Seimas antradienį po pateikimo pritarė alternatyviems įstatymo projektams, kuriais reglamentuojamos dirbtinio apvaisinimo procedūros.

Seimas dėl dirbtinio apvaisinimo teisinio reguliavimo apsispręs, kai projektai bus apsvarstyti parlamento Sveikatos reikalų komitete, kuriam pavesta svarstant abu projektus sujungti.

Buvęs sveikatos apsaugos ministras liberalcentristas Algis Čaplikas antradienį pateikė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą, kuris leidžia lytinių ląstelių donorystę ir embrionų šaldymą.

Kaip sakė projektą pristatęs parlamentarams, toks įstatymas leistų “kuo mažiau žalojant moterį padėti šeimai susilaukti kūdikėlio”.

Už šį projektą balsavo 49 Seimo nariai, prieš buvo 13, susilaikė 23. Už vieningai balsavo socialdemokratai ir liberalcentristai, prieš – konservatoriai, kitų frakcijų atstovų balsai pasiskirstė abejose pusėse.

Taip pat Seimas antradienį po pateikimo pritarė ir konservatyviajam, “darbiečių” Dangutės Mikutienės ir Vytauto Gapšio teikiamam Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektui.

Už projektą balsavo 61 Seimo narys, prieš buvo 3, susilaikė 30. Vieningai už balsavo konservatoriai ir “darbiečiai”, kitų frakcijų atstovų balsų buvo abejose pusėse.

Pristatydama projektą D.Mikutienė teigė, jog jų teikiamas projektas remiasi tuo, jog “vaikas yra dovana, o ne produktas, kurį galima pirkti, parduoti ir už tai mokėti pinigus”.

Esminis skirtumas tarp projektų, pasak D.Mikutienės, tai, jog jie siūlo įstatymą su pozicija, jog “embrionas yra gyvybė”.

Darbo partijos frakcijos atstovų teikiamu Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektu apvaisinimo sąlygos būtų reglamentuotos kur kas griežčiau nei numatoma A.Čapliko pateiktame projekte.

“Darbiečių” siūlomas projektas draudžia tiek lytinių ląstelių donorystę, tiek embrionų šaldymą. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad embrionų turi būti sukurta tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į gimdą, ir jų skaičius negali viršyti trijų.

A.Čapliko teikiamu įstatymo projektu leidžiama ir vyriškų, ir moteriškų lytinių ląstelių donorystė, o embrionai galėtų būti laikomi iki penkerių metų.

Skiriasi ir maksimali moters amžiaus, kuriai gali būti atliktas dirbtinis apvaisinimas, riba – A.Čapliko teikiamu įstatymo projektu dirbtiniu būdu pastoti būtų leidžiama ne vyresnei kaip 50 metų moteriai, “darbiečių” – ne vyresnei kaip 45 metų.

Lietuvoje iki šiol nėra įstatymo, kuris reglamentuotų dirbtinį apvaisinimą. Pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu “Dėl Dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo”.

Jame numatomas moters dirbtinis apvaisinimas tik sutuoktinio lytinėmis ląstelėmis, taip pat nustatyta, kad tokiu būdu gali būti apvaisinamos ne vyresnės kaip 45 metų amžiaus moterys.

Kol pagalbinis apvaisinimas nėra įtvirtintas įstatymu, nevaisingos šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo.

Lietuvoje oficialaus nevaisingumo registro nėra. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, vaikų neturi daugiau nei 55 tūkst. vaisingo amžiaus (18-49 metų) šeimų, tuo metu epidemiologiniais skaičiavimais, Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų, ir kasmet jų padaugėja 2 tūkst.

Anot eksministro A.Čapliko, ši statistika rodo, kad apie 15-20 proc. visų Lietuvos šeimų – kas penkta ar šešta pora – yra nevaisinga ir negali susilaukti vaikų.