sudaro jau 10,2 proc.

Nereikia užmiršti ir to, kad “TNS Gallup” pateikiamame televizijų tyrime 16,9 proc. sudaro kitos TV. O iš tų kitų mažiausiai trečdalį, o gal ir du sudarytų mažesni, nišiniai, rusų kanalai.

TV rinkos specialistas Alius Neimantas čia mato aiškius Rusijos vykdomo informacinio karo požymius. “PBK – tai surogatinis kanalas, beveik ištisai retransliuojantis tai, ką Rusijoje rodo “Pervyj”. Tai Rusijos valdžios vėliavnešys, pagrindinis Kremliaus propagandinis instrumentas. Tačiau šis plieninis skeletas aplipdytas be galo prašmatniu pramogos raumenynu. Valdžia šiam kanalui negaili pinigų, kurie leidžia laidas, serialus ar koncertus rengti disponuojant tokiu biudžetu, kuris keliolika, o kartais ir keliasdešimt kartų didesnis nei lietuviškas”, – aiškina A.Neimantas.

Seimas atveria vartus rusiškai propagandai

Blogiausia, kad netrukus Seimo sprendimai gali taip pakeisti Lietuvos TV rinkos padėtį, kad žiūrinčiųjų rusiškus kanalus dar labiau padaugės: artimiausiu metu Seimas ruošiasi priimti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus, kuriuose numatoma, kad Lietuvos kabelinės televizijos savo abonentams nebeprivalės, tiksliau, neišgalės, nemokamai, kaip buvo iki šiol, retransliuoti lietuviškų kanalų, išskyrus LTV laidas. Tai reiškia, kad kabelines TV žiūrintys gyventojai (jų Lietuvoje yra daugiau nei pusė milijono) turės mokėti papildomai, jei ir toliau per kabelinę TV norės matyti TV3, LNK ar kitus lietuviškus kanalus. Tai reiškia, kad kas mėnesį teks tuštinti kišenę.

O kam mokėti daugiau, jei galima visai nemokamai žiūrėti tai, kas per Baltarusijoje ar Kaliningrade esančius bokštus retransliuojama nemokamai? Vadinkime tai sutapimu: galbūt kai kurie seimūnai kol kas dar nesuvokia, kad Rusijai taip iki galo atlapojamos informacinės durys į Lietuvos rinką.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas baiminasi, kad šis trumparegiškumas, kuris apribos nemokamų lietuviškų TV kanalų prieinamumą, sudarys sąlygas atsirasti uždarai vartotojų grupei, kuri ir taps tik tam tikros informacijos (nemokamai pateikiamos ir už Lietuvos ribų sukuriamos) vartotoja.

Parlamentaras G.Songaila antrina, kad skubėti atsisakyti privalomo lietuviškų TV programų retransliavimo principo nereikėtų bent jau tol, kol neatsisakėme analoginės televizijos ir visiškai neperėjome prie skaitmeninės TV, o jos prieinamumo tinklas neišsiplėtojo iki konkurencingos aprėpties ir apimties.

“Jeigu tai bus padaryta anksčiau, kaip siūlo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto sudaryta darbo grupė, kas gali paneigti, kad kai kurios lietuviškos TV programos apskritai išnyks?” – retoriškai klausia G.Songaila, pridurdamas, jog kalbama ir apie Lietuvos kultūros perspektyvas, tad būtų tikslinga palikti valstybei svertus, kurie išlaikytų galimybę išsaugoti rinkoje Lietuvos kultūrai reikšmingas TV programas.

Tačiau yra seimūnų, negirdinčių nei vienų, nei kitų argumentų ir tiesiog užsimerkiančių ten, kur kvepia pinigais. Didele pinigų suma.

Tai, kad naująsias Visuomenės informavimo įstatymo pataisas skubos tvarka siekia prastumti lobistai, pripažįsta ir Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjai: jie sunerimę, kad didžiosios Lietuvos komercinės televizijos mėgina spausti Seimo narius priimti joms finansiškai ypač palankius ir naudingus sprendimus. Esą kol kas nesėkmingai, nors “Veidui” pavyko išsiaiškinti, kad komitetų posėdžiuose nuspręsta, jog kabelinės televizijos nuo kitų metų liepos nemokamai rodys tik LTV.

Esą šiuo metu Lietuvoje yra net dvylika nacionalinių televizijos programų – toks didelis pasirinkimas ir pliuralizmas vartotojui nereikalingas, o retransliuotojui tampa sunkia finansine ir technine našta. Tad įpareigojimas retransliuoti tik LTV neva būtų pakankama nuostata visuomenės informuotumui ir demokratiškumui užtikrinti.

Keisčiausia, kad kabelinių televizijų ir kitų retransliuotojų “finansinės naštos sumažinimu” susirūpinta bei “visuomenės informavimo poreikio pakankamumui” pritarta Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, kuriam pirmininkauja Valentinas Stundys – krikdemas, kurio partijos rinkimų programos dalyje apie Lietuvos užsienio politiką juodu ant balto parašyta: partija sieks įvardyti esamas ar galimas Rusijos keliamas informacines grėsmes nacionaliniam saugumui ir “atsilaikyti prieš Lietuvos informacinio lauko užvaldymą”. Deja, partija tokius pažadus jau spėjo pamiršti.

Jei taip nebūtų, galbūt Lietuvos žiūrovai vis dar turėtų vilties ir dabar, ir ateityje nemokamai žiūrėti lietuviškus, o ne rusiškus kanalus.